Lietuvoje pavasaris. Jis pagaliau toks, apie kokį svajojome visada. Dvidešimties laipsnių ribą viršijusi šiluma su mumis ir gamta darė stebuklus – žadino, budino, kvietė nemiegoti.
Ne taip paprasta miegoti, kai diena jau ilga, rytas aušta šeštą valandą, o paukščiai pabunda dar anksčiau. Net mieste nuo ankstumos tilindžiuoja zylės, po jų pabunda žvirbliai, varnėnai. O miške ar kaimo sodybose balsų ir garsų – nepalyginti daugiau ir įvairesnių.
Gervės ne tik šiuo metu, bet ir visada ir visoje Lietuvoje tapo įprastu reiškiniu, jų skardūs trimitai girdimi dieną ir naktį. Gervės gali garsintis pabaidytos, kylančios pulku. Dabar dažniau matysi jas po vieną. Jei taip, viskas gerai – viena peri, kita išskrido palesioti.
Kai iš laukų gervė grįš prie lizdo pakeisti savo sutuoktinio, tada girdėsime garsius jų pasisveikinimo trimitus. O jei dabar dvi gervės lesioja laukuose ir neskuba niekur skristi, būtina suklusti – kažkas nutiko. Gali būti, kad jų lizdą išplėšė lapė, mangutas, o gal kiaušinius pagrobė kranklys.
Taigi, pavasaris yra pačiame smagume. Šiluma, besimainanti su vėsa, lietutis sukuria tokią visumą, kuri tik per savaitę atliko didelius darbus: ištirpdė ežerų ledą, suplonino įšalo sluoksnį.
Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Net sunku patikėti, kad rytinėje šalies dalyje gerokai storesnis nei 20 centimetrų ledas ištirpo taip greitai. Beje, dar prieš savaitę čia ant jo bandė šliaužti žvejai.
Negali būti... Juk ledo beveik nebuvo!
Taigi, kad nebuvo. Bet vis tiek šliaužė, po to buvo išgelbėti, gaivinti... Kažkas turėjo labai daug rūpesčių. Manau, kad daugiausia – artimieji. Aš taip ir negaliu suprasti, ko turi būti verta žuvis, kad reikėtų taip elgtis.
Ko gero, mes daug ko apie žmones nesuprantame... Geriau keliaukime į pavasarinę gamtą. Ten viskas daug aiškiau.
Smagiai tas strazdas giesmininkas suokia... Na, ar galėtume jį kaip kitaip pavadinti? Dabar pavasario giesmininkų daug, ir ne tik pečialindos, bet ir juodagalvės devynbalsės jau grįžta. Ir erškėtžvirbliai, liepsnelės, svilikėliai. Gali būti, kad šiluma paskatino daug ką skubėti. Bet ne tik šiluma...
O jūs jau matėte žaibus? Ir girdėjote griaustinį? Šios savaitės lietus buvo pagražintas šiais smagiais reiškiniais, būdingais šiltajam metų periodui. Dabar jau niekas nepaneigs pavasario.
Kur ten... Juk esame taip toli, prie kalendorinio jo vidurio. O šiluma, kurios mums buvo pasiūlyta netikėtai daug, sinoptikų vertinimu, yra rekordinė. Ir kiti reiškiniai yra įdomūs. Tiesa, nebūtinai jie rekordiniai.
O visiems, keliaujantiems į gamtą, patariame pasiimti ir turėti smulkesnių pinigėlių, nes bet kada gali užkukuoti gegutė. Na, jei ne šiandien, tai kitą savaitę, tvarkantis kieme ar dirbant lauko darbus
Ar ne per anksti gegutei?
Ne mes esame jai patarėjai. Gegutė – šilumos paukštis. Šilumos ir vabzdžių, ypač jų lervų, vikšrų lesiotoja. Su lesalu kol kas striuka, o štai šiluma viliojanti. Jau stebėti ir Ventės rage sužieduoti kukučiai, taip pat šilumos paukščiai. Todėl gegutė neturėtų stebinti.
Gegutė, sako, grįžta beržų pumpurams plyštant. Pažiūrėkite – beržų šakos jau apsunkusios, nusvirusios. Pumpurai dar tik išbrinkę. Tačiau taip jie atrodo Rytų Lietuvoje, prie Vilniaus. Pamaryje ir Suvalkijoje neabejotinai viskas kitaip.
Taip, ten daugelis reiškinių įvyksta bent savaite anksčiau... Gal ir gerai, kad visur palijo, štai šviežia žolė kalasi, vis mažiau rasis noro ją deginti.
Mes turėjome slaptą viltį, kad šiemet būsime sąmoningesni, kad žolės gaisrai nerūks. Kur ten. Tik vienoje Vilniaus apskrityje kilo pusė visų Lietuvoje registruotų žolės gaisrų. Kažin kada išmoksime tvarkytis be ugnies?
Ko gero, turės pasikeisti kartos. Nes mums nesiseka kitaip, be jų. Tuose gaisruose žūsta gyvūnai, dega augalai, prarandami trobesiai ir net žmonės. Mes, manau, būsime kitokie – tvarkysimės be ugnies.
Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Tvarkysimės. Iš visų Lietuvos kraštų atplaukia žinios apie pavasario talkas. Kai kas sako – jei neterštume, tai ir tvarkyti nebūtų ko. Gal ir taip. Tačiau ir be to yra labai daug darbų. Jie skirti aplinkai gražinti, medžiams ir kūmams genėti, sodinti...
Norime priminti, kad tvarkosi ir pati gamta. Štai sliekai atkuto ir skuba į savo urvelius traukyti lapų, pernykščių žolių.
O jūs ar matėte, kiek po žiemos išdygo naujų kurmiarausių? Ateina metas, kai kurmiai iš giliai esančių žieminių savo urvelių persikelia žemės paviršiun. Dabar puriame trąšiame dirvožemyje jie ras daug maisto, o valydami urvelius, paviršiun iškels naujų, tiesa – mažesnių nei žiemą, kurmiarausių.
Kurmiai paviršiun persikrausto ne šiaip sau – čia šilčiau, be to, sliekai dabar aktyvūs. Ir kitų vabzdžių, bestuburių gausu.
Atrodo, kad mes nejučiom kurmį gamtos tvarkytoju pavadinome...
Na, ne viską turime vertinti pagal savo supratimą. Jei mums nepatinka kurmiai, ko gero, ir jiems mes nepatinkame. Tačiau gamtoje jie turi savo nišą, purena žemę. Iškeltoje kurmiarausių žemėje sudygsta medžių sėklos, kurmių urveliuose gyvena žebenkštys. Net ir juodasis strazdas mėgsta pakapstyti kurmiarausio žemę ir joje ieškoti sliekų.
