Gyvenimas

2021.12.04 16:52

Meningokoką įveikusi ir iš dietų pasaulio išsivadavusi Aurelija: ne kūną, o mąstymą keisti reikia

Rugilė Visakavičiūtė, LRT.lt2021.12.04 16:52

Aurelija Ivanauskaitė pamena, kad paauglystėje pradėjus augti svoriui, rastis pirmosioms strijoms atėjo suvokimas, kad ji netelpa į visuomenės standartus. Prireikė kelerių metų dietų pasaulyje, žaibinės meningokokinės infekcijos, po kurios teko amputuoti kojų ir dešinės rankos pirštus, kad suprastų, jog ne kūną, o mąstymą keisti reikia. Dabar ji tai sėkmingai daro dalyvaudama įvairiuose socialiniuose projektuose ir instagrame dalydamasi patirtimi, įkvepiančia ir kitus.

Šios aktyvistės sekėjai žino, kad prieš beveik šešerius metus merginai teko rimtai kovoti dėl savo gyvybės. Peršalimo simptomus, pasireiškusius 2015 metų gruodį, papildė specifinis bėrimas ir tai galiausiai pasirodė esanti meningokokinė infekcija. Ši liga pakeitė Aurelijos Ivanauskaitės gyvenimą. „Gydytojai priėmė sprendimą mane panardinti į dirbtinę komą. Per aštuonias dienas žaibinė meningokokinė infekcija praėjo, liko susitvarkyti tik su padariniais“, – pasakoja ji.

Padariniai buvo gangrenavę kojų, dešinės rankos pirštai ir negyvi dariniai išbertose vietose, kurių paliktus randus reikėjo operuoti. Mergina prisimena, kad tik nubudus iš komos nelabai kas šnekėjo apie tai, kas nutiko, o ji pati net nesusigaudė, kiek laiko miegojo.

Aurelijai būdingas pozityvus mąstymas – net ir sudėtingose situacijose ji ieško gerosios pusės.

Dar kelias dienas praleidusi reanimacijoje, ji buvo perkelta į plastikos chirurgijos skyrių ir ten po truputį suprato, kas greitu metu laukia. Dalį informacijos pavyko sužinoti iš tėvų, bet gavusi telefoną pati pradėjo naršyti ieškodama, kas yra meningokokinė infekcija ir kokie jos padariniai.

Merginai buvo suteikta psichologų pagalba. Atėjusi psichologė buvo pirmas žmogus, kuris garsiai pareiškė, kad reikės amputuoti galūnes. „Tai buvo akimirka, kai supratau, kas manęs laukia“, – pripažįsta Aurelija.

Operacijos buvo išdėliotos per du mėnesius, iš viso merginai jų teko iškęsti dvylika. Šis laikas buvo itin sunkus, skausmas buvo didžiulis, reikėjo nuskausminamųjų. Per pirmą žaizdų perrišimą pašnekovė prisimena pradėjusi verkti, nes vaizdas šokiravo.

Tačiau net ir tai nepalaužė. Ji džiaugėsi, kad liko gyva. Aurelijai būdingas pozityvus mąstymas – net ir sudėtingose situacijose ji ieško gerosios pusės. „Niekada neklausiau, kodėl man taip nutiko, nes tai labai absurdiškas klausimas. Aš klausiau, ką dabar su tuo darysiu“, – sakė Aurelija.

Gauname viską, ko norime. Tik kai pasakome nekonkrečiai, galime gauti nemalonų siurprizą.

Išgyvenus meningokokinę infekciją merginos kūnas patyrė svorio pokyčių. „Kai nubudau po komos, svoris buvo nukritęs. Aš nebeturėjau raumenų, nebeturėjau jokių riebalų, nes kai aštuonias paras gyventi padeda tik vamzdeliai, tu tiesiog ištirpsti“, – sako Aurelija. Tačiau tai nebuvo pirmas svorio pokytis gyvenime.

Mergina pamena, kad jos santykis su kūnu buvo sudėtingas dar iki lemtingos ligos. Bręstant ir pradėjus šėlti hormonams, padidėjus apetitui ji staiga priaugo svorio. O informacijos apie tai, kas vyksta kūne, ji sako, tuo metu nebuvo. Aurelija pradėjo pastebėti, kad keičiasi drabužių dydis ir ant kūno atsiranda strijų. Apie jas net nebuvo girdėjusi, o iš mamos sužinojo, kad jai strijų atsirado tik laukiantis. Tai suvokti buvo sunku, juk ji dar tik paauglė, iki vaikų toli, o jau turėjo strijų. „Galvojau, kad kažkas negerai...“ – prisimena pašnekovė.

Kalbėdama apie savo patirtį Aurelija sako tikinti, kad gauname viską, ko norime. Tik kai pasakome nekonkrečiai, galime gauti nemalonų siurprizą. „Aš labai norėjau greitai numesti svorio, bet nesitikėjau, kad tai įvyks dėl komos. Aštuonios paros, ir graži. Tik nepakeliu rankos“, – humoro jausmo nepraranda Aurelija.

Visuomenėje svorio standartai tiek įsigalėję, kad staiga po operacijų netekusi svorio Aurelija iš šeimos nario sulaukė dviprasmiško komentaro. Ši frazė jai įstrigusi iki šiol: „Dabar turi progą negrįžti ten, kur buvai.“

„Po infekcijos iš manęs buvo likę tik kaulai. Tuo metu galėjau galvoti tik apie tai, kaip atsigauti po ligos. Tikrai ne išlaikyti pasikeitusį svorį buvo svarbiausia“, – prisimena Aurelija.

Per kelerius metus Aurelijos kūnas patyrė daugybę pokyčių. Tačiau galiausiai pašnekovė nusprendė pradėti keisti nebe kūną, o mąstymą, nepasitenkinimą keisti mintimi, kad kūnui viskas gerai jau dabar. Išgyvenusi infekciją instagrame pradėjo aktyviai dalytis savo kūno priėmimo kelione.

„Mūsų suvokimas yra sugadintas, nes mums sunku suvokti kūną tiesiog kaip kūną, džiaugtis tuo, kad jis tiesiog gerai funkcionuoja. Tai savaime jį daro gražų“, – sako pašnekovė.

Vaizdo įrašai, tekstai, nuotraukos – įvairaus pobūdžio turinys instagramo paskyroje padeda jai pačiai ir įkvepia kitus nebesigėdyti savo kūno. Mergina yra pasidariusi ne vieną fotosesiją, kuriose atvirai rodo savo kūną.

Galima mylėti vaikiną, mamą ir panašiai. O kai kalbama apie kūną, svarbiausia jame rasti ramybę.

Pašnekovė sako pastebėjusi, kad stambios moterys, įkėlusios apnuoginto savo kūno nuotrauką, vis dar vadinamos drąsiomis. Toks požiūris ją stebina: „Kodėl jūs vadinat mus drąsiomis, jeigu mes tą pačią nuotrauką su tuo pačiu bikiniu įkeliame, kaip tai daro visos kitos merginos? Tiesa, man reikia drąsos, bet jos neturėtų reikėti. Aš taip pat noriu išreikšti savo seksualumą, taip pat noriu būti modelis ir negalvoti, kad kam nors gali būti nepatogu į mane žiūrėti.“

Aurelijos nuomone, net paprasčiausios skelbiamos nuotraukos reiškia vidinį leidimą sau tiesiog būti. O poreikių ir jausmų blokavimas veda tiesiai į neapykantą tiek sau, tiek aplinkiniams. „Manau, kad daugumai mūsų kyla neapykanta, nes mes ko nors neleidžiam savo vidiniam vaikui. O jeigu mes pasirūpinam vidiniu vaiku, jis nebūna piktas ir mes nebūnam pikti, nusivylę gyvenimu arba kupini baimės žmonės“, – teigia pašnekovė.

Dabar girdėdama komentarus apie kūną Aurelija nubrėžia ribas. Savo aplinkos žmonėms yra ne kartą pasakiusi, kad pati žino, kaip atrodo, kaip jaučiasi, bet svorio aptarinėti nevalia. „Galima pasakyti, kad gražiai atrodau su vienu ar kitu rūbu, kurių rasti reikiamo dydžio ir taip nėra lengva, bet svorio nekomentuojame. Taip vertinama būti nenoriu“, – mintimis dalijasi mergina.

Aurelija sako prisimenanti, kad jau paauglystėje buvo sunku rasti L dydžio drabužių arba dažnai jie būdavo išpirkti: „Nesuprasdavau, kodėl, jeigu jie yra išperkami ir populiarūs, jų trūksta. O lieka tik maži dydžiai, į kuriuos, mes pradedame manyti, turime tilpti.“

Pasak pašnekovės, meilė kūnui yra labai romantizuotas dalykas. Galima mylėti vaikiną, mamą ir panašiai. O kai kalbama apie kūną, svarbiausia jame rasti ramybę. Tą padaryti padeda meditacija, kvėpavimo pratimai. Svarbiausia – neįsisukti į mintis. „Ar ką nors pakeisi, jeigu stovėsi prieš veidrodį į pilvą įsignybusi ir kartosi sau, kaip jo nekenti? Eik užsiimti mėgstama veikla, tada būsi dėkinga, kad turi kūną kuris neša per gyvenimą“, – sako mergina.

Aurelija dirba projekte „Unikalus gyvenimas“, kuris siekia padėti neįgaliems žmonėms susirasti darbo vietą, taip pat yra įsitraukusi į modelių ir pranešėjų agentūros „Hero Talents“, sukurtos siekiant įgalinti negalią turinčius žmones veikti reklamos ir renginių rinkoje, darbus.

Mergina neabejoja, kad žmonių unikalumas yra tai, kas ves juos į priekį: „Mano darbas, fotosesijos, į kurias mane kviečia, yra dėl to, kad esu unikali. O jeigu bandyčiau su kuo nors susitapatinti, pamesčiau save ir visą laimę gyventi.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt