Gyvenimas

2021.12.04 21:10

Senasis Vilnius naktį: religingų piliečių kova prieš gatvių apšvietimą, natūrali šviesa tik per mėnulio pilnatį

Aivas Ragauskas2021.12.04 21:10

Nakties istorija kitokia nei dienos. Įvairiose visuomenėse tamsos bijomasi kaip nežinios, piktų jėgų ir velnio stichijos. Naktį dauguma žmonių jaučiasi nejaukiai, kai kurie kenčia nuo niktofobijos – liguistos nakties (arba tamsos) baimės. Kita vertus, į naktį iki šiol žvelgiama kaip į dieviškosios misterijos simbolį ir poetinio įkvėpimo šaltinį.

Ilgus šimtmečius naktimis drausta tuoktis, bet aktyviai darbavosi tam tikrų profesijų atstovai: naktiniai sargybiniai, gatvių valytojai, virėjai ir kepėjai, prostitutės, smuklininkai, vienuoliai, budeliai, vagys. O jaunimui naktis buvo ir tebėra linksmybių ir naujų draugysčių metas.

Paryžius, Berlynas, Vilnius

Istorijoje būta ne vieno su naktimi susijusio siaubingo įvykio. Baltramiejaus naktį (1572) Paryžiuje ir kitur katalikai išskerdė kelis tūkstančius protestantų, Ilgųjų peilių naktį (1934) naciai išžudė potencialius Adolfo Hitlerio konkurentus, o Krištolinė naktis (1938) tapo planingo žydų naikinimo nacių Vokietijoje preliudija.

Žiaurių naktų netrūko ir Lietuvoje. Motiejus Strijkovskis 16 a. rašė, kad 1382 m. Jogaila užėmė Vilniaus pilis „kai žmonės ilsėdamiesi nuo darbų tamsioje naktyje maloniam sapnui atsidavė, pilininkas Hanulas atvėrė abiejų pilių vartus ir žibintą, kaip išdavystės ženklą, pakabino priebutyje. Tuoj pat Jogaila su vokiečiais nuo Plikojo kalno į pilį įpuolė, vienus kęstutaičius pagavo, kitus miegančius užmušė“.

Naktį gyvenimas nenutrūksta

Nuo 16 a. pradžios Vakarų visuomenėje egzistavo savotiška „nakties kolonizavimo“ tendencija: įvairią veiklą buvo stengiamasi „ištęsti į naktį“, plito dirbtinis apšvietimas, o šviesa tapo pažangos bei racionalumo simboliu – ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Daug ką pasako ir daugiaprasmis Apšvietos terminas – taip vadinama 17 a. pabaigoje prasidėjusi kultūros ir mokslo pakilimo epocha.

Ar senajame Vilniuje naktimis visi miegojo? Jei taip manote, klystate. Ir prieš kelis šimtus metų vilniečiai sutemus gyveno gana aktyviai.

Pagal nerašytą taisyklę, naktis prasidėdavo po mišpãrų (vakaro liturgijos), o baigdavosi kylant saulei. Miestiečiams orientuotis padėdavo laikrodžiai bažnyčių ir rotušės bokštuose.

Kai 16 a. aplink Vilnių iškilo gynybinė siena, atsirado dar vienas svarbus ritualas – nusileidus saulei uždaryti miesto vartus. Taip buvo rūpinamasi miesto saugumu, o gyventojai patys turėjo pasirūpinti ir savo turtu, ir savimi.

Naktį išeiti iš namų buvo galima tik dėl svarbių priežasčių, o atsidūręs gatvėje žmogus privalėjo neštis žibintą. Antraip rizikavo atsidurti kalėjime.

Namus nuo gatvės skyrė vartai

Kaip ir kituose Europos miestuose, vilniečių namus sergėjo tvirti vartai. Į gyvenamąsias patalpas dažniausiai būdavo įeinama per vidinį kiemą, o iš gatvės dažniausiai patekdavai į pirmuosiuose aukštuose įrengtas krautuves bei smukles. Saugodamiesi nuo vagių šeimininkai nakčiai uždarydavo masyvias langines.

Prieš naktį namų vartai būdavo užrakinami, o namų savininkai turėjo teisę nereaguoti į pavėlavusių nuomininkų beldimą. Kita vertus, sutemus ties vartais neretai būriuodavosi įvairiausio plauko girtuokliai ir mušeikos. Jei tikėsime 16 a. šaltiniais, alkoholis gausiai liejosi ir vilniečių namuose, o bendravimas dažnokai baigdavosi muštynėmis.

Miesto ramybę sergėjo specialiai samdomi sargybiniai. Naktimis patruliuoti gatvėse privalėjo ir miesto pirkliai bei amatininkai. Tai buvo pavojingas darbas, nes naktį gatvėse slampinėdavo daug nusikaltėlių ir mušeikų, o pasigėrę bajorai dažną kartą švaistydavosi šaunamaisiais arba šaltaisiais ginklais. Ne vienas miesto sargybinis žuvo arba patyrė sužalojimų. Ypač pavojinga naktimis būdavo už miesto vartų, ten net drąsiausieji stengdavosi nekišti nosies.

Tik natūralus apšvietimas

Senojo Vilniaus gatvės naktį skendėjo tamsoje, nebent per mėnulio pilnatį pasitaikydavo giedra naktis. Išimtis – karališkieji Žemutinės pilies rūmai. Prie jų jau 16 a. antrojoje pusėje stovėjo keli stacionarūs žibintai. Kiek vėliau, 17 a. pradžioje, žibintai įrengti prie Vilnios upės. Jais rūpinosi rūmų pareigūnas – žibintininkas.

Eilinių miestiečių langai naktį būdavo tamsūs. Viduje turtingesnieji degindavo žvakes, o prasčiokai – balanas. Pagrindinį kambarį šiek tiek apšviesdavo židinys, tačiau jį išgalėdavo įsitaisyti toli gražu ne visi.

Miestas nušvisdavo tik religinių ir pasaulietinių iškilmių metu. Tada būdavo iliuminuojami svarbiausi miesto pastatai ir gatvės: rotušė, didikų rūmai ir bažnyčios. Dujiniai gatvių žibintai Vilniuje atsirado tik 1824 metais.

Prieš gatvių apšvietimą kovojo religingi piliečiai. Jie aiškino, kad taip pažeidžiama Dievo nustatyta tvarka, pagal kurią naktį turi būti tamsu. Šviesa skatinanti žmones girtuokliauti ir nusidėti, o dėl naktinio gyvenimo plintančios įvairios ligos.

Ką veikti naktį

Daugelis žmonių naktimis, be abejo, miegodavo. Bet tik turtingesnieji guldavosi į lovas su čiužiniais ir patalyne, o eiliniai vilniečiai tenkindavosi suolais, skryniomis arba ant grindų pakreiktu glėbiu šieno. Prakutę pirkliai ir amatininkai galėjo sau leisti prabangą: naktinius marškinius, pagalves ir naktipuodžius, o mažus vaikus migdė supamose lovytėse. Samdiniai nakvodavo nešildomose kamarose arba tvartuose.

Prieš porą šimtų metų dar egzistavo vadinamoji „miego pertrauka“. Žmogus užmigdavo apie devintą vakaro, praėjus maždaug trim valandoms nubusdavo ir mažiausiai porą valandų kažką veikdavo: kas melsdavosi, kas skaitydavo, moterys siuvinėdavo, vyrai rūkydavo. Likdavo laiko ir pasimylėti. Būtent per „miego pertraukas“ senajame Vilniuje pradėta dauguma vaikų.

Vientisas nakties miegas – gana vėlyvas reiškinys. Lietuvoje žmonės ėmė pratintis miegoti be pertraukų tik 19 a., kai paplito dirbtinis apšvietimas, gatvės tapo saugesnės ir ėmė formuotis naujoviška naktinio gyvenimo kultūra. Tiesa, elito atstovai ir senajame Vilniuje parpdavo neprabusdami, nes dažniausiai užmigdavo labai vėlai.

Smuklės, viešnamiai ir visa kita

Prieš kelis šimtus metų Vilniuje naktimis veikė nemažai smuklių. Jose būdavo siūloma maisto, šinkuojamas alus, midus ir degtinė. Ir mušamasi. Kai kurie lankytojai, regis, specialiai sukeldavo muštynes – kad kilus sąmyšiui galėtų pasprukti nesusimokėję.

Ir kai kurie kiti naktinio gyvenimo niuansai nedaug tesiskyrė nuo šių dienų. Sutemus aktyviai darbavosi vagys, vėlyvi praeiviai netekdavo pinigