Gyvenimas

2018.01.13 21:25

J. Jarutis: kompakto neištiks plokštelės likimas

Kompaktiniai diskai nesulauks to renesanso, kokio sulaukė vinilinės plokštelės, nes kompaktiniai diskai – beverčiai. Taip LRT RADIJUI sako atlikėjas Justinas Jarutis. Anot jo, vis dėlto tai nereiškia, kad žmonės, turintys kompaktinių diskų kolekcijas, privalo juos išmesti: „Tai, ką jis turi, visą kambarį apkrautų sienų, nėra kompaktiniai diskai. Tai yra žmonių kūryba, muzika, jausmai, išgyvenimai, energija ir visa kita.“

– Interneto platybėse jūs pristatote pirmąjį solinį albumą. Kas atsitiko grupei „Freaks on Floor“? Ar susipykote?

– Nesusipykome. Grupėje esu aš ir būgnininkas Rokas Beliukevičius. Daug kas gal galvoja, kad susipykome. Mes kaip tik daug artimesni vienas kitam jaučiamės pastaruosius pusę metų ar metus. [...] Jums turbūt reikia sužinoti, kodėl įrašiau albumą?

Albumą įrašiau todėl, kad, kai įrašinėjome praėjusį, ketvirtąjį, „freaksų“ albumą „Waves“, buvo viena daina, kuri buvo visiškai kitokio pobūdžio. Pabandėme ją įrašinėti tokiu archajišku kantri stiliumi. Žinoma, ji neskambėjo gerai, todėl neįtraukėme jos į albumą. Tai buvo visiškai mano daina, parašyta nuo pradžių iki galo.

Kai įrašėme ir pristatėme albumą, baigėsi, vadinkime, visas vajus. Atėjo gili sausio žiema. Mes su žmona laukėme, kol pasaulį išvys mūsų dukra. Buvo toks ramybės laikotarpis. Kai gimė vaikas, ramybė baigėsi. Tada dukrai pradėjau groti ukulele. Kilo kelios idėjos. Tas dainas parašiau ramiai grodamas jai. Pagalvojau, kad turiu keletą dainų, kodėl nepadaryti albumo? Sukūriau dar šešias dainas ir vasarą įrašiau septynių dainų albumą.

– Ar tai reiškia, kad niekada nebus „Freaks on Floor“?

– Bus, mes jau kuriame penktą albumą. Jau keturias dainas esame sudėję.

– Tai čia toks darbas dviem frontais?

– Tiesiog manau, kad kas metus leisti albumą su roko grupe Lietuvoje nėra labai pravartu. Vis tiek tai darome iš savo pinigų arba ieškome žmonių, įmonių, kurios padėtų. Bet kiekvienais metais eiti į kokią nors įmonę ir sakyti – sveiki, mums reikėtų dar keleto tūkstančių eurų, kad įsirašytume albumą... Mes tiesiog nusprendėme šį kartą nebeskubėti ir po truputį kiekvieną ar kas antrą dieną susitikę studijoje kuriame naujas dainas. Manau, kad šiais metais dienos šviesą gali išvysti naujas „freaksų“ albumas.

BNS nuotr.

– Bet ar apsimoka leisti albumą rečiau nei kas metus?

– Nežinau. Manau, kad tokio dalyko kaip fizinio albumo cd formatu visiškai nebeapsimoka leisti, bet vinilinę plokštelę apsimoka. Dabar – vinilinių plokštelių renesansas. [...] Man atrodo, kad tokioje muzikoje, kaip mano šis albumas, ar tokioje, kaip „Freaks on Floor“m nelimpa leisti po singlą.

Roko muziką visą laiką klausydavau albumais, ar tai būtų „The Beatles“, ar „Red Hot Chili Peppers“, ar „Nirvana“, ar bet kas. Niekada nėjau ir neklausiau vienos dainos „Spotify“. Gal vienos dainos klausydavau dažniau, bet vis tiek pirkdavau albumus. Man atrodo, kad tokia gyva, instrumentinė, akustinė muzika turėtų būti įrašoma albumais.

– Sakote, kad albumo leisti kaip ir neapsimoka, bet va, vinilas yra kažkas verto dėmesio. Ar nemanote, kad tai saviapgaulė? Dabar vinilą leisti labai madingą, o po 20 metų kompaktinė plokštelė vėl bus ant bangos.

– Nebebus. Manau, kad tikrai nebus, nes tai bevertis dalykas. Niekur nebėra kompaktų: automobilių su kompaktais nebegamina, kompiuterių irgi nebegamins. Pats daiktas kaip kompaktas... jis lūžta.

Pačiam, kaip kūrėjui, kai išleidau pirmą albumą 2010 m., buvo toks „vau!“. Kai išleidi kiekvieną albumą, tau yra smagu pasiimti juos pačiam, išsipakuoti tą dėžę, juos uostyti ir visa kita daryti, nes tai yra tavo.

Kompaktai, manau, neturi vertės pasauliniu lygiu, bet jie turi vertę kūrėjui. Man turi vertę. Aš noriu turėti fizinį dalyką. Tai ne tik dokumentai kompiuteryje ar įrašai internete, bet įrodymas, kad aš tai sukūriau.

– O ką jūs pasakytumėte žmogui, kuris namuose turi prikaupęs didžiulę lentyną kompaktinių plokštelių ir galvoja – va, išvadino mano kolekciją beverte?

– Tai tik fizinis dalykas, fizinė forma. Tai, ką jis turi, visą kambarį apkrautų sienų, nėra kompaktiniai diskai. Tai yra žmonių kūryba, muzika, jausmai, išgyvenimai, energija ir visa kita. Tai nėra tiesiog blizgantis dalykas. Kompaktas tėra forma, į kurią įrašyti visi tie geri dalykai. [...]

BNS nuotr.

– Siūlau grįžti prie to, nuo ko pradėjome. Jūsų naujas albumas, kas tai bus – kompaktas, vinilas, kasetė?

– Niekas, kol kas tai bus debesyje. Turiu minčių, kad „Knygų mugei“ dar spėčiau pagaminti, pristatyti plokštelę, bet nežinau, ar pats tuo metu būsiu Lietuvoje, tai nežinau, ar verta, kad kažkas vietoje manęs tai pardavinėtų.

– Neretai būna, kad muzikantai atsiskiria nuo grupės. Yra pavyzdžių ir lietuvių muzikoje. Jūs jau šiek tiek paaiškinote motyvus, kodėl tai padarėte, bet įdomūs tie darbo skirtumai. Ar labai skiriasi darbo procesas, kai esate pats vienas su savimi ir galite kurti sėdėdamas prie dukros lopšio ir kai turite viską derinti su kolega?

– Be abejonės, skiriasi, bet kūryba labai sunkus darbas, gal netgi sunkiau vienam kurti. Pavyzdžiui, jei žaidi tenisą, realiai gali geriausiu atveju kaltinti save arba trenerį, bet, jeigu žaidi krepšinio komandoje, gali kalti dar 11 žmonių. Taip pat ir grupėje, jeigu kažkas nepavyksta, kažkas kažko nepadaro iki galo, visą laiką tu gali kažką kaltinti. O šiuo atveju aš galiu kaltinti tik save. Tai truputėlį sunkiau psichologiškai, bet smagu kurti vienam.

– Iki šiol, kai jūs būdavote pristatomas, būdavo sakoma, kad atstovaujate roko sceną. O dabar, kai pasirodo jūsų solinis albumas, ar vis dar esate rokeris?

– Nemanau, kad kada nors buvau rokeris.

– O kas jums yra rokeris?

– Nežinau. Man patinka, jei kas nors pajuokaudamas pavadina mane „rokstaru“ (liet. Roko žvaigžde). [...] Kalbate apie „Freaks On Floor“. Be abejonės, aš labiausiai siejamas su ta grupe, nes mes daugiausia laiko grojame, bet kokius penkerius ar ketverius metus, gal netgi šešerius esu siejamas ir su šokių muzika. Tuo labiau kad pirmą dainą su tokia grupe „The Sneakers“ (elektroninės muzikos didžėjai), man atrodo, įrašiau dar anksčiau nei su „freaksais“, 2008 m.

Realiai visą laiką po „Freaks on Floor“ būdavo visokie pasirodymai klubuose ir visa kita. Prieš ketverius ar penkerius metus gavau pasiūlymą įrašyti dainą su „radistais“. Kažkaip ta daina šovė į viršų ir tapau labiau Justinu Jaručiu, o ne „Freaks on Floor“. Bent kai kuriems žmonėms, kurie klausosi šokių muzikos.

– Kodėl niekada nedalyvavote muzikiniame realybės šou?

– Iš tikrųjų yra labai juokinga istorija. Studijavau dvejus metus Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Pirmaisiais metais, dar prieš „Freaks on Floor“, su keliais draugais sugalvojome, kad reikia nueiti į „Dangaus“ atrankas. Maniau, kad reikia nueiti kažką pažvygauti, mano draugas mokėjo raugėti natomis, o dar kažkas kitas irgi kažką mokėjo.

