Gyvenimas

2018.05.04 13:11

M. Čepulis. Kai užburbuliuoja pelkės (komentaras)

2018.05.04 13:11

Šaižiai supypsi žadintuvas ir iš šilto automobilio tenka ropštis į šaltą balandžio naktį. Dabar purto drebulys, bet žinau, kad po pirmų žingsnių pelkėje nugara žliaugs prakaitas. Lengvai peržygiuoju jau pažįstamą apypelkio mišką ir pradedu žygį per pelkę.

Kiminuose dar vietomis likęs įšalas palengvina klampojimą, bet vis vien koja dažnai smunka giliau, nei norėtųsi, ir pelkė nesiruošia iškart jos atiduoti. Pakilęs rūkas nė kiek nepadeda orientuotis. Nusistatau kryptį pagal ryškiausią Grįžulo Ratų samčio žvaigždę ir vis pasitikrinu padėtį telefone. Atrodo, pusantro kilometro nėra daug, bet pelkė sugeba išvarginti, o dar porąkart kyšteliu koją iki šlaunų viršaus į klampynes ir vos ne vos ją ištraukiu, stengdamasis iš kitos rankos neišmesti brangaus fotoaparato.

Galų gale pasiekiu savo mažytę slėptuvę ir šlapias nuo prakaito bei šalto pelkių vandens sėduosi laukti. Atėjau pačiu laiku. Rytuose praplyšo dangaus tamsumos ir aušra įliejo rausvų tonų, o pelkė beveik tuo pat metu atgijo. Sutrimitavo gervės, sumekeno perkūno oželis ir it nelabosios dvasios sušnypštė tetervinai.

Būtent dėl jų aš jau ketvirtą rytą keliuosi prieš trečią valandą ir klampoju per pelkę, kad spėčiau pasislėpti ir pabūčiau jų vestuvių liudininku. Jeigu jie mane pastebės, tuoktuvių ritualas bus sutrikdytas, jie gali pakeisti susirinkimo vietą, į pamėgtą tuokvietę gali nebeatskristi patelės. Todėl turiu būti labai atsargus.

Taigi sėdžiu slėptuvėje, ausis ant kelių pasidėjęs ir klausausi, kaip iš visų pusių patinai suskrenda į plynę ir garsiai plasnodami sparnais bei šnypšdami šlumši ant kupstų. Dar tamsu, vos galiu įžiūrėti balsvas jų pauodegio plunksnas.

Rytas pelkėje (M. Čepulio nuotr.)

Girdžiu, kaip keli susimuša, kaip plaka vienas kitą sparnais, kaip tyška pelkių vanduo. Kiekvienas patinas turi savo teritoriją (pamėgtą kupstą) ir stengiasi kuo greičiau jį užimti. O tada pasigirsta visiškai kitoks garsas – toks melodingas švelnus burbuliavimas. Net keista, kad it gyvatė šnypštęs pelkių gaidys staiga taip pakeitė balsą. Burbuliavimas užpildo visą pelkę ir sklinda toli toli (girdėti net už kelių kilometrų).

Ne visi patinai būna patenkinti savo vieta ir pasipūtę, nuleidę raudonais antakiais papuoštą galvą, sparnus, išskleidę savo lyros formos juodą uodegą, atkišę baltą pašikniuką eina pas kaimyną. Kaimynas nežada trauktis ir užverda kova. Dažniausiai atėjūnui tenka grįžti ir vėl burbuliuoti ant savo kupsto. Tuokvietės centre sėdi vyriausi, stipriausi ir labiausiai patyrę, o periferijoje puikuojasi jaunesni patinukai.

Staiga prasklendžia rudas paukštis ir nutupia netoli tuokvietės centro. Patelė. Jos viržių ir kiminų fone beveik neįmanoma įžiūrėti. Patinai visai išeina iš proto. Šalia esantys puola pas ją. Tolėliau tupintys šokinėja, lyg bandydami pasakyti: „Aš čia, aš čia, eik pas mane.“ Patelė neišlaiko tokio dėmesio ir nuskrenda. Atkakliausi pelkių gaidžiai nusiveja ją, bet tuoj vėl grįžta.

Lyrauodegis burbuliatorius (M. Čepulio nuotr.)

Kiek vėliau patelės bus sukalbamesnės ir išsirinkusios kokį gražiausią gaidį su juo poruosis, po kelių savaičių ant žemės suks lizdą, dės kiaušinius, perės mažus pūkuotus tetervinukus, juos augins, saugos, prižiūrės – patinai į šituos reikalus snapo nekiš. Jie dar iki vasaros vidurio turės svarbesnių reikalų – burbuliuos ir maivysis vienas prieš kitą.

Saulė kyla aukštyn ir tetervinų įkarštis slopsta. Po vieną, po du patinai palieka plynę. Vienas užlekia patupėti ant pušelės ir dar vieną kitą posmą paburba. Bet per 3 valandas intensyvaus šokinėjimo, šnypštimo ir burbuliavimo vyrai išalko, pavargo. Jie išsiskirsto į pelkės pakraščius bei aplinkinius laukus pasimaitinti, kad vėl kitą rytą su dar didesniu įkarščiu bandytų sužavėti damas ir pasirodyti prieš kupsto kaimyną.

Palaukiu, kol paskutinis tetervinas palieka tuokvietę, dar truputį pasėdžiu, pasiklausau nutykusioje pelkėje pypsinčio dirvinio sėjiko ir kalviuko. Vėliau susirenku įranga ir pasišalinu.

Šokinėdami patinai parodo, kad jie čia šeimininkai (M. Čepulio nuotr.)

Kažkada šių gražių paukščių pas mus buvo tikrai nemažai. Bet dabar jie nyksta. Nyksta ne tik pas mus, bet ir visoje Europoje. Ir, žinoma, pagrindinė nykimo priežastis – žmogaus veikla. Didžiausias peilis tetervinams buvo jų buveinių – aukštapelkių – sunaikinimas, melioravimas, eksploatavimas.

Beatodairiškas šernų šėrimas labai padidino pastarųjų skaičių, o joks šernas nepraeis pro skanių ant žemės perinčių paukščių kiaušinių krūvelę. Ir taip sumažėjusių tetervinų skaičių dar labiau mažina ir įvairiausi natūralūs plėšrūnai – krankliai, usūriniai šunys (žmogaus pas mus atvežtas plėšrūnas), lapės, kiaunės, audinės, vištvanagiai. O kur dar miško darbai, įvairi žmogaus veikla miškuose ir pelkėse, trikdymas.

Nyksta tetervinai ir dėl šylančio klimato. Pietinėje ir rytinėje Lietuvos dalyje jų gerokai sumažėjo, o šiaurinėje dar burbuliuojančių patinų skaičiai stabilūs.

Ne veltui Lietuvos ornitologų draugija šiuos metus paskelbė tetervino metais. Visų pirma bus bandoma suskaičiuoti tetervinų tuokvietes ir juose burbuliuojančius patinus, taip pat – įvertinti galimas grėsmes, o vėliau bus galima imtis atitinkamų apsaugos priemonių, kad dar ir mūsų anūkų anūkai išgirdę tą keistą melodingą burbuliavimą suklustų ir paklaustų: „Tėti, mama, o kieno čia toks keistas balsas?“

Nuotraukas kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.