Nors anksčiau manyta, kad dviejų kalbų mokėjimas gali vaiką sužaloti ir pristabdyti jo raidą, dabar įrodyta, kad kalbiniai įgūdžiai susiję su geresne atmintimi, savikontrole ir protiniu lankstumu. Taip LRT RADIJUI sako VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros lektorės dr. Eglė Krivickaitė-Leišienė. Anot jos, mišrios šeimos vis dar nuogąstauja, kad vaikas nė vienos kalbos nemokės visiškai puikiai, tačiau dėl to baimintis nereikėtų – vaikai imlesni, nei manoma.
– Dabar itin aktuali tema – vaikų dvikalbystė. Kokių sričių specialistai domisi vaikų dvikalbyste?
– Galima paminėti ne tik dvikalbystę, bet ir daugiakalbystę. Dažnai vaikas kalba ir trimis kalbomis. Tuo domisi daug specialistų dėl įvairių priežasčių – ir psichologai, ir sociologai, logopedai, mokytojai, psicholingvistai, kalbininkai. Visiems įdomu, kaip vyksta dvikalbystės ir daugiakalbystės procesai. Tai aktuali tema ir tėvams.
– Yra tam tikros kalbų mokymosi stadijos. Papasakokite plačiau.
– Taip, tos stadijos nustatytos seniai, 1978 m. Pirmoje stadijoje vaikas pradeda tarti žodžius. Jis nesuvokia, kad moka dvi kalbas, vartoja dviejų kalbų žodžius. Kurį laiką jis turi vieną leksinę sistemą, vieną žodyną.
Antroji stadija prasideda, kai vaikui būna 2–3 metukai. Tuomet vaikas ima suprasti, kad moka dviejų kalbų žodžius ir ima juos skirti. Jei mamos gimtoji kalba lietuvių, o tėčio anglų, vaikas suvokia, kad su mama kalbasi lietuviškai, o su tėčiu – angliškai. Šioje stadijoje natūralu, kad vaikas, su mama kalbėdamas lietuviškai, įterpia angliškus žodžius. Šio dalyko tėvai dažnai bijo, nes jiems atrodo, kad vaikas gerai nemokės nei anglų, nei lietuvių kalbos. Tačiau nieko tokio, vaikas skiria, kas yra viena ir kita kalba, tiesiog jis nežino kai kurių žodžių ir įterpia juos iš kitos kalbos.
Antroje stadijoje vaikai skiria žodžius, bet kalbų gramatika jiems viena. Tuo ir skiriasi trečioji stadija, nes jos metu atsiranda gramatika. Suvokiama, kad skirtingi ne tik kalbų žodžiai, bet ir gramatika. Trečiojoje stadijoje vaikai ne tik kalba skirtingomis kalbomis, bet ir ima taikyti skirtingas gramatikas.
– Ar gali nutikti taip, kad vaikas nuolatos painios skirtingų kalbų žodžius, nesupras, kokia kalba kalbėti?
– To bijoti nereikėtų, nes vaikai labai protingi, imlūs, mes jų neįvertiname. Jau antroje stadijoje vaikai žino, kaip kalbėti su mama, o kaip su tėčiu. Jei šeima gyvena kitoje šalyje, atsiranda ir trečioji kalba. Tačiau vaikai tų žodžių nepainioja.
Nustatyta, kad dvejų metų vaikai turi vadinamuosius dupletus. Tai reiškia, kad tam tikrus žodžius vaikai gali pasakyti dvejomis kalbomis, pavyzdžiui, gali įvardyti stalą ir angliškai, ir lietuviškai. Dvejų metų vaiko žodyną sudaro maždaug 30-35 proc. dupletų. Visus kitus 70 proc. žodžių vaikas žino viena arba kita kalba. Augant tų dupletų daugėja ir vaikas turėtų kiekvienos kalbos žodžių žinoti vis daugiau ir daugiau.
– Ar dvikalbis dvejų metų vaikas moka dvigubai daugiau žodžių nei vienakalbis vaikas?
– Jei yra vienakalbis vaikas, kalbantis lietuvių kalba, ir dvikalbis vaikas, kalbantis lietuvių ir anglų kalbomis, ko gero, vienakalbio vaiko lietuvių kalbos žodynas bus platesnis. Tačiau jei lyginsime vienakalbio lietuvių kalbos žodyną ir dvikalbio anglų ir lietuvių kalbos žodynus, tai jų būtų po lygiai. Dvejų metų dvikalbis nemokės dvigubai daugiau žodžių nei vienakalbis. Tačiau vėliau, paauglystėje, jei dvikalbis lygiagrečiai naudos abi kalbas, jis ir mokės dvigubai daugiau žodžių.
– Ar vaikui ne per daug sudėtinga suvokti dviejų skirtingų kalbų gramatikas? Juk jos gali labai skirtis.
– Įdomu tai, kad vaikui tai paprasta. Klaidinga sakyti, kad vaikas mokosi, nes mokomasi mokykloje, iš vadovėlio, atsisėdus. Vaikai kalbą įsisavina, tai vyksta labai natūraliai – bendraujant su mama, tėčiu, girdint žodžius. Kuo daugiau vaikas kalbos girdės, tuo labiau susistemins kalbos taisykles ir jas taikys.
Kai vaikas pasako ką nors netaisyklingai, teigiama, kad tai klaida. Bet ar tai klaida? Tai kelias, kuriuo jis eina link taisyklingos kalbos. Iš pradžių vaikas taiko lengvesnės kalbos gramatiką. Pavyzdžiui, lietuvių kalba sudėtinga, yra linksniai, polinksniai, prielinksniai. Vaikui tai sunku. Jei jo antroji kalba yra anglų, jis lietuvių kalbai ir taikys anglų kalbos gramatiką. Tačiau kuo daugiau girdės lietuvių kalbos, tuo labiau ją įsisavins ir pradės vartoti taisyklingai.
– Kokias savybes ugdo dviejų kalbų mokymasis vaikystėje?
– Dar XX a. pradžioje buvo kalbama, kad dviejų ar daugiau kalbų mokymasis vaiką gali sužaloti, gali pristabdyti jo raidą. Tačiau tuomet dar nebuvo tinkamų tyrimų. Dabar matyti, kad kuo daugiau kalbų vaikas moka ir kuo anksčiau pradeda jas vartoti, tuo geresnė jo savikontrolė, atmintis, orientavimasis erdvėje, protinis lankstumas. Tokie vaikai gali geriau atsiriboti nuo šalutinės nereikalingos informacijos.
– Kaip tėvai turėtų mokyti vaikus skirtingų kalbų?
– Pirmiausia, viskas priklauso nuo tėvų pasirinktos strategijos. Dažniausiai nusprendžiama, kad mama su vaiku kalbės savo gimtąją kalba, o tėtis – savo. Tačiau reikia įvertinti ir tai, kur šeima gyvena. Jei mama lietuvė, tėtis anglas ir šeima gyvena Anglijoje, bus dvi kalbos. Jei mama lietuvė, tėtis italas, o jie gyvena Anglijoje, vaikas iš pradžių mokysis lietuvių ir italų, o vėliau ir anglų. Taip atsiranda daugiau kalbų.