Man atrodo, kad tada komisijoje buvo Jurgis Didžiulis, kurį aš jau pažinojau, Saulius Ubornavičius-Samas ir dar kažkas. Juokingiausia, kad tai vyko „Europos“ prekybos centre. Pradėjau kažką dainuoti. Manęs pradėjo prašyti dainuoti kažkokias nesąmones. Padainavau. Buvau atrinktas į antrąjį etapą.

Nuėjau į antrąjį etapą (man atrodo, čia tais metais, kai dalyvavo Justinas Lapatinskas, Liudas Belickas), užlipau ant scenos, pagrojau ir tas pats Samas manęs paklausė – o tu eini į „Dangų“, kad kažko pasiektum, ar dėl nuotykio? Pagalvojau – kodėl turėčiau meluoti – aišku, dėl nuotykio. Jis man pasakė išeiti ir aš išėjau.

BNS nuotr.

– Ar po to su Samu kalbėjote apie šį įvykį?

– Jam kažkada apie tai sakiau – ačiū Dievui, kad manęs paklausei šito klausimo, nes, neduok, Dieve, būčiau ten nuėjęs. Aš visiškai suprantu žmones, kurie ten eina. Aš visą laiką linkiu jiems tik geriausios kloties, bet tuo pačiu labai džiaugiuosi, kad to nepadariau iki galo. Net nemanau, kad būčiau ėjęs. Tiesiog manau, kad neinu todėl, kad nematau tame prasmės.

– Savo kelyje nematote prasmės ar nematote prasmės ir kitiems ten eiti?

– Nematau prasmės ten eiti. Jeigu man pasiūlytų, pavyzdžiui, dirbti teisėju ar komisijos nariu, manau, sutikčiau. Jeigu man tiktų laikas, sąlygos ir visa kita, nes tai yra darbas, tai didina žinomumą, atsiranda daugiau klausytojų, daugiau žmonių ateitų į koncertą. Tai yra labai gerai.

Bet dalyvaujant ten tave prisiriša, man atrodo, su kažkokiomis sutartimis metų ar dvejų. Tu net gali iškristi pirmame etape, bet vis tiek metus negalėsi nieko daryti. Bet tai yra normalu, tai yra televizijos šou. Labiausiai aš neinu ten, nes tai yra televizijos šou, tai nėra muzikos šou. Aš tikiu, kad mano lemtis buvo groti ir aš visą laiką norėjau kurti ir groti audringai, energingai, taip laisvai, kaip tik įmanoma. Nenorėjau niekada kažkam įtikti.

– Kaip jums atrodo, kiek nesėkmių muzikantui reikia patirti, kad suprastum, kad tu netalentingas ir laikas sustoti?

– Aš nemanau, kad iš viso reikia patirti nesekmių. Manau, kad reikia padaryti klaidų ir iš kažko mokytis, bet man atrodo, kad niekas negali žmogui pasakyti – tu netalentingas. Man tikrai niekas nesakė, kad esu talentingas, kai pradėjau groti. Tikrai niekas negalvojo iš mano šeimos, kad pradėsiu groti, nes iki 16 metų žaidžiau krepšinį. Nieko bendro neturėjau su muzika ar kuo kitu, kol neišgirdau „The Beatles“.

Iš viso norėjau būti aktoriumi. Visų pirma, net negalvojau, kad mano gyvenimas bus jau 15 metų muzikoje. Norėjau vaidinti teatre, o dar labiau – kino filmuose. Pradėjau groti, kad įstočiau į aktorinį, į kurį neįstojau. Bet irgi labai gerai, nes būčiau išvažiavęs gyventi į Klaipėdą ir gali būti, kad nebūčiau sutikęs žmonos ir dabar neturėčiau nuostabios dukros.

Visiems jaunesniems ar ką tik pradėjusiems galiu pasakyti – tik darykit. Jeigu jums tai neša malonumą, darykit. Nemanau, kad tai reikia daryti dėl kažkokio pasisekimo. Pradžiai tikrai turi daryti tik dėl savęs ir noro groti, dėl noro kurti dainas, rašyti žodį prie žodžio ar natą prie natos. Man atrodo, kad reikia džiaugtis tuo, ką pats sukuri, nesvarbu, ar tai bus liūdna, ar linksma.

Jeigu pasirenki eiti į realybės šou, kur tau pasako – tu niekas, tau niekas nepavyks, nes tu ne čia atėjai ir esi visai nefainas. Žmonės, kurie nori groti, visų pirma turi pagalvoti, ar jie nori klausytis, kaip jiems tai kažkas pasakys prieš milijoną žmonių. Jiems realiai būtų tik sunkiau daryti tai, ką jie nori daryti. Grokite, įrašinėkite, dėkite į internetą ir darykite savo jėgomis, ką tik galite.