Kodėl daugybė suaugusiųjų žmonių visame pasaulyje buriasi prie stalų ir žaidžia, rodos, nieko nenaudingus stalo žaidimus?
Vilnietis reklamos projektų vadovas Artūras Ruduks prisistato esąs nuostabios moters vyras, dviejų dukterų tėvas ir dviejų nepakartojamų anūkių senelis, bet artimieji jį pirmiausia apibūdintų kaip didžiulį stalo žaidimų aistruolį ir kolekcininką. Vyro aistra neslopsta jau daugiau kaip tris dešimtmečius – dar nuo mokyklos laikų, kai gauti kitų stalo žaidimų nei šaškės ar šachmatai buvo labai sunku, tad pirmąjį kolekcijos eksponatą kadaise su broliu pasigamino pats.
„Būdavo toks žurnalas „Mokslas ir Gyvenimas“ – «Наука и жизнь», kuriame buvo galima rasti įdomių stalo žaidimų aprašymų, bet tu turėjai viską pats pasigaminti – išsidrožti lentas, jas apklijuoti. Vieną tokią padariau prieš 35 metus ir ant jos žaisdavom. Mokydavom kitus pasigaminti lentas, nes buvo sunkūs laikai“, – prisimena vyras.
Savo kolekcijos ponas Artūras bet kada neparodytų – išeksponuoti daugiau kaip šimto žaidimų dėžėms ir lentoms su figūrėlėmis bei kortomis stinga kambarių. Tiesa, dauguma jo saugomų žaidimų skirti ne vaikams, o suaugusiems profesionalams – vien tokių taisyklėms išstudijuoti reikia mažiausiai valandos, o vienas žaidimo ratas trunka bent tris–keturias valandas.
Daugiau apie aistrą stalo žaidimams – Giedrės Baltrušytės pasakojime.
