Gyvenimas

2022.01.15 07:00

Po avarijos neįgaliojo vežimėlyje likęs Mindaugas atsitiesė po 5 metų: supratau, kad gyvenimas sustojo tik man, bet ne aplinkiniams

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2022.01.15 07:00

Po to, kai pateko į avariją, Mindaugo gyvenimas sustojo. „Tiesa, supratau, kad tik man, bet ne aplinkiniams. Pasižiūrėjau, kaip kiti baigia mokslus, kuria verslus, šeimas“, – portalui LRT.lt sako jis. Praėjus 5 metams, Mindaugas nutarė atsigriebti. Ir net jei iš pradžių atrodė kitaip, šiandien pašnekovas šypsosi – niekas nepasikeitė: „Tiesiog atsirado daugiau ratų“.

„Važiavau motociklu, užlindo mašina ir, kaip dažnai būna, bum. Nuo to laiko sėdžiu vežime“, – prisimena Mindaugas Kraulaidis. Tą dieną prieš 15 metų jis buvo antro kurso studentas. „Sąmonės nepraradau, gal tik paties smūgio metu kelioms sekundėms atsijungiau. Iš karto pradėjau nejausti kojų. Supratau, kad situacija negera, kad kažkas nutiko stuburui“, – pasakoja jis.

Ar po avarijos į neįgaliojo vežimėlį atsisėdęs 21 metų jaunuolis dar kada vaikščios, gydytojai nesakė nei „taip“, nei „ne“. „Dažniausiai tokioje situacijoje medikai nenori nei sudaužyti vilčių, nei jų suteikti. Kol kas man niekas nėra pasakęs, kad nevaikščiosiu. Vis dėlto šitos idėjos aš labai nesigainioju, gyvenu, ir tiek. Tiesa, pirmaisiais metais važiavau gydytis į Maskvą, galvojau apie kamieninių ląstelių transplantaciją, kitus būdus“, – sako Mindaugas.

Penkeri iš gyvenimo dingę metai

„Sunkūs visomis prasmėmis“, – taip Mindaugas apibūdina pirmus metus po avarijos. Tada minčių tęsti socialinio darbo studijas neturėjo – prasidėjo ne tik gydymas, bet ir ilgi teisiniai procesai. O jie pasiekė ir Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą. Čia byla baigėsi Mindaugo naudai, tačiau Lietuvos teismuose teko pavargti.

„Per 5 metus taip ir neatsirado kaltųjų – byla buvo nuolat nutraukiama, atnaujinama. Buvo judama link to, kad aš lėkiau ir, taip sakant, prisivažinėjau, nors buvo daugybė liudininkų, atliekamos ekspertizės. Vėliau teisėjas konstatavo, kad byla buvo sprendžiama vienašališkai, mano oponento naudai, tačiau po kelių mėnesių, suėjus senaties terminui, ji buvo nutraukta.

Vis dėlto laikau tai tam tikra savo pergale. Jeigu būčiau sulaukęs sprendimo, kad tai buvo mano kaltė, o tas žmogus niekuo dėtas, tikriausiai man būtų buvę dar sunkiau viską įveikti“, – kalba Mindaugas.

Per tuos penkerius metus jo gyvenimas sustojo. „Tiesa, supratau, kad tik man, bet ne aplinkiniams. Pasižiūrėjau, kaip kiti baigia mokslus, kuria verslą, šeimą“, – sako Mindaugas. Tada ir pajuto, kad metas atsigriebti už praleistus metus.

Išvyko į Helsinkį, tada – ir į Taliną

Pradėti Mindaugas nutarė nuo mokslų. Mykolo Romerio universitete (MRU) baigė psichologijos bakalauro studijas, tiesa, prieš tai pagal „Erasmus“ mainų programą pusei metų išvyko į Helsinkį. Šioje vietoje reikėtų paminėti visą pokalbį draugiją mums palaikiusį italų kurtą Torą.

„Kai gyvenau Helsinkyje, mano grupiokė augino du šios veislės šunis. Turėjau mintį, kad ir aš noriu šuns, tik nežinojau, nei kokio, nei kada. Susipažinęs su ja supratau, kad noriu būtent italų kurto. Dar būdamas Suomijoje susiradau veisėją, o antrą dieną grįžęs keliavau į kitą Lietuvos galą pasiimti šuns“, – su šiltai ant kelių įsitaisiusiu bičiuliu supažindina Mindaugas.

Vėliau Mindaugas įstojo į jungtinę MRU ir Talino technologijų universiteto darbo ir organizacinės psichologijos magistro studijų programą. Vieną semestrą išvyko gyventi į Taliną, o paskui ėmėsi dar vienų mokslų. „Turiu hobį rašyti ir neparašyti magistrinio. Likęs pirmasis, organizacinės psichologijos, ir dar neurobiologijos mokslų Vilniaus universitete“, – šypteli pašnekovas.

Susirasti darbą Mindaugui nebuvo sudėtinga. Pirmą pasiūlymą gavo dar atlikęs praktiką, vėliau įsidarbino viešajame sektoriuje, o neseniai susirado ir antrą darbą – pagaliau, šypteli, pagal specialybę.

„Darbuotojų įvairovė didelėse tarptautinėse kompanijose yra vertybė, jos pačios ieško žmogaus su negalia, – teigia Mindaugas. – Iki pandemijos nebūčiau ėjęs dirbti į neįgaliesiems nepritaikytą darbovietę, kurioje kitiems būtų reikėję mane kilnoti, man reikėtų pagalbos. Tiesa, per pandemiją situacija pasikeitė – tai nebėra mano prioritetas, nes dabar tiek darbuotojai, tiek įmonės paprasčiau žiūri į darbą iš namų.“

Niekas nepasikeitė – „tiesiog atsirado daugiau ratų“

Praėjo ne vieni metai, tad pasakyti, kaip po avarijos pasikeitė gyvenimas, – sunku, sako Mindaugas. „Tą akimirką turbūt galvojau, kad viskas pasikeitė. Šią akimirką galvoju, kad nepasikeitė niekas. Tai yra mano gyvenimas ir aš jį gyvenu toliau, tiesiog atsirado daugiau ratų“, – nusišypso pašnekovas.

Po penkerių metų jis grįžo ne tik prie mokslų, bet ir prie sporto. Nuo vaikystės tuometės Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklos auklėtinis, irkluotojas, šiandien Mindaugas – dviračių sporto, plaukimo entuziastas.

„Sportas reikalingas visiems, bet žmogui, sėdinčiam vežimėlyje, jis yra būtinas. Negaliu sau leisti priaugti svorio, nes vežimas man taptų per siauras, reikėtų jį keisti, ieškoti didesnio. Tai kainuoja didelius pinigus, 3–4 tūkst. eurų. Beje, jei turėčiau platesnį vežimą, nepravažiuočiau pro siauras duris, neįvažiuočiau, pavyzdžiui, į tualetą“, – paaiškina Mindaugas.

O ir motyvacijos sportuoti, sako, netrūksta. „Sportas yra mano gyvenimo dalis – sportuoju dėl savęs, beje, mėgstu su savimi varžytis. Sportuodamas gerai praleidžiu laiką, pabūnu su savo mintimis. Vasarą sulūžo mano dviratis, todėl pradėjau bėgioti – užsidedu ausinuką ir greitai sukioju vežimėlio ratus“, – pasakoja Mindaugas. Sako, kad paralimpinėms žaidynėms nesiruošia, nors dalyvauti neįgaliųjų plaukimo varžybose buvo įdomu.

Išgirdo, kad neįgalieji baseinuose nesilanko

Nenoriai Mindaugas kalba dviem temomis – apie savo tatuiruotes ir neįgaliųjų gyvenimą Lietuvoje. Turbūt todėl, kad pasigirti turime mažai kuo. Priešingai nei, pavyzdžiui, skandinavai.

Gyvendamas Helsinkyje Mindaugas sako visur, kur tik prireikdavo, patekdavęs savarankiškai – net į pokariu statytus pastatus. Nusijuokia, kad Lietuvoje, priešingai, nustemba, jei pavyksta kur nors patekti be pagalbos.

„Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) architektūrinis projektas turi ne vieną apdovanojimą, tačiau architektas nutarė įstatyti sunkias, masyvias pagrindines pastato duris.

Aš esu stipresnis, viena ranka atsiremiu, kita tas duris atidarau, bet pažįstu smulkutę mergaitę, kuri porą sykių, bandydama patekti į pastatą, kažkam atidarius duris iš kitos pusės lėkė iš vežimėlio.

Arba pavyzdys Kaune – viena pagrindinių senamiesčio gatvių tvarkoma ir vėl grindžiama akmenimis. Jeigu akmenys nelygūs, dideli, vežimėliu važiuoti labai nepatogu. Nepatogu stipresniam žmogui, o silpnesnis visai nepavažiuos. Yra ir kitų negalios aspektų, kai, pavyzdžiui, kojos nuo tam tikros vibracijos, visų nelygumų ima nevalingai šokinėti.

Galiu žodis į žodį pacituoti šiuo projektu užsiimantį žymų Kauno architektą, jis sakė, kad toje gatvėje neįgaliesiems nėra jokių būtinų interesų, tik pageidaujami. Tokio požiūrio labai daug“, – kalba Mindaugas.

Ir net jei teisiškai aplinkos pritaikymas neįgaliems žmonėms Lietuvoje reglamentuojamas neblogai, neretai koją kiša žmogiškasis veiksnys, teigia Mindaugas.

„Pamenu, prieš 5 metus nuvykau į reabilitaciją sanatorijoje. Kadangi ten buvo baseinas, pamaniau, bus puiki proga išbandyti plaukimą, – iki tol, padedamas draugų, plaukiodavau tik ežeruose. Iš pradžių gydytoja lyg ir sutiko, tačiau pasitarusi su vyriausiąja gydytoja pasakė, kad žmonės vežimėliuose į baseiną neina. Manęs neįleido.

Parašiau skundą lygių galimybių kontrolieriui ir laimėjau. Šiemet vėl buvau tame baseine, jokių problemų nebebuvo, ėjau plaukioti su kitais žmonėmis. Situacija gerėja“, – pasakoja pašnekovas.

Mindaugas sako seniau labai degęs noru viską pakeisti, bet entuziazmas ėmė blėsti, kai teko atsimušti į realybę.

„Buvome įsteigę neįgaliųjų asociaciją, maniau, kad viską greitai sutvarkysime, parodysime, kaip turi būti, visi supras ir viskas bus gražu. Dabar nebenoriu su niekuo kovoti. Tiesa, priklausau tam tikroms darbo grupėms, kuriose klausiama mano nuomonės, atsižvelgiama į pastabas.

Bet jeigu kas nors mano, kad žmogui su vežimėliu vienoje ar kitoje vietoje nėra ko lankytis, tegul. Nekeliu sau tikslo pakeisti kitų nuomonę. Manau, ilgainiui pasikeis tiek visuomenė, tiek mąstymas, galbūt ateis nauja, kovojanti, karta“, – svarsto pašnekovas.

Depresija nesusirgo, bet viskas nukrypo į pyktį

Pokalbio pabaigoje Mindaugui užsimenu, kaip jį suradau: visai netikėtai pamačiau vienos modelių agentūros instagramo paskyroje. „Mano modelio vaidmuo labiau idėjinis. Pažįstu to projekto kūrėjus, palaikau jų idėją rodyti skirtingus, įvairių ypatybių turinčius žmones“, – savo veiklą paaiškina pašnekovas. Jei kada prireiktų, jis bus pasiryžęs, pavyzdžiui, nusifilmuoti reklamoje ar filmo scenoje.

Šiandien savo istoriją Mindaugas pasakoja lengvai. Sako, skaudulių nelikę, jau pereitos visos trys stadijos: neigimo, pykčio, susitaikymo. Depresija po avarijos jis nesusirgo.

„Bet viskas nukrypo į pyktį, – sako Mindaugas. – Faktas, kad avarija paliko antspaudą, ir tikriausiai gilų. Laukia dar nemažai darbo, kol išsiaiškinsiu, ką man tai padarė. Kai po tų 5 metų, pasibaigus teisiniams procesams, nusprendžiau grįžti į gyvenimą, viskas pasidarė labai paprasta, bet kažką turbūt išstūmiau, užrakinau, įdėjau į stalčių – taip ir įveikiau.“

Kalbai pasisukus apie įkvėpėjus, Mindaugas sako toks nesijaučiantis. Bent jau kitiems. „Ieškokite įkvėpimo savyje, ne žmoguje, kuris vežimėlyje sėdi. Mane patį labiausiai motyvuoja tikslų siekimas“, – sako jis.

Užsimena šiais metais turintis vieną tikslą: jei tik pavyks, per mėnesį aplankyti po vieną šalį. Klausiu, ar keliaus vienas, kaip mėgsta. Šypteli – galbūt, o gal su kompanione.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt