Gyvenimas

2021.12.08 12:36

Psichologė apie dirbančių mamų kaltės jausmą: moteriai reikia daugiau vaidmenų šalia motinystės

LRT.lt2021.12.08 12:36

Psichologė Ieva Šuipė, VšĮ „Savanoriai vaikams“ vadovė, vertindama naujausius tyrimų duomenis, kad net 65 proc. moterų jaučiasi kaltos derindamos darbą ir motinystę, sako mamų kaltę pastebinti visose srityse. Kas gali padėti, kad to dirbančių mamų kaltės jausmo kiltų kuo mažiau? Apie tai pokalbis su psichologe I.Šuipe, rašoma socialinės kampanijos „Apie ką tyli dirbančios mamos?“ pranešime žiniasklaidai.

– Kaip su mamų kalte susiduriate savo praktikoje, konsultuodama vaikus, paauglius, tėvus?

– Mamų kaltė jaučiama visur, ne tik derinant su darbu, o jau pradedant nėštumo laikotarpiu, kai mamos pergyvena, kad gal jos per daug nervinosi nėštumo metu, dėl to vaikelis gimė jautrus.

Mane ypač stebina, kad kai kurios mamos nusistato gimdymo planą „gimdysiu natūraliai“ ir jeigu prireikia cezario pjūvio, dėl to kaltina save. Toliau pergyvena, gal per anksti išvedžiau vaiką į darželį, o gal kaip tik per vėlai, o gal reikėjo auklę samdyti...

Mamų kaltės jausmą rodo ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos, JAV tyrimai. Mamos jaučiasi kaltos ir dirbdamos visu etatu, ir puse etato, ir lanksčiu grafiku, ir laisvai samdomos specialistės, ir nedirbančios – tas kaltės jausmas persmelkia visas mamas.

Jis kyla iš pagrindinio moterų klausimo – kaip suderinti visų poreikius? Ir savo norus, ir karjeros interesus, ir poilsio galimybes, ir pomėgius, ir vyro bei vaikų poreikius (pastarieji dažnai paima viršų). Nuolatinis to balanso ieškojimas ir tobulybės siekis slegia mamas.

– Ką tokie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimų duomenys, kad net 7 iš 10 dirbančių mamų jaučiasi kaltos, sako bendrai apie visuomenės sveikatą?

– Kaltės jausmą sukelia ir vidiniai moters dalykai, ir išoriniai.

Šiuolaikiniai tėvai patiria didžiulį spaudimą, nes turime kaip niekad daug mokslinių tyrimų, literatūros, žinių apie tai, kokių tėvų reikia, kad vaikas užaugtų sveikas ir pasitikintis savimi. Tačiau dar 20 a. viduryje garsus pediatras, psichoanalitikas Donaldas Winnicott`as pasakė: kad vaikas užaugtų emociškai ir fiziškai sveikas, jam nereikia tobulos, užtenka pakankamai geros mamos.

Tobulybės siekimas mūsų visuomenėje – didžiulis. Jį sustiprina ir socialiniai tinklai, kur matome besišypsančių, laimingų, keliaujančių ir kažką ypatingo veikiančių šeimų nuotraukas. Ten nematome pervargusių mamų, piktų tėčių, rėkiančių vaikų. O jeigu ir matome – žiūrime kaip parodiją. Tai tikrai padidina spaudimą.

Pažiūrėkime, kokios gajos yra susiformavusios nuostatos. Paprastas reiškinys: tėtis, kuris dirba atsakingą darbą ir dar veža vaikus į būrelius, vakarais randa laiko su jais užsiimti – ką mes galvojame apie tokį tėtį? Koks jis nuostabus! Tuo tarpu mama, kuri irgi užima atsakingas pareigas ir daro visko tiek pat daug – ką mes galvojame? Taip turi būti. Nieko ypatingo. O jeigu mama to nedaro – iškart kyla klausimas, ar ji pakankamai gera mama?

Tokios visuomenės nuostatos tikrai veikia mus iš išorės. Be to, mamos „sugeria“ tas nuostatas ir dar pradeda kritikuoti save iš vidaus.

– Ką daryti?

– Pradėti labiau save vertinti – kaip moterį ir mamą. Bei skatinti kitus visuomenės narius labiau vertinti mamų darbą.

– Pokalbiuose su moterimis paaiškėjo, kad jos jaučiasi taip, tarsi dirbdamos „apvagia“ savo vaikus? Ar iš tiesų?

– Vaikas jausis „apvogtas“ tada, jeigu mama savo pasirinkime bus nelaiminga.

Kai moteris svarsto – kada grįžti į darbą po vaiko piežiūros atostogų, svarbiausia pačiai sau atsakyti į klausimą – ko aš noriu? Nes tikrai daug moterų renkasi daryti taip, ko norisi kitiems arba kaip reikia mano vaikams. Tačiau vaikai nenukentės, jie prisitaikys. Vaikams daug svarbiau, kad jų aplinka būtų mylinti, palaikanti, saugi, kelianti kuo mažiau streso.

Jeigu man patinka būti su vaikais namuose, žaisti su jais, eiti į lauką, bendrauti su kitom mamom ir per dieną rasti šiek tiek laiko savo poreikiams, – tada ir vaikas jausis gerai. Jis gaus visą tą psichologinį, emocinį ir fizinį gėrį, reikalingą augimui.

Tačiau jeigu mamą slegia namų aplinka, ji jaučiasi depresiška, praradusi savo identitetą, tada moteriai ir padėtų – jei ne grįžti į darbą, tai bent jau susirasti veiklos ir šiek tiek atsitraukti nuo vaiko auginimo.

Būtina paklausti savęs: ko man reikia kaip žmogui? Posakis „Laiminga mama – laimingi vaikai, laiminga šeima“ sako tiesą.

Net jeigu mama dirba visą darbo dieną ir puikiai realizuoja save darbe, vakare ji visiškai kitokia grįš pas savo vaikus ir tos 2-3 valandos vakare su vaikais bus visai kitokios kokybės.

Psichologijos mokslo tyrimuose rasime pastiprinimo ir mamoms, kurios neina į darbą, lieka namie ir skiria savo laiką vaikams, ir toms mamoms, kurios išeina į darbą. Yra gausu įrodymų, kad abu variantai yra geri vaikui.

Pirmuosius metus, kūdikystės laikotarpį, mamos buvimas su vaiku didžiąją laiko dalį tikrai yra svarbus vaiko raidai: mamos galimybės būti šalia, jautriai, laiku ir nuosekliai atliepti į vaiko poreikius yra svarbus saugaus prieraišumo formavimuisi. O tai yra pagrindas tolesniam vaiko gyvenimui – saugumo jausmui, pasitikėjimui savimi ir kitais, gebėjimui kurti konstruktyvius santykius, emocinei savireguliacijai. Tačiau tai nereiškia, kad nutiks kažkas blogo, jeigu kelias valandas per dieną mamą pakeis kitas artimas ir jautrus kūdikiui žmogus.

Harvardo universiteto mokslininkai neseniai paskelbė studiją, kuri parodė, kad moterys, kurių mamos dirbo, irgi dažniau turi darbą, užima geresnes pareigas ir gauna aukštesnį atlyginimą. O vyrai, kurių mamos daug dirbo, dažniau patys būna įsitraukę į vaikų ir viso šeimos ūkio priežiūrą.

Todėl vieno scenarijaus nėra. Svarbu atsižvelgti į kūdikio ir mažo vaiko poreikius, tačiau taip pat svarbu, kaip jaučiasi pati mama.

– Kaip viskas atrodo vaiko akimis?

– Svarbu mamos sąmoningumas ir žinojimas, kaip vyksta vaiko raida. Tuomet visai nesvarbu, kada mama išves vaiką į darželį ir grįš į darbą, nes ir mama patenkins savo poreikius, ir vaiko poreikiai bei raida nenukentės.

