Gyvenimas

2018.03.19 10:56

S. Paltanavičius: pokyčių nesustabdys net šio savaitgalio vėsa

Lietuvoje pavasaris. Kovo antroji pusė paprastai išsprendžia visus žiemos ir pavasario reikalus, gamta jau neturi kito pasirinkimo. O jeigu jį turėtų, vis tiek rinktųsi pavasarį. Mes – taip pat, nes pavasarį visada siejame su atgimimu, su žaluma, su naujais darbais.

Tik iš šalies gali atrodyti, kad mūsų pavasaris sudėtingas, nes tiek darbų, tiek darbų... O štai gamtai paprasta – ji viską susidėliojusi, viską moka ir geba. Tačiau viską mokame bei žinome ir mes. Jei tinkamai planuotume savo laiką, pavasaris staigmenų neatneštų. O visa kita, kuo dabar stebimės, gamtoje yra įprasta ir sena, kaip pati gamta.

Nežinau, ar dera stebėtis jau grįžusiu vieversiuku. Galbūt turime konstatuoti tik faktą, kad per keletą paskutinių metų vieversiai neparskrido taip vėlai – šiemet pirmasis registruotas tik kovo 7 dieną. Tiesa, gal kas nors juos regėjo ir anksčiau, tik niekam apie tai nesakė, niekur nepranešė. Yra svetainių, kuriose galite skelbti savo žinias, būtinai tuo pasinaudokite.

Panašiu laiku, kovo 10-ąją, vakarų Lietuvoje matytos ir pirmosios šio pavasario pempės. Jos taip pat sugrįždavo ir anksčiau. Tiesa, pempei ne taip paprasta su lesalu, tad žiema, tegul tai būtų pati jos pabaiga, jai visai netinka.

Tuoj išauš šventojo Juozapo diena, taigi – pempės sugrįžimo šventė. Po jos, manau, pempėmis nesistebėsime. Tačiau pavasaris dovanoja ir dovanos vienus po kitų paukščius, kurie sulaukę tinkamų orų plūs namo. Štai ir varnėnai jau čia, karveliai keršuliai, amaliniai strazdai...

Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Paukščių pasaulis signalizuoja apie pokyčius, kurių nesustabdys net šio savaitgalio vėsa. Tie keletas šaltuko laipsnių yra puiki priemonė mažinti drėgmę. Net didžiosios upės buvo užšalusios, ir dabar nešami jų ledai grūdasi, ypač vingiuose sukurdami rimtas užtūras.

Kaip tik jos tampa kliūtimi tekėti vandeniui, todėl beregint patvinsta upių slėniai, vanduo pasiekia tolimas lankas, laukus. Pavasario potvyniai garsėja savo jėga ir mastais – šiaip ar taip, vanduo ir jo nešamos ledų lytys gali tapti rimta kliūtimi mums.

Koks gali būti pavasario potvynis, lengviausia įsitikinti Nemuno deltoje, kur jau dabar kiek akys žvilga vanduo ir ledas. Pavasariniai potvyniai šiame regionui neša daug problemų, bet dovanoja ir dideles privilegijas. Jūs paklausite – kokias?

Kad ir kaip žavi šis skardus gulbių giesmininkių ulbėjimas, bet tai – ne paukščių balsai. Visų pirma žmonėms potvynis dovanoja derlingą dirvą, sąnašas, kurios lemia vešlų žolės augimą.

Ir ne tik žolės... Kažkada čia, pelkininkų kaimuose, buvo auginama daug daržovių, ypač bulvių. Jos užaugdavo bent trimis savaitėmis anksčiau nei visoje Lietuvoje, be to, būdavo labai gražios, balta luoba, taigi – paklausios Kuršių nerijoje, Karaliaučiuje ar Klaipėdoje.

Iš deltoje esančio Žalgirių kaimo bulvės, kitos daržovės ir šienas kurėnais bei venterinėmis valtimis būdavo plukdoma per marias.

Tačiau prisipažinsiu – man kur kas įdomiau paukščiai, kurių deltos pievose jau gausu ir kurie čia sutraukia daugybes stebėtojų. Dabar čia jau girksi žąsys, kliksi gulbės, plaukioja antys. 

Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Pavasaris turi labai svarbią savybę – negalvojančius apie nieką jis tik užburia ir žavi, visiems kitiems kas akimirką siunčia naujus pasiūlymus ir darbus. Kas galėjo, daug ką padarė ar bent pasiruošė žiemą. Tiems dabar viską daryti lengviau.

Na, o visiems kitiems mes turime, ką patarti ir priminti. Dabar jau lenkite pirštus, užsirašykite. Mums būtų smagu, jei visi galėtumėte pasakyti: buvo naudinga tą sužinoti. Taigi...

Taigi, kalbame apie pavasario darbus. Mes suprantame, kad jau nereikia priminti inkilų ir gandralizdžių, nes jūs viską susitvarkėte. Yra daugybė darbų, kurių labai reikia mūsų gamtai.

Vienas jų – želdiniai. Arba – mūsų beribiuose laukuose, kur vėjas neužkliūva, sniego pūga nesustoja, galintys augti medeliai, krūmai, jų apsauginės juostos. Gėda sakyti, bet apie jų poreikį kalbame jau seniai, o atgarsio – beveik jokio. Ar mes tik vieni tokie nesusipratėliai?

Prisipažinsiu – keliauju po Europą, matau visko. Bet tokių plačių laukų, kurie nesudalinti apsauginėmis juostomis, nėra niekur. Dabar būtų lyg ir sunku iš naujo aiškinti, kad jos geriausiai padeda išsaugoti laukų drėgmę, sulaiko vėjus ir šalnas.

Be to, jose, o kiekvienos tokios juostos plotis iki 10 metrų, gyvena daug gyvūnų, peri paukščiai ir, svarbiausia, veisiasi vabzdžiai. Jie, augalų apdulkintojai, daug svarbesni už visokias technologijos ir augalų priežiūros priemones.

Bet gal žmonės nežino, kad tą daryti galima? Kas tą gali leisti?

Savo žemėje – jūs šeimininkai. Želdynų įstatymas įteisinęs tokias galimybes, jis nurodė, kokia turi būti želdinių juosta. Tiesa, ji negali tapti mišku. Per keltą metų paaugę beržai, liepos, eglutės, kadagiai, žemesniajame arde – avietės, gervuogės sukuria savotišką patvarią augalų bendriją, kuri naudinga visiems. Net mums, norintiems čia pauogauti ar pagrybauti.

Kas jau kas, bet geltonosios startos čia tikrai perės. Dar kikiliai, devynbalsės, būtinai kurapkos, veisis kiškiai ir stirnos.

O dabar – apie kitus pavasario darbus. Atrodo, kad šiemet labai anksti į neršto vietas patrauks pievinės varlės. Dabar jos bunda, ir nereikės net didesnės šilumos. Ne kartą jas, jau svajingai kvaksinčias atitirpusiame balos pakraštyje, tekdavo rasti beveik žiemą. O dabar antroji kovo pusė..

O kuo mes joms padėsime? Žinome, kad daugiausia neršti keliaujančių varlių žūsta keliuose, po mašinų ratais. Ne visur galime nevažiuoti, nors iš tikro – kai kuriuos kelius galime trumpam izoliuoti.

Taip neršti keliaujančios varlės jau trejetą pavasarių saugomos Vilniaus miesto Vingio parke. Privačių piliečių iniciatyva, remiant Vilniaus miesto savivaldybei, čia statomi atitvarai varlėms ir uždraudžiamas eismas.

Ar visi to laikosi? Ar sąmoningumas mūsų žmonėms būdingas?

Prisipažinsiu – visus stebina tai, kad net eismą draudžiantys ženklai daugeliui visai nedaro jokio įspūdžio. Paklausus, kodėl jie važiuoja tą kilometrą parko gilumon ir neina pėsti, dažnas atsako, kad važiuoja sportuoti. Bet argi ėjimas iki parko nėra sportas? Gal taip galima iš karto pasiekti poros gerų dalykų – sveikatos ir varlių saugumo?

Tačiau kaip elgtis tiems, kas gyvena toli nuo miestų, prie didelio kelio ir mato jame kasnakt ir kasdien žūstančias varles? Juk joms nepasakysi palaukti...

To ir nereikia. Galima kelio pakraštyje pasatyti apie 20 cm aukščio tvorelę iš tinkliuko, lentų, kitų parankinių medžiagų, kas keletą metrų iškasti duobelę, į kurią sukristų patvoriu ropojančios varlės. Jums tereiks porą kartų per parą, ryte ir vakare varles ir rupūžes paimti iš duobučių, sudėti į kibirą ir, pernešus į kitą kelio pusę, paleisti kuo toliau nuo pavojingos vietos.