Gyvenimas

2018.05.20 12:02

G. Savickas: eiti pas merginas naktį – pasaka

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2018.05.20 12:02

Teatras kaip jautiena – kraujuoja, yra sunkiai įkandamas ir brangus, televizija kaip vištiena – daug, greitai pagaminama ir skanu, kinas kaip žuvis – retas ir brangus, bet aš labiausiai mėgstu jautieną, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako aktorius Giedrius Savickas. Ir atvirauja, kad juokas padėjo išgyventi mokyklos laikus ir užsidirbti, todėl komiko etiketė jam patinka: „Kai pagalvoji, visai gerai, kad žmonės dėl tavęs neliūdi.“

Aktoriniai sugebėjimai pasitarnavo jau darželyje

„Kiek prisimenu vaikystę Klaipėdoje, ten visada saulėta. Atrodo, kad lietaus nebuvo, nebent tas labai stiprus su griaustiniu“, – pirmuoju vaikystės prisiminimu dalijasi aktorius.

Vaidybos sugebėjimai dar ankstyvoje vaikystėje G. Savickui tapo šauniu ginklu norint išsisukti iš nepatogių situacijų: „Kartą pasakiau darželio auklėtojai, kad gydytojai man neleidžia valgyti žuvies, o iš tiesų aš, kaip tikras klaipėdietis, žuvies nevalgau. Nuo to laiko darželio virėjos specialiai man turėdavo pagaminti kažką kita.“

Aktorius pripažįsta, kad vaikystėje jam nebuvo lengva taikytis su tarybinių laikų absurdiškomis taisyklėmis.

„Pavyzdžiui, piešiu su kaire ranka ir staiga auklėtoja prieina ir įkiša pieštuką į dešinę. Visi kiti piešia gražiai, mokytoja juos giria, o tau nepavyksta, nes pieši ne savo ranka. Aš turiu tuos piešinius ir jie tikrai yra baisūs. Iš tiesų, buvau labai emocionalus vaikas – nuo rėkimo net išvaržą esu turėjęs“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje atvirauja aktorius.

Įkvėpimą ir laisvę G. Savickas patyrė augdamas kartu su devyneriais metais vyresniu broliu Sauliumi. Priešingai nei darželio auklėtojos, brolis skatino jaunėlio Giedriaus individualumą ir savitumą.

„Saulius man leido būti savimi. Ėmiau pavyzdį iš jo – kokios muzikos klauso, kokius filmus žiūri. Pavyzdžiui, „Skrydis virš gegutės lizdo“ buvo mano vaikystės filmas. Tiesa, brolis jį naudojo kaip filtrą atskirti, ar mergina jam skirta, ar ne – atsivesdavo, parodydavo ir klausdavo, ar patinka filmas. Jeigu ne – atsiprašydavo ir palydėdavo iki durų.“

Aktorius pasakoja, kad niekada nebuvo tas, kuris labai domėjosi teatru, tačiau itin mėgo kiną: „Pasiimdavau pinigų ir lankydavausi įvairiausiuose kino teatruose. Nusipirkdavau saulėgrąžų, pagliaudydavau jų ant žemės – geri buvo laikai.“

G. Savickas sako, kad teatru jį sudomino mama, kuri labai norėjo, kad sūnus taptų menininku. „Mama gal antroje klasėje mane nusivedė į teatro pamokas. Ji norėjo, kad aš būčiau menininkas, bet šiaip labai manęs neauklėjo. Sakydavo, kad, kaip pasiklosiu, taip ir išsimiegosiu. Kai paklausdavau, ar ateis į mokyklos susirinkimą, ji atsakydavo, kad ne, nes nori žiūrėti serialą“, – prisimena aktorius.

„Prisipažįstu, vogiau bandeles ir roksus“

Priešingai nei daugeliui, G. Savickui mokykla primena tik pačius gražiausius laikus – draugus, juoką ir linksmybes.

„Mokykloje aš tiesiog linksminausi su draugais. Mes žvengdavome ir žvengdavome. Per pertraukas vėl žvengdavome. Nueidavome, pavogdavome bulkutę ir vėl žvengdavome. Prisipažįstu, vogiau bandeles ir roksus. Žinote, kaip vogtos gėlės ilgiau žydi, taip vogtas roksas minkštesnis“, – mokyklines išdaigas atskleidžia aktorius.

Po devynių klasių aktorius perėjo į gimnaziją, nors, kaip pats teigia, buvo didžiausias tinginys: „Esu turėjęs dvejetą iš fizikos trimestre. Bet aš pasiskaičiavau, kad mano metinis pažymys bus teigiamas, tad ir mokytojau pasakiau, kad gal tiek to.“

Dienos policijos automobiliuose ir naktys pas merginas

Tikrasis G. Savicko paauglystės maištas kilo tada, kai jis suprato, kad niekas iš tiesų neprovokuoja maištauti. Aktorius pradėjo eksperimentuoti savo stiliumi, o už draugus pakovoti ir kumščiais.

„Ilgą laiką neturėjau prieš ką maištauti – mama manęs griežtai neauklėjo. Tad sugalvojau, kad vieną dieną noriu būti su plaukais, o kitą dieną atsibundu jau plikai nusiskutęs. Buvau užpankavęs, Klaipėdoje hiphopas buvo labai gajus. Mano laikais tu negalėjai būti tiesiog paauglys, reikėjo pasirinkti – esi metalistas, marozas ar pankas“, –  LRT TELEVIZIJAI aiškina G. Savickas.

Vienas labiausiai į atmintį įstrigusių paauglystės prisiminimų – pirmas gimtadienio vakarėlis be tėvų namuose: „Laukiu. Septinta valanda, ir vis dar tuščia. Pusė aštuonių. Tuščia. Jūs neįsivaizduojate, koks tai jausmas, kai viskas paruošta, mama iš anksto prikepusi maisto, o nieko nėra.

Jau galvojau sumeluoti mamai, kad šventė buvo puiki, nes juk ji tiek stengėsi. Bet visi susirinko pusę devynių. Nežinau, ar po gimtadienio mama vis dėlto buvo laiminga, kad jis įvyko“, – su šypsena prisimena G. Savickas.

Anot jo, geriausias paauglystėje praleistas laikas būdavo vasaros stovyklose. „Eiti pas merginas naktį – pasaka. Prigavo mane kartą lipant per langą. Prisimenu diskotekas, kur didžėjaudavo komentatorius Robertas Petrauskas arba filosofo Leonido Donskio brolis Robertas Donskis.

Nežinau, ar gali būti gyvenime kažkas geriau, nei paskutinę dieną stovykloje šokti lėtą šokį su mergina pagal „Modern Talking“ ar Cindy Lauper“, – su nostalgija prisimena G. Savickas.

Nors nemėgdavo įsivelti į muštynes, G. Savickas turėjo patirties su policija: „Pamenu kovas, kai eidavome marozai prieš reperius. Tada policija pusę supakuodavo, o mums – linksma, prašome, kad įjungtų švyturėlius, nes norėjome pasijusti tikrais gangsteriais.“

Net ir paauglystėje, aktoriaus santykiai su mama buvo paremti abipusiu supratimu ir pasitikėjimu. „Negyvenome turtingai, todėl kartais nesusilaikydavau ir pasiimdavau kelis metalinius iš mamos piniginės. Ji žinojo, kad neatsiklausęs imu, bet visada pati palikdavo. Jei būčiau prašęs, ji būtų blogai pasijutusi, nes negalėjo duoti pakankamai. O kai imi neatsiklausęs, visada pasiimi mažiau ir neprašai“, – tikina aktorius.

Sėkmė scenoje ir ekrane atnešė ir abejonių, ir suvokimą

Studijuoti G. Savickas atvyko į sostinėje esančią Lietuvos muzikos ir teatro akademiją: „Perėjau pirmą turą, vėliau reikėjo improvizuoti pagal baleto muziką, šokti šiuolaikinį šokį. Man visa tai – absoliuti tundra, aš nieko nesupratau ir galvojau, Dieve, kokia nesąmonė, bet šokau.“

Netrukus, G. Savickas gavo pirmuosius vaidmenis teatre – nedaug įpareigojančius, bet labai svarbius, padėjusius užmegzti santykius su režisieriais ir labiau patyrusiais aktoriais.

„Kai esi jaunas, tavęs niekas nežino. Pamenu, anksčiau būdavo labai lengva išeiti į sceną, nes tada iš tavęs niekas nieko nelaukė. Dabar jautiesi lyg skolingas žiūrovui“, – atvirauja pašnekovas.

2009 m. G. Savickui atnešė televizinę šlovę, kai kartu su kolegomis aktoriais jis pradėjo kurti parodijų laida „Dar pažiūrėsim“: „Tai buvo ne darbas, o tikras malonumas, bent jau dvejus metus tai tikrai. Visą dieną žvengi ir gauni už tai pinigus...Tikra fantastika.“

Aktorius teigia, kad niekada nebūdavo kuriamas nuoseklus scenarijus, o daugelis komiškų situacijų gimdavo tiesiog procese. „Gal ir ne visi pamena, bet susidaužus kumščiais sakyti „žaibas“ yra būtent šioje laidoje visiškai netikėtai gimusi idėja. Džiugu, kad prisidėjome prie tam tikrų tradicijų kūrimo“, – juokauja aktorius.

Tiesa, G. Savickas ne visada buvo užtikrintas tuo, ką daro, ir prieš kelerius metus išgyveno daug abejonių dėl aktoriaus specialybės: „Kartais atrodydavo, kad kalbėti kažkieno svetimo tekstu ir išgyventi dėl to yra didžiausia nesąmonė.

Bet teatras kaip jautiena – kraujuoja, yra sunkiai įkandamas ir brangus, televizija kaip vištiena – daug, greita ir skanu, o kinas kaip žuvis – retas ir brangus. Supratau, kad labiausiai mėgstu jautieną.“
Komiko etiketė aktoriaus tikrai neslegia, priešingai – tik džiugina. „Kai pagalvoji, visai gerai, kad žmonės dėl manęs neliūdi“, – sako jis.