Mamos dažnai prisipažįsta, kaip joms skauda nuplėšti nuo savęs verkiantį vaiką ir palikti jį darželyje. Mama galvoja: aš traumuoju savo vaiką, atstumiu nuo savęs ir galbūt nesusigrąžinsiu.

Tačiau kas vyksta vaikui iš psichologinės perspektyvos? Žinoma, yra svarbu atsižvelgti į vaiko amžių ir raidos poreikius bei pagelbėti jam adaptuotis darželyje. Nors vaikui pirmos savaitės darželyje gali būti sunkesnės, tačiau jeigu mamai pavyksta susitvarkyti su savo nerimu ir kaltės jausmais, vaikas gauna tokią žinutę: mama pasitiki manimi, mano galiomis ir gebėjimais, ji sako „tu išbūsi be manęs, tu gali, tu praleisi šią dieną prasmingai, įdomiai, susirasi draugų, sukursi santykį su auklėtoja, aš tavimi pasitikiu“. Todėl, vaiko akimis, jo atskyrimas nuo mamos ne visada yra blogai, tai įgalina vaiką, ugdo jo pasitikėjimą kitais ir savimi.

Tėvams svarbu suprasti, jog, kai vyksta vaiko adaptacija prie darželio, vakare vaikui ypatingai reikės tėvų dėmesio, jautrumo, kantrybės. Todėl labai svarbu to dėmesio skirti, į vaiko emocijų proveržius reaguoti su empatija, atstatyti jo emocinį rezervuarą. Tokių dalykų išmanymas tikrai sumažina kaltės jausmą ir vaiko raida nenukenčia.

Bet jeigu mama neturi žinių apie vaiko raidą, tai vakare ji sakys „aš pavargau, eik nuo manęs, užsiimk pats su savimi“. Nuo tokio atstūmimo vaiko elgesys gali tik prastėti ir, aišku, tai gali atsiliepti tolesnei jo raidai ir ryšiui su tėvais.

– Ką gali padaryti visuomenė, ypač darbo aplinka, kad dirbančios mamos patirtų mažiau kaltės?

– Kaltinimas neatneša norimo rezultato. Už kaltės jausmą atsakingos tos pačios smegenų sritys, kaip ir už dėkingumo jausmą. Taigi, ko mamoms labiausiai reikia, kad kaltės jausmo mažėtų, tai, pirmiausia, dėkingumo ir vertinimo – tiek iš aplinkos, tiek galvojant pačioms apie save.

Jeigu aš pati save pagiriu, kad sugebu ir dirbti atsakingą darbą, ir būti pakankamai gera mama, tai nuostabu. Jeigu dar moteris gautų tokį patvirtinimą iš aplinkos, tai žymiai sumažintų jos kaltės jausmą.

Jeigu dirbanti mama patiria prasmės jausmą darbe, tai irgi stiprina emocinę moters gerovę. Nes tada moteris žino, kad palieka savo vaiką kitų priežūrai dėl prasmingos priežasties.

Svarbu nekelti sau tobulumo reikalavimų. Tai, kad mama bus vieną–kitą dieną pavargusi, nervinga, nesišypsos, tai nesutraumuos vaikų visam gyvenimui.

Taip pat svarbu prisiminti, kad už vaikų raidą atsakinga ne viena mama, bet ir tėtis, seneliai, auklėtojai, mokytojai, auklės bei kiti žmonės. Tikiu, kad tos visagalybės nusiėmimas taip pat sumažintų patiriamą kaltės jausmą.

Svarbu, kad mamos sprendimas grįžti į darbą būtų priimtas apgalvotai. Kartais finansinės aplinkybės spaudžia grįžti anksčiau – tokiais atvejais svarbu, kad moteris atleistų pačiai sau, nes tai lemia aplinkybės, o ne mama yra kalta.

Dažnai moteriai reikia daugiau vaidmenų nei tik motinystė, kad jaustųsi, jog gyvena pilnavertį gyvenimą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt