Gyvenimas

2018.03.25 12:05

Psichikos sveikatos raštingumo stoka – ir suaugusiųjų, ir vaikų bėda

Simona Aginskaitė, LRT Radijo laida „Kita tema“, LRT.lt2018.03.25 12:05

Mokyklose vaikų niekas nemoko, kaip atpažinti ir suprasti jausmus, kas socialiai priimtina, o kas ne. Neišmanant psichikos sveikatos ir jos sutrikimų, neįmanoma tinkamai reaguoti į kito žmogaus atsivėrimą apie sunkumus, LRT RADIJUI sako organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė Karilė Levickaitė. Anot jos, džiugu, kad visuomenė tampa atviresnė įvairioms patirtims ir jau suvokiama, kad nušlifuoti gyvenimai ir veidai ant žurnalų viršelių nėra tikra.

– Ar reikia atskirti psichikos sutrikimus nuo psichologinių sutrikimų?

– Taip, nes kalbame apie labai platų spektrą. Psichikos sveikatos sutrikimas yra sudėtinga būsena, kuri diagnozuojama, remiantis Tarptautine ligų klasifikacija. Gyvenime tai gali patirti vienas iš keturių žmonių. Dažniausiai tai reakciniai dalykai, nes mes visi patiriame traumų, sunkumų, kartais trūksta psichologinio atsparumo.

Tačiau ne visos būsenos diagnozuojamos. Žmonės kažkaip gyvena, išgyvena tai, susitvarko. Diagnozavimas ir būsenos patyrimas – skirtingi dalykai. Visi patiriame būsenas, reakcijas ir pan. Taigi čia reikėtų kalbėti apie įveikas ir būdus, kaip su tuo susitvarkyti, apie emocinį raštingumą. Jei netinkamai tvarkomasi su psichologiniais sunkumais, tai gali rimtai pakenkti ir vystytis į sutrikimą.

– Ar galima sutrikimus sukontroliuoti? Ar su jais teks gyventi visada?

– Kalbant apie psichikos sveikatą apskritai, svarbu suprasti, kad tai nėra kažkas, ko visiškai neįmanoma sukontroliuoti. Taip, yra akimirkų, kai negali rinktis, bet dažnai galima susitvarkyti, ypač turint tinkamą pagalbą, metodus. Turiu omenyje psichosocialinius metodus, kai išmokstama gyventi, tvarkytis – ar tai būtų psichologinis sunkumas, ar negalia ir pan.

– Žmonių, turinčių psichologinių sunkumų, vis dar bijomasi. Kaip ta stigma reiškiasi ir kas ją palaiko?

– Kalbėti apie psichologinius sunkumas – vis dar gana naujas dalykas. Apie tai vis pasisako įžymūs žmonės, nuomonės formuotojai. Tačiau įpročio kalbėti tokiomis temomis mes neturime. Tai, kad pradedame save reflektuoti, nebijoti kalbėti apie nepatogius jausmus ir savijautas, turbūt lemia besikeičiantys socialiniai konstruktai.

Tai geras ženklas, mūsų visuomenė tampa atviresnė įvairioms patirtims. Pradedama suprasti, kad visi tie nušlifuoti gyvenimai, veidai ant žurnalų viršelių nėra tikras gyvenimas. Labai vertinu atvirumo aspektą ir žmones, kurie pasisako apie sunkias patirtis.

Tačiau aš, kaip nevyriausybinės organizacijos atstovė, dažnai susiduriu su žmonėmis, patiriančiais sutrikimų, bet nenorinčių apie tai kalbėti. Tokie žmonės prašo jų neafišuoti, nevesti į viešumą, nesakyti vardo ir pan. Ta stigma vis dar egzistuoja ir mus baugina. Bijančius viešumo žmones galima suprasti. Jie gyvena ne burbule – eina į darbą, pas kaimynus ir pan. Ir kai kada vyraujantis požiūris gali būti žalingas.

– Kaip manote, ar visuomenėje pakanka psichikos sveikatos raštingumo?

– Ne, mes neturime pakankamo psichikos sveikatos raštingumo. Mokykloje niekas nemoko vaikų, kaip elgtis su jausmais, kas tie jausmai, kaip juos pažinti, priimti ir t. t. Taip pat mes neišmanome psichikos sveikatos, nežinome, kokia būna šizofrenija, psichozė ir pan. Dėl to negalime tinkamai reaguoti į žmogaus atsivėrimą.

Mes linkę viską šablonizuoti, sudėti į dėžutes, kažkaip pavadinti. Ir tai pakiša mums koją, nes nebegalime pažinti reiškinių tokių, kokie jie yra. Mokslininkai sako, kad psichikos sveikatos raštingumas labai svarbus, ypač mokyklose. Tai užkirstų kelią tolimesniam stigmatizavimui, taip pat paskatintų žmones ieškoti pagalbos, o ne kažko laukti ir žiūrėti pro pirštus. Labiausiai reikia konstruktyvaus požiūrio į savo ir artimųjų psichikos sveikatos būsenas.