Gyvenimas

2018.01.09 12:45

Paaiškino, koks ryšys tarp nusikaltimų ir kompiuterinių žaidimų

Agnė Kairiūnaitė, Bernardas Šaknys, LRT RADIJO laida „Radijo popietė“, LRT.lt2018.01.09 12:45

Mažėjantis smurtinių nusikaltimų skaičius JAV iš dalies siejamas su kompiuteriniais žaidimais. Kol žmogus žaidžia, negali eiti ir su gaujomis daryti nusikaltimų gatvėje, LRT RADIJUI sako žaidimų kritikas Artūras Rumiancevas. Anot jo, patys kompiuteriniai žaidimai smurto neprovokuoja – agresyvų elgesį galima pastebėti ir krepšinio aikštelėje, kai žmogus sutrinka nepasisekus.

– Kiek laiko per parą žaidžiate kompiuterinius žaidimus?

– Žaidimai visada buvo ne tik pomėgis, bet ir darbo dalis. Taigi porą valandų per dieną pažaidžiu iš darbinės pusės – kažką išbandau, aprašau. Vėliau skiriu valandą ar pusantros tiems žaidimams, kuriuos noriu žaisti pats. Seniau daugiau rašiau apie žaidimus, turėjau tinklaraštį.

– Leiskite jus paprovokuoti – kaip paaiškinate, kad jūs, suaugęs vyras, žaidžiate kompiuterinius žaidimus?

– Taip ir paaiškinu. Galima metaforizuoti, kad atrandu naujus pasaulius, iššūkius, patiriu nuotykius. Kaip ir žmogus, vakare prieš miegą skaitantis knygą. Kartais žaidžiu buką šaudyklę tam, kad atsijungčiau nuo rutinos. Tačiau žaidžiu ir, pavyzdžiui, istorinius žaidimus, tuo pat metu naršydamas „Wikipedia“.

– Kompiuterinius žaidimus lydi stereotipai, dažnai kalbama apie jų žalą. Ar yra tyrimų, kurie pagrįstų žaidimų žalą?

– Atvirkščiai, naujausi tyrimai dažnai pabrėžia naudą. Dažnai kartoju, kad žaidimai patys savaime nėra naudingi – kaip ir literatūra, menas, paveikslai ir pan. Asmuo, nuėjęs į galeriją, gali tiesiog spoksoti į telefoną. Kitas asmuo gali skaityti tokią literatūrą, kokios nelinkėtum net didžiausiems priešams. Dažnai renkamės išaukštintas ugdymosi formas, jas labai sureikšminame. Tačiau visa esmė – turinyje ir tai, kaip žmogus tai naudoja.

– Dažnai girdimi nuogąstavimai, esą žaidimai skatina smurtą.

– Tarp žaidimų ir smurto nenustatytas joks ryšys. Žaidėjai juokauja sakydami, kad smurtą provokuoja ne žaidimai, o viduryje žaidimo dingęs internetas. Tai labai išveda iš kantrybės. Erzina ir netiksliai veikiantis pultelis ar pelė.

Tačiau tokie dalykai vyksta ir, pavyzdžiui, krepšinio aikštelėje. Krepšininkas, gavęs baudą, trenkia kamuolį ar ką nors pasako, atrodo agresyviai nusiteikęs. Kai kas nors neveikia taip, kaip turėtų, žmonės sutrinka. Nesvarbu, ar tai krepšinis, futbolas, ar kompiuteriniai žaidimai.

– Taigi sakote, kad mokslinių tyrimų, kurie patvirtintų agresijos skatinimą, nėra?

– Man nėra tekę matyti tokių tyrimų, bet susidūriau su priešingais. Kai prasidėjo pramogų industrijos era, pramogos, tokios kaip kinas, serialas, žaidimai, literatūra, atpigo ir tapo lengviau pasiekiamos. Nebereikia medžioti norimos knygos, viskas yra internete – galima užsisakyti tiek popierinę, tiek elektroninę.

Iš tiesų, smurtinių nusikaltimų JAV mažėja ir tai iš dalies siejama su kompiuteriniais žaidimais. Taip žmonės gali iškrauti savo neigiamą energiją. Kol žmogus žaidžia, jis negali eiti į gatvę, susidėti su kokia nors gauja ir daryti nusikaltimus.

Sunku atlikti tyrimus, kurie parodytų tiesiogines sąsajas, tačiau koreliacija egzistuoja. Atsirandantys nauji pomėgiai moko į gyvenimą pažvelgti kitaip. Tačiau žinoma, kalbant apie žaidimus, aktualūs ir tokie dalykai kaip priklausomybė.

– Ar kompiuteriniai žaidimai pavojingesni vaikams?

– Ne. Žaidimai pavojingesni žmonėms, kurie jų neišmano. Tačiau tokiems žmonėms pavojinga bet kas. Tarkime, kodėl mes turime literatūros pamokas? Tam, kad ugdytume skonį. Kartais pamokos prie literatūros pritraukia, kartais atbaido. Ypač jei vaikams duodami pernelyg sudėtingi kūriniai.

Vaikystėje labai daug skaičiau, bet jei aštuonerių metų paimdavau „Don Kichotą“, mama sakydavo – žinai, tu dar nesuprasi konteksto, paimk ką nors paprastesnio, o šią perskaitysi būdamas 12–13 metų. Bet neturėjau tokio kelrodžio pradėjęs žaisti kompiuterinius žaidimus. Kelrodžio neturi ir dauguma šių dienų vaikų.

Kalbant apie priklausomybę, reikia pasakyti, kad yra žmonės, linkę į ją. Tokie žmonės visada susiras priklausomybę. Žinau, kad yra filatelistų, kurie teturi du sustojimo taškus – namus ir paštą. Į darbą jie eina tik tam, kad užsidirbtų pinigų pašto ženklams.

Kai kuriuose žaidimuose naudojama daug psichologinių modelių, ypač mobiliuosiuose žaidimuose. Veikia psichologiniai triukai, kurie naudojami pigiuose serialuose, kai 40 minučių nebūna jokio turinio ir tik paskutinę kažkas nutinka. Taip ir „Farmville“ siuntinėja užklausas, kad už penkių minučių bus derlius, žmogus bijo tai pražiopsoti.

– Ar turite patarimų žmonėms, jau patekusiems į tokią priklausomybę nuo žaidimų?

– Viskas labai paprasta. Jei žmogus išeina ir leidžia laiką ne namuose, ne su šeima, ne darbe, jis ten visur turi problemų. Jei virtualiame pasaulyje jam įdomiau nei realiame, reiškia, kad realus pasaulis to žmogaus nepriima ir nepatenkina jo poreikių.

Kartais žmonės gyvenime kažko negauna, tuomet atranda žaidimus. Nereiškia, kad tai blogai. Problema yra tada, kai žmogus kažkuo tokiu užsiima 6–8 val. Nesvarbu, ar jis žaidžia, ar guli prie televizoriaus, ar išeina vakare pasivaikščioti šešioms valandoms, užuot sėdėjęs su šeima prie stalo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.