Gyvenimas

2022.01.01 21:30

Pokyliai 17-18 a. Vilniuje: valdininkai visada rasdavo lėšų, o be šokių ir fejerverkų – nė iš vietos

Aivas Ragauskas2022.01.01 21:30

Turtingieji vilniečiai visais laikais mėgo pokylius. Pomėgis linksmintis didelėje draugijoje itin išpopuliarėjo 17 ir 18 a.: puotas rengė sostinės elito atstovai ir Vilniuje rezidavę didikai, į juos susirinkdavo visa miesto grietinėlė.

Puotauta įvairiausiomis progomis: švenčiant vardadienius, gimtadienius, krikštynas ir vestuves, vykstant Lietuvos vyriausiojo tribunolo sesijoms ir seimeliams, valdovų karūnacijų ir vardadienių proga. Gausios kompanijos susirinkdavo ir per Kalėdas, Velykas bei Užgavėnes.

Sprendžiant iš LDK kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos dienoraščio, 1632 m. pabaigoje jis į Vilniuje rengiamus pokylius eidavo 3–4 kartus per mėnesį.

Aristokratų puotos vykdavo privačiuose rūmuose ir namuose, viešos – Vilniaus rotušėje. O jei kuriam valdininkui šaudavo į galvą pataupyti miesto lėšas, kolegos tuoj pat rasdavo priešnuodžių. 1667 m. balandį Vilniaus tarybos nariai uždarė iždo ekonomą Petrą Koroną į rotušės kalėjimą ir laikė ten tol, kol tas nedavė pinigų vaito ir tarybos narių linksmybėms rotušėje.

Pokylių organizavimo menas

Puotas būdavo įprasta rengti skrupulingai laikantis tam tikros tvarkos. Barokinė kultūra 17 a. iš šeimininkų reikalavo kuo didesnės išmonės, kad svečiai išeitų apstulbę. Buvo rašomi net atitinkami vadovėliai. Viename jų, išleistame 1660 m. Krokuvoje, sakoma, kad puotos organizatorius turi būti protingas ir gailestingas, bet ne šykštus. Patalpas reikia kruopščiai sutvarkyti, iš kambarių išvaikyti muses ir blusas, parūpinti vandens ir baltų šluosčių indams valyti ir išvaryti lauk šunis kudlotomis uodegomis. Kitas autorius mokė netaupyti: „Verčiau patirti nuostolio už talerį negu gėdos už pusę grašio.“

Į svarbias puotas sueidavo keli šimtai ponų ir ponių. Kartais svečiams būdavo siunčiami kvietimai-bilietai. Svečius pasitikdavo iškilmingai pasipuošę šeimininkai ir spindintys rūmai. Grafas Stanislovas Tiškevičius 1773 m. gegužę įvažiavimą į savo rūmus Vilniuje išpuošė „puikia ir iškilminga ugnies simetrija“, o ties rūmais svečius pasitiko iliuminacija iš lempų.

Vestuvių ir kitos ypatingos puotos trukdavo kelias dienas, kartais – visą savaitę. Tačiau įprastas pokylis prasidėdavo pavakarę ir baigdavosi naktį, galbūt tekant saulei.

Jei tikėsime teismų dokumentais, kartais pokyliai Vilniuje būdavo rengiami tik norint nukreipti dėmesį nuo visiškai kitokių sumanymų. Vilniaus burmistras Motiejus Kazimieras Gudelevičius 1710 m. sausį skundė Vilniaus suolininką Grigorijų Stefanovičių Vargalovskį, kad šis paliepė savo žmonai surengti pokylį su muzika, šokiais, gėrimais ir šūksniais „vivat“, o pats tuo metu su bendraminčiais siaubė burmistro namus.

Puota be šokių – ne puota

Rimtesnė šventė neįsivaizduojama be muzikos ir šokių. Be to, šeimininkai organizuodavo kitokių atrakcijų, pavyzdžiui, surengdavo fejerverkus. Vienas pokylių etiketo žinovas rašė, kad tinkamas tėra „ramus linksminimasis“: muzika turėtų būti rami, šokiai ne itin temperamentingi, o visų geriausia vaikštinėti po sodą. Tačiau tokių nuostatų laikėsi labai retas. Vilniuje, ypač 18 a., buvo populiarūs Lenkijoje tuo metu karaliavę šokiai – polonezas ir mazurka. Be to, svečiai šokdavo menuetą, kontradansą ir alemandą.

Ne visi laikėsi ir kitos etiketo žinovo nuorodos – susilaikyti nuo azartinių žaidimų. Prie kortų ir kauliukų sėsdavo vyrai ir moterys, dažnai būdavo lošiama iš pinigų.

Viena šventė Vilniuje 1773 m. sausį prasidėjo šokiais, tarnai nuolat nešiojo įvairius gėrimus, o dalis svečių sėdo prie stalų lošti. Salės viduryje stovėjo valgiais apkrautas stalas. Po to svečiai pro langus stebėjo ištaigingą fejerverką, vėliau susirinko prie įvairiomis spalvomis iliuminuotų pagrindinių vartų. Galiausiai 200 žmonių pagal numerius susėdo prie dviejų didžiulių stalų ir prasidėjo vakarienė.

Muštynės dėl geriausių vietų

Prievolė „teisingai“ susodinti svečius tekdavo šeimininkams, bet kartais pareigūnai susipešdavo mėgindami užsiimti kuo prestižiškesnes vietas – arčiau valdovo. Jie nuo kėdžių be jokių skrupulų nustumdavo net moteris. Jono Sobieskio valdymo metais tokiems karštakošiams apskritai nebūdavo leidžiama sėstis prie karaliaus stalo. Siekiant išvengti ginčų kartais būdavo dengiami apvalūs stalai, kartais svečiai valgydavo stovėdami. Kai kurie didikai samdydavo specialų asmenį, kuris skaitydavo svečių sąrašą ir rodydavo jiems vietas prie stalo.

Buvo priimta laikytis iki kitų taisyklių: visi žinojo, kam dera pasiūlyti krėslą, atidaryti duris ir paduoti dešinę ranką, prieš ką būtina nusiimti kepurę ir kada pakanka tik linktelėti.

Pasak maisto istorijos žinovų, 17 ir 18 a. Europoje vyravo prancūziškas serviravimo modelis, t. y. tarnai iš karto sudėdavo ant stalų visus patiekalus. Panašios tvarkos, matyt, buvo laikomasi ir Vilniuje. Paprotys įnešti patiekalus vieną po kito įsigalėjo tik 19 amžiuje.

Pokylio meniu: produktai ir patiekalai

Sprendžiant iš įvairių šaltinių, iki 17 a. pradžios LDK nevengta derinti skirtingus skonius, pavyzdžiui, saldų ir rūgštų. Virėjai naudojo labai daug prieskonių, o jų stilistiką formavo vokiškoji virtuvės tradicija. Nuo 16 a. plito itališkos (per karalienės Bonos dvarą) ir rytietiškos mados (pasireiškė Turkijos, Krymo ir armėnų mažumos įtaka).

Europoje savotiškas perversmas įvyko 17 a. viduryje, kai virėjų preferencijas ėmė vis labiau veikti Prancūzijos kulinarų tradicijos. Žmonės ėmė valgyti mažiau mėsos patiekalų, ypač prifarširuotų ir gausiai įtrintų prieskoniais, kaip viduramžiais. Gryną mėsą pamažu keitė mėsos ir daržovių troškiniai. Cukrus, viduramžiais laikytas savarankišku patiekalu ir vartotas ruošiant mėsą, dabar dažniau naudojamas gaminant saldumynus. „Naujosios bangos“ šūkis, visai kaip šiais laikais, buvo natūralumas ir šviežumas.

Tačiau LDK virtuvėje iki pat 18 a. pabaigos dominavo mėsa, o prancūziškos virtuvės įtaka išliko gana menka. Didikai dažniausiai valgydavo jautieną, veršieną ir paukštieną. Štai kuo maitinosi LDK raikytojas Stanislovas Radvila 1783 m. sausio 15 dieną: pietums – sriuba su įvairiais prieskoniais ir kukuliais, ant iešmo keptos avienos gabalas, raudonieji kopūstai su jerubėmis, nupenėta višta su pievagrybių padažu ir keptas nupenėtas gaidys; vakarienei – sultinys, slyvos, minkštai virti kiaušiniai ir nupenėta višta.

O pokyliuose vienas populiaresnių patiekalų buvo bigosas – kopūstų ir kapotos mėsos troškinys. Slysdamas šventiniais stalais šiandienos žmogaus žvilgsnis tikriausiai sustotų ties ikrų dubenėliais – ikrai prieš porą šimtų metų buvo visiškai nebrangūs. O parmezano tipo sūriai buvo gaminami Vilniuje ir sostinės apylinkėse.

Jeruzalė ant stalo

Pokylių šeimininkai dažnai stebindavo svečius maisto gausa, formomis ir, kaip dabar sakytume, idėjomis.

17 a. pirmojoje pusėje Povilo Jono Sapiegos tarnai ant stalų sunešė keturis didžiulius keptus šernus, simbolizuojančius metų laikus, dvylika keptų elnių (mėnesiai), 365 saldžius pyragus (dienos). Be to, buvo atkimštos 52 sidabrinės statinaitės vyno (savaitės), o dvaro tarnams duota 8700 kvortų midaus (tiek metuose valandų).

LDK istorija. Pokylis Vilniuje: paštetas čia karalius

Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos puotoje buvo pateikti trys milžiniški paštetai, kuriuos pamatęs kunigaikštis sušuko: „Ponai į ataką!“. O kai nuo pirmojo nuėmė kepurę, iš pašteto išskrido pulkas gyvų kurapkų, svirbelių, karvelių ir strazdų. Ir tai dar ne viskas. Iš kepinių Radvilos virėjai pagamino uolas, migdolinius rūmus su grotomis ir fortifikacijomis. Pasak liudininko, buvo matyti „panašus į Jeruzalę vaizdas“, o virš mūrų stovėjo cukriniai kryžiuočiai su raudonais kryžiais ant apsiaustų.

Telieka pridurti, kad anais laikais paštetai itin vertinti, neretai būtent pagal juos spręsdavo apie šeimininko virtuvės lygį. Paštetų meistras buvo itin garbinga specialybė. Paštetus jis gamindavo iš mėsos, daržovių, žuvies, sūrių. Visada užkepdavo tešloje ir nepagailėdavo prieskonių. Paštetai tiko ir karšti, ir šalti – ir kaip pagrindinis patiekalas, ir kaip užkandis.

Pasakojimas parengtas bendradarbiaujant LRT ir Vilniaus universitetui ruošiantis minėti Vilniaus 700 metų jubiliejų. Daugiau istorijų skirtų Vilniaus ir LDK istorijai rasite portale www.ldkistorija.lt.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt