Gyvenimas

2018.04.23 09:41

S. Paltanavičius: gamtai tikrai geriau gyventi, kai žmonės jos nesupranta

LRT RADIJO laida „Gamta – visų namai“, LRT.lt2018.04.23 09:41

Lietuvoje jau gražus pavasaris. Iš tikrųjų pavasaris gražus visada – net jo pradžioje, sniegui tirpstant, mes džiūgaujame ir sakome „oi, kaip gražu“... Dabar jis kitoks, vis labiau bręstantis, kuriantis būsimos vasaros ir net visų metų derliaus pagrindą. Jūs supratote, kad sakydamas žodį „derlius“, aš visai neturiu galvoje nei kviečių, nei miežių. Gamta yra pajėgi sukurti ir užauginti kai ką geresnio ir didingesnio.

Jūs turbūt suprantate, kad visada stebimės tuo, kas nepasiekiama mums. Galbūt – net nesuprantama. Žmogaus kurti pasauliai yra paprastesni – ką sukūrė vienas, kitas tikrai įmins, pažins ir sužinos. Na, o gamta viską kuria pati, o kaip ji tą daro, pažinti lemta ne visiems. Arba žmogui tai yra per daug sudėtinga.

Įdomu – kodėl? Kas ten, žino – o gal gamtai tikrai geriau taip gyventi, kai žmonės jos nesupranta. Vieversiui gerai – jis viską jaučia...

Bet vargu ar ką nors žino. Tiesa, apie savo pasaulį jis tikrai žino daugiau už mus. Tačiau man atrodo, kad iš savo aukštybių jis mato apylinkes ir žino, kas joms neša drėgmę, kas atveria kelią vėjams...

Ar vieversiui tas svarbu? Vieversiui gal ne taip svarbu. O štai mums...

Taigi, ne vieną dešimtį kartų susidūriau su savo šalies žmonėmis, kurie puikiai žino, kad yra tokios upės, kaip Amazonė ar Nilas, gali pasakyti, kokio aukščio yra Džomolungma...

Tačiau aš paprastai klausiu, o iš kur išteka jų kaimo upė ar upelė, kur teka toliau? O kas yra už to miško, kaip vadinasi kaimas štai ten... Nepatikėsit, bet daugeliu atvejų žmonės nežino, ką atsakyti.

Bet to galima išmokti, sužinoti...To galima pasiklausti... Tokios savo tėviškės pamokos turėtų būti kiekvienuose namuose, kiekvienoje giminėje.

Kaip gražu – šelmeninės kregždutės jau gieda... Prieš savaitę jos grįžo į Žuvintą, kitur regėtos netgi dar anksčiau. Parskrido pirmosios geltonosios kielės, kiauliukės. Net gegutės. O jei kas nors gegutę išgirdo, gali džiaugtis – kol kas jų dar reta, taigi pasisekė. O kad džiaugsmas būtų dar didesnis, dabar niekur neikite be smulkių pinigėlių, kurių žvangėjimu galėsite pasveikinti sėkmę lemiantį paukštį.

Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Apie sugrįžtančius paukščius dar kalbėsime, bet yra ir kitokių reikalų. Štai kai kurie žmonės rūpinasi, nes jų sode paukščiai nepasirenka inkilų. Vieniems jie per maži, kitiems...

Savo kaimynams paukščiams turėtume pasiūlyti didesnį pasirinkimą. Primename visiems, kas juos kals ir kels dabar: inkiliukas zylėms, musinukėms, karklažvirbliams ar raudonuodegėms daromas su 35 mm landa, varnėnui – su 45–50 mm landa. Kartais būna taip, kad varnėnai bando patekti į jiems per mažą zylinį inkiliuką. Žinoma, jiems nepavyksta...

O gal reikėtų visus inkilus gaminti su platesnėmis landomis? Tada juose galėtų perėti daug kas. O kas atliktų, pavyzdžiui, nuo varnėnų, tektų mažiesiems, kad ir zylėms bei musinukėms.

Įdomus pasiūlymas. Bet vargu ar tai padėtų paukščiams. Manau, kad taip barnių ir peštynių dėl namų kiltų daug, o mažieji nukentėtų labiausiai.

Gal ir tiesa... Juk ne mes sugalvojome, kokie inkilai ir kokios jų landos turi būti. Štai mažieji peri inkiliukuose, kurių landa tokia pati, kokią iškapoja mažasis margasis genys. Juk varnėnai miške peri senose didžiojo margojo genio drevėse, kurių landos skersmuo – 4,5 cm, taigi – kaip mūsų gaminamo varnėninio inkilo.

Manau, kad likime su tuo, ką perėmėme, paveldėjome iš paukščių. Inkilų dydžius, matus – taip pat.

Na štai, gandrai mus sveikina. Manau, kad daug juos norėtų turėti prie namų, matyti ir klausytis. Nesame labai nutolę nuo gamtos, tad jos artumas mus guodžia, linksmina. Daug kas visus savo gyvuosius kaimynus pažįsta netgi labai artimai.

Kai kas dabar jau aktyviai ir išradingai naudojasi techninėmis priemonėmis, ypač fotografavimo ir filmavimo kameromis. Šiandien jos nėra prabanga, jomis naudojasi daug kas.

Be to, svarbu, kad galima tikėtis pamatyti ir įamžinti tai, apie ką seniau net negalėjome žinoti. Man atrodo, kad kol kas nelabai stebima bebrų veikla, o šie gyvūnai tikrai darbuojasi mūsų pašonėje.

Na taip, bebrai yra čia pat. Bet tik kameros padeda susigaudyti, kur dingsta kriaušės ir slyvos, kas nešioja vištų kiaušinius ir naktimis rausiasi atliekų konteineriuose.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.