Gyvenimas

2022.01.08 22:02

Maro epidemija 17 a. Vilniuje – užrakintas miestas ir dezinfekcija laužo dūmais

Raimonda Ragauskienė2022.01.08 22:02

Nežinia, ar septynioliktojo amžiaus viduryje lietuviai dažnai melsdavo Dievą, kad apsaugotų nuo bado, maro, ugnies ir karo. Aišku tik tai, kad anuomet visos keturios nelaimės juos užpuolė beveik kartu – tarsi blogio jėgos būtų susimokiusios prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos sostinę Vilnių.

Maro protrūkis okupuotame mieste

1657 metų gegužės pabaigoje į Vilnių įsisukęs maras siautė nepilnus metus, bet taip galingai, kad pateko į pandemijos kategoriją. Sostinėje užkratas išplito ir dėl to, kad miestas pirmą kartą istorijoje buvo okupuotas.

Maskvėnai į LDK sostinę įsiveržė 1655 metų rugpjūčio 8 dieną. Užgrobtas miestas taip plėštas ir niokotas, kad gaisrai truko ilgiau nei dvi savaites. Kai jie nuslopo ir į Vilnių atvyko Maskvos caras Aleksejus, jam teko apsistoti palapinėje.

Nusiaubtame Vilniuje, kaip ir visame krašte, prasidėjo badas, o turtingesnieji nieko nelaukdami spruko iš miesto. Dalis pasklido po Vilniaus apylinkes, kiti atsidūrė Kėdainiuose ir net Karaliaučiuje.

Prieš išvykdami žmonės užrakindavo ir užkaldavo savo namus, krautuves bei dirbtuves. Tačiau tai negelbėjo, nes suirutės sąlygomis į paliktas patalpas brovėsi įvairiausio plauko vagys – nuo rusų kareivių iki neturtingų miestiečių ir nežinia kokiais būdais į miestą patekusių valstiečių. Dalį turto pavykdavo paslėpti – dažniausiai žemėje. Kartais slėptuvės būdavo rausiamos nuosavuose kiemuose, o kartais ties bažnyčiomis arba cerkvėmis – ten atrodydavo saugiau.

Užkratas tyko kiekviename žingsnyje

Maro epidemijas aprašančioje grožinėje literatūroje pagrindiniai maro užkrato platintojai – žiurkės. Bet tikrovė kitokia: bakteriją Yersinia pestis gali pernešti įvairūs kiti graužikai, naminės katės ir šunys bei laukiniai žvėrys, pavyzdžiui, šeškai ir lapės. Galimybių užsikrėsti taip pat ne viena: per sergančio žmogaus kraują arba pūlius, čiaudulį ir kosulį, nuo užkrėstų blusų įkandimo, valgant užkrėstą mėsą ir net per užkrėstą dirvožemį.

Bakterija Yersinia pestis išskiria toksinus, sukeliančius audinių nekrozę. Ligos simptomai skiriasi priklausomai nuo užsikrėtimo būdo. Užkratui patekus per odą, toje vietoje atsiranda pūlingų pūslių; jos didėja, pratrūksta ir susiformuoja šašai. Įkandus blusoms prasideda limfmazgių uždegimas, kyla pūlingi bubonai. Užsikrėtus per nosį arba burną pažeidžiami plaučiai, ligonis kenčia nuo kosulio su krauju. Suvalgęs užkrėsto maisto žmogus ima vemti ir viduriuoti su krauju. Nepriklausomai nuo užsikrėtimo būdo ir simptomų, susirgus maru dažniausiai laukdavo mirtis.

1657–1658 metų maro epidemija Lietuvai anaiptol nebuvo pirmoji. Įvairaus intensyvumo maro protrūkiai šalį kamavo vidutiniškai kas keliolika metų. Žmonės gan greitai suvokė, kad apsisaugoti nuo mirtinos ligos padeda švara ir tvarka namuose bei kontaktų su draugais ir kaimynais ribojimas. Kas sugebėdavo, pabėgdavo iš maro apimtos vietovės. Todėl ilgainiui maras tapo varguolių bėda: visų pirma užsikrėsdavo ir daugiausia mirdavo valkatos, elgetos ir neturtingieji.

Vilniuje tvarkėsi maro valdžia

Kilus maro epidemijai spruko beveik visas Vilniaus valdžios elitas. Todėl buvo suformuota vadinamoji maro valdžia. Jai vadovavo Vilniaus vaitas Juozapas Kairelevičius. Jis privalėjo rūpintis, kad mieste neplistų nusikalstamumas, o nusikaltėliai būtų teisiami ir baudžiami. Vaitas surašydavo mirusiųjų turtą ir nurodydavo sukrauti jį į specialų sandėlį pirklių namuose. Mieste dirbo budelis ir specialus vežėjas, gabenęs mirusiuosius už miesto sienos.

Maro metu mieste tvarką palaikė 30 ginkluotų vyrų sargyba. Jų pareiga buvo dieną ir naktį patruliuoti gatvėse – saugoti namus ir krautuves nuo piktadarių. Sargybiniams buvo mokama po keturis auksinus per mėnesį. Už tokius pinigus buvo galima nusipirkti porą nupenėtų paršų.

Užrakintas miestas ir dezinfekcija laužo dūmais

Maro savaitėmis ir mėnesiais miestą iš visų pusių supo užkardos. Palikti atviri vieninteliai Rūdininkų vartai, tačiau ir jie būdavo rakinami. Šių ir visų kitų miesto vartų raktus saugojo Vilniaus vaitas Juozapas Kairelevičius. Be to, buvo akylai stebima, kad piktavaliai nepasikastų po miesto sienomis ir nemėgintų ardyti joje plyšių.

Apribojimai buvo griežti – į miestą negalėjo patekti net kitų valstybių pasiuntiniai. Tiesa, pasitaikydavo visko. Kartais pavykdavo prakrapštyti skylę sienoje, kartais – papirkti užkardas saugančius kareivius. Žmonės mėgindavo bėgti iš miesto įvairiais sumetimais, pavyzdžiui, tikėdamiesi, kad užmiestyje pajėgs lengviau prasimanyti maisto.

Vilniuje buvo įvesta savotiška dezinfekcijos prievolė: visi per Rūdininkų vartus praleidžiami žmonės turėjo „apsirūkyti“ laužo dūmuose. Buvo tikima, kad dūmai ir karštis naikina maro bakterijas. Buvo apsmilkomi net iš Vilniaus siunčiami laiškai. Be to, jie būdavo kelis kartus perrašomi, taip siekiant sumažinti užkrato perdavimo tikimybę. Žinoma, kad maro mėnesiais tokiu būdu keliaudavo laiškai iš Vilniaus į Smolenską.

Siaučiant marui gyvenimas mieste apmirė: neveikė turgūs, užsidarė krautuvės, karčemos, sustojo uosto prie Neries veikla. Ištuštėjo miesto gatvės bei aikštės, daugelis namų stovėjo tušti.

Žmonės vengė bet kokių kontaktų. Net testamentai būdavo surašomi ypatingu būdu. Nuo maro mirštantis žmogus testamentą diktuodavo vienoje patalpoje, o raštininkas jo žodžius fiksuodavo kitoje.

Vilniuje sutriko prekių tiekimas, todėl miestiečiams ėmė stigti maisto. O kadangi iš Vilniaus pabėgo ir dauguma gydytojų (jie laikėsi ano meto Europoje įprastos taisyklės – išvykti kuo greičiau, kuo toliau ir išbūti kuo ilgiau), sergantiesiems beliko tikėtis pagalbos iš dangaus.

Itališkos pamokos kovoje su užkratu

Neužsikrėtę vilniečiai įprato rinktis į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią ir melstis prieš Švenčiausiosios Mergelės Marijos Maloningosios paveikslą. Mat ėmus siautėti marui žmonės kaip mat prisiminė, kad paveikslas sukurtas pagal Faencos miestelyje (Italija) esantį gerokai senesnį originalą, o šis nepaprastas – mat nutapytas atsidėkojant Mergelei Marijai už miesto išgelbėjimą nuo maro 1412 metais.

Paveiksle Dievo Motina laiko sulaužytas strėles. Anot legendų, Faencos gyventojus ji ragino laikytis pasninko, o vietos vyskupui nurodė tris dienas rengti iškilmingas procesijas. „Tada aš sušvelninsiu savo sūnaus rūstybę taip, kaip sulaužiau šias strėles“, – pažadėjo ji. Ir ištesėjo. Bent jau Faencos miestiečiai tuo šventai tikėjo.

Dievo Motinos atvaizdas dabar kaba Lietuvos baroko perlu vadinamoje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kuri maro metais dar buvo medinė. Prie jos gyvenusiems vienuoliams iš Faencos atgabento paveikslo kopiją 1650 metais padovanojo tuometinis Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656).

Galėjo nelikti pusės miesto

Maras Vilniuje truko maždaug metus. Mirčių buvo daug, bet tikslūs skaičiai nežinomi. Epidemijai nuslūgus, 1658 metais, pas Rusijos carą Aleksejų vykusiems pasiuntiniams buvo įduotas raštas, kuriame teigiama, jog Vilniuje neliko pusės gyventojų. Jei tai tiesa, aukų galėjo būti iki 10 tūkstančių.

Maro mirties neišvengė ir aukšti valdžios vyrai. Mirė vaitas J. Kairelevičius su žmona, mirė vienas iš miesto raštininkų Kasparas Lada.

Mirė ir mažiausiai vienas iki kvailumo godus rusų kareivis. Jis iš karsto nušvilpė maru mirusio žmogaus kelnes ir jau buvo bevelkąs žiponą. Kodėl drabužis jam atrodė didesnė vertybė už savo paties gyvybę, dabar jau niekas nebepaaiškins.

LDK istorija. 1657–1658 metų maro epidemija ir kitos likimo rykštės Vilniui

Pasakojimas parengtas bendradarbiaujant LRT ir Vilniaus universitetui ruošiantis minėti Vilniaus 700 metų jubiliejų. Daugiau istorijų skirtų Vilniaus ir LDK istorijai rasite portale www.ldkistorija.lt.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt