Gyvenimas

2018.03.15 15:34

R. Meilutytė: depresijos problema vis dar tarsi nematoma

Richardas Jonaitis, LRT OPUS laida „Švelnūs tardymai“, LRT.lt2018.03.15 15:34

Apie depresiją vis dar kalbama nepakankamai, tačiau užtenka prarasti vieną artimą žmogų, kad suvoktum, kokia tai problema. Taip LRT OPUS sako olimpinė čempionė plaukikė Rūta Meilutytė. Jos teigimu, depresijos sąvoką galima greitai nuvalkioti, bet nesvarbu, kaip vadinami blogi jausmai – jeigu juos patiria daug žmonių, kažkas negerai.

– Ar muzika jums svarbi?

– Tikrai taip. Be muzikos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Nuo pat mažų dienų augau su muzika. Tėtis sekmadienio rytais kepdavo mums blynus ir prikeldavo su tokių grupių kaip „Creedence Clearwater Revival“ ir pan. dainomis. Turėjome daug muzikos iš Amerikos. Taigi man pasisekė, kad augau apsupta muzikos ir ji mane iki šiol lydi kiekvieną dieną.

– Prieš pat plaukimo varžybas jus taip pat galima pastebėti su ausinėmis.

– Taip, beveik visada. Kartais būna taip, kad nesiklausau nieko, tiesiog nenoriu, kad priešininkas pradėtų kalbėti ir pan. Ausinės padeda išvengti distrakcijų. Per kiekvienas varžybas klausausi skirtingų dainų. Yra tokių, kurių klausausi per treniruotes. Tai dainos, kurios motyvuoja, būna tinkamos tai akimirkai.

– Kokios kitos jūsų mėgstamos veiklos?

– Muzika visada bus mano aistra, kuria domiuosi. Stengiuosi neatsilikti nuo naujausios muzikos. Taip pat patinka įvairūs meno renginiai, dabar domiuosi lietuvių poezija. Patinka ir šiaip ką nors paskaityti.

– Neseniai pasirodė filmas apie jus – „Rūta“. Kaip jautėtės premjeroje ir dabar?

– Per premjerą beveik visą filmą verkiau, nežinau kodėl. Gal tai didžiulis jaudulys. Tas projektas artimas ir jautrus, nežinojome, ko tikėtis iš žmonių. Buvo baisu, bet po to – labai gera.

– Filmo režisieriai – jūsų bičiuliai?

– Taip, mes pažįstame vieni kitus gal nuo 2013 m.

– Kaip vyko filmavimo procesas?

– Kiekvieną dieną mane lydėdavo į treniruotes, filmuodavo, kada keldavausi, valgydavau ir pan. Vis susėsdavome ir padarydavome ilgesnį interviu. Viskas vyko labai organiškai, dienotvarkė tikrai nebuvo sutrikdyta.

– Kokie filmai apie asmenybes įkvepia jus pačią?

– Sunku pasakyti. Mane įkvepia ir aplinkiniai žmonės, kuriuos sutinku. Kartais pagaunu save galvojančią – kaip faina, kad mano gyvenime yra vienas ar kitas žmogus. Teko susidurti su nemažai sunkumų, bet vis pasitaikydavo žmonių, kurie įkvėpė būti, kažką daryti, dalytis patirtimi ir skleisti geras emocijas.

– Turbūt daug ką nustebino, kad filme „Rūta“ kalbate apie depresiją, nes žmonės to nežinojo. Ar depresija išryškėjo po septintosios vietos Rio olimpinėse žaidynėse?

– Ne, tai vyko jau kurį laiką – iki Rio, per Rio, ir po to. Apie depresiją kalbėti sutikau tik paskutiniame interviu, kuris vyko gruodžio mėnesį. Pasakiau, kad paskutiniame interviu noriu papasakoti, kaip viskas yra iš tiesų. Depresijos problema tarsi nematoma, nešnekame apie tai pakankamai. Tačiau užtenka prarasti vieną artimą žmogų, kad suprastume, kas tai per problema ir kad ji yra.

Pati depresijos sąvoka gana slidi, galima ją nuvalkioti. Vieni sako, kad liga egzistuoja, kiti sako, kad ne. Tačiau esmė kitokia. Kad ir kaip pavadinsi tuos jausmus, jie nėra nei geri, nei naudingi. Ir jei tai išgyvena daugelis žmonių, kažkas negerai.

– Kaip sprendžiate depresijos problemą?

– Lankausi pas psichiatrą ir psichologą, nuolatos su jais bendrauju. Dabar, po filmo pasirodymo, tenka itin dažnai apie šias patirtis kalbėtis su žmonėmis. Stengiuosi dirbti su savimi ir nepasiduoti. Tai labai svarbu, darbas nenueina veltui.

– Ar dėl to, kad esate žinoma, jums sunkiau lankytis viešuose, masiniuose renginiuose?

– Pavyksta tai padaryti. Kartais tai, kad mane atpažįsta, nesmagu, nes norisi atsipalaiduoti, pašokti, įsiklausyti į muziką. Bet žinau, kad esu stebima. Tačiau negaliu kontroliuoti, ką kiti žmonės galvoja apie mane, todėl vis tiek bandau atsipalaiduoti. Pradėjau dažniau kur nors eiti be kepurės ir dėl to nesijaudinti.

– Kokie jūsų santykiai su broliais?

– Labai geri. Net nežinau daug brolių ir seserų, kurie taip artimai sutartų. Broliai yra mano geriausi draugai, palaikymas. Visuomet su jais tariamės – dėl gyvenimo, kitų dalykų. Broliai mane labai daug ko išmokė, nuolat dalijamės informacija, bendraujame.

– Kada supratote, kad tapote tikra sportininke?

– Kad tai mano profesija, supratau gal būdama 15 metų.

– Filme apie jus dažnai rodoma Nida. Ką ši vieta jums reiškia?

– Ta vieta ypatinga. Pirmą kartą į ją nuvykau tik tada, kai filmavome filmo scenas. Neturėjau progos ilgai ten pabūti, bet Nida yra kažkoks magiškas žemės lopinėlis Lietuvoje, visa atmosfera tokia ypatinga, spinduliuojanti gėriu.

– Mėgstate gamtą?

– Taip. Man patinka ir miesto gyvenimas, bet be gamtos ilgai būti negaliu. Reikia miško, jūros, vandenyno. Kai augome, turėjome nuosavą namą, todėl tikrai daug laiko praleisdavome gamtoje.