Gyvenimas

2018.02.16 22:00

Atskleidė, kodėl kai kuriose šalyse seni žmonės nuvertinami

Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt2018.02.16 22:00

Senatvės stigmatizavimas ir vyresnio amžiaus žmonių nuvertinimas yra nepateisinamas, bet jis būdingas postkomunistinėms šalims. Taip LRT RADIJUI sako Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotoja, sociologė dr. Gražina Rapolienė. Kaip teigia ji, išmintis dabar nebesiejama su senatve, vyresni žmonės laikomi naiviais ir kvailais: „To gaila, nes gyvenimiška patirtis nepakankamai įvertinama. Yra dalykų, kurių negali išmokti nei iš interneto, nei iš knygų, tik iš patirties.“

– Ar sutinkate, kad egzistuoja kūno kultas ir kūnas pernelyg sureikšminamas?

– Sutinku, kad jis pervertinamas vartotojiška prasme. Kūnui skiriama labai daug dėmesio, pvz., produktų, technologijų, operacijų, jauninimosi būdų ir pan. Kita vertus, yra per mažai aptariamų ir analizuojamų aspektų. Kūno sociologija visai neseniai, sakykim, prieš 20 metų pastebėjo, kad mes visada įkūnyti ir to nereflektuojame. Taigi šie dalykai buvo iš naujo atrasti, kad mes sąmoningai jaustume, jog esame kūnuose, kaip mes juos suvokiame, kokią įtaką tai turi mūsų sąveikai tarpusavyje, visuomenės gyvenimui ir pan.

– Ar turite omeny dvilypumą, kad ir turime kūną, ir esame kūnai?

– Taip, gali būti ir tokia įžvalga.

– Koks kūno vaidmuo senstant? Kaip senstantis kūnas siejasi su mūsų tapatybės išgyvenimu? Kūnas, bėgant metams, keičiasi, o kaip vidinis tapatybės suvokimas?

– Kūnas labai susijęs su mūsų tapatybės išgyvenimu. Mes esame įkūnyti ir suvokiame turintys kūną. Kai jis auga vaikystėje, keičiasi paauglystėje ar priaugame svorio, mes jautriai į tai reaguojame priklausomai nuo to, kokią dalį skiriame kūnui – ar esame tik kūnas, ar kažkas daugiau.

Vyresniame amžiuje šiek tiek dramatiška matyti tuos pokyčius ir jie sunkiai įsisąmoninami. Mokslinėje literatūroje dažnai sakoma, kad reikia gerai įsižiūrėti į veidrodį, kad pamatytum žilus plaukus ir raukšles. Labiau pastebima, kaip sensta kiti, o ne mes patys. Be to, dabar ir jau 40-mečiai slepia senėjimą. Kas naudoją botoksą, plastinę chirurgiją? Žmonės, kurie gali sau tai leisti, kita vertus, jiems 40 ir daugiau metų.

– Paklausinėjau žmonių, ar pase nurodytas amžius atitinka jų vidinį amžių. Nuostabu tai, kad tik viena moteris sakė, jog atitinka. Visi kiti nesvarstydami užtikrino, kad tikrai neatitinka.

– Į savo tyrimą irgi buvau įtraukusi panašų klausimą, nes mokslinėje literatūroje yra teorija, kad sendami žmonės jaučiasi išliekantys jauni, kas kontrastuoja su senstančiu kūnu. Vidinis aš lieka jaunatviškas, bet kūnas sensta ir tą kontrastą žmogus sunkiai priima.

Svarbu sąmoningumo lygis, kiek sugebame priimti kūną tokį, koks jis yra ir kaip jis kinta. Juk jis nuolat kinta: ar tai svorio pokyčiai, ar atsigavimas po ligos, ar senėjimo požymiai. Galų gale ir negalia, kuri atsiranda dėl traumos ir pan. Kūnas staiga pakinta ir reikia su tuo susitaikyti. Bet kiek mes pajėgūs reflektuoti, įtraukti į tą tapatumo koncepciją? Tas reflektyvumas kūno atžvilgiu galėtų būti kur kas gilesnis.

– Tyrinėjote vyresnio amžiaus žmones ir kokias išvadas padarėte? Kas trukdo priimti kintantį kūną?

– Esu sociologė, tad mano išeities taškas yra visuomenė. Ir manyčiau, kad visuomenė – kaip tarpininkas tarp žmogaus, jo vidinio aš ir jo kūno, nes kūnas visuomenėje turi tam tikrų prasmių. Mes turime daug modelių, šlamančius viršelius, fotošopintas nuotraukas – ką tik nori. Yra ir socialiniai vertinimai, susiję su kitų kūnais. Ir kai savo kūną bandome įsprausti į virtinę tų išgražintų kūnų, jis pasidaro ne toks „vertas“ ir reikia rasti santykį, kaip gali būti kitoks.

Kalbant apie senatvę ir seno kūno stigmatizavimą, senas kūnas tampa kauke, trukdančia dalyvauti visuomenės gyvenime, kad senas žmogus negali to ar ano, jis mažiau vertingas ir pan.

Taip ir išeina, kad kūną mums patiems sunku priimti dėl to, kad esame visuomenės dalis ir palaikome nuostatas, susijusias su senstančiu kūnu.

– Vieno jūsų teksto pavadinimas susijęs su tuo, kaip vyresnio amžiaus žmonės reprezentuojami Lietuvos žiniasklaidoje, t. y. jie naivūs, kenčiantys, bejėgiai. Ar žiniasklaida taip reprezentuoja, ar jie tokie yra?

– Manau, kad nėra. Mes tiriame įvaizdžius, dominuojančius žiniasklaidoje. Vyresnio amžiaus žmonės, kurie mažiau kontaktuoja su kitais, vaizdą apie  savo amžiaus grupę susidaro iš žiniasklaidos. O kadangi žinia neatspindi realybės, nėra pakankamai įvairi, reikia tyrimų, kad pamatytume, kaip tai siejasi su realybe: kokie tie senesni žmonės, kiek jiems statuso suteikiama, kiek jie toleruojami. Tai ne tik amžius, o ir rasės, lyties klausimas.

– Mokslininkai šiandien kalba apie tai, kad postmoderniai visuomenei būdingas ribų tarp lyčių ir amžiaus nykimas. Atsiranda universali lytis – unisex, universalus amžius – uniage arba ageless. Apie universalią lytį jau žinoma, o kuo ypatingas amžius? 

– Su ageless amžiumi siejami žmonės, kurie nenori būti siejami su konkrečiu amžiumi. Yra su tuo susijusių tendencijų. Pavyzdžiui, ir vaikams, ir močiutėms siuvami naktiniai su tais pačiais mikimauzais. Amžiaus ribos ištrinamos iš daugelio dalykų – ar tai būtų elgsena, ar drabužiai, daiktai, laisvalaikio pramogos. Tendencija tokia, kad visi stengiasi būti vieno amžiaus. Nežinau, kiek tai adekvatu ir galioja pas mus. Esu linkusi manyti, kad mūsų šalyje amžiaus ribos vis dar gana griežtos.

– Kodėl taip sakote?

– Kažkada mačiau antraštę interneto portale, kad vyresnio amžiaus prancūzės sau leidžia vis daugiau. Tuomet pagalvojau, kad vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje, ypač moterys, neleidžia sau daugiau nei elgesio, nei aprangos atžvilgiu.

– Ką reiškia išlikti jaunam?

– To turbūt reikia klausti psichologo – ar yra vidinis amžius ir kaip jis suvokiamas. Pati nelabai galiu ką ir pasakyti šiuo klausimu.

– O jei pažvelgtume į visuomenėje galiojančius stereotipus?

– Man kilo mintis apie ankstesnius laikus, pavyzdžiui, viduramžius, kai buvo išaukštintas seno vaiko įvaizdis. Senatvė buvo dvasingumo, šventumo simbolis. Tuo metu ilgaamžiai dažniausiai būdavo kunigai. Jų gyvenimas buvo kiek geresnis, todėl ir sveikata. Dėl to viskas sieta ir su religija.

– Kaip yra dabar?

– Manau, kad išmintis nebesiejama su senatve. Seni žmonės dabar laikomi naiviais, kvailais. To gaila, nes gyvenimiška patirtis nepakankamai įvertinama. Yra dalykų, kurių negali išmokti nei iš interneto, nei iš knygų, tik iš patirties. Vyresnio amžiaus žmonių nuvertinimas visiškai nepateisinamas ir neadekvatus, tai turėtų būti kaip nors keičiama.

– Ar Lietuva požiūriu į senatvę skiriasi nuo kaimynių, Vakarų Europos šalių?

– Vakarų Europa ir Amerika tuo susirūpino anksčiau. Ten dedama daugiau pastangų, į tai nukreipta politika. Mes kopijuojame tas strategijas, bet nespėjame prisitaikyti. Senatvės stigmatizavimas ir diskriminavimas būdingas postkomunistinėms šalims.

– Kaip senatvės stigmatizavimas siejasi su buvusiu komunistiniu režimu?

– Sunku pasakyti, bet totalitarinis režimas visada duoda savo. Reikia, kad atsirastų daugiau tolerancijos, būtų imtas vertinti skirtingumas. Anksčiau visi turėjo būti vienodi. Tai vienas aspektas. Reikia paminėti ir anomiją, kuri pasireiškia, kai senosios vertybės panaikinamos, o naujos dar neatsiranda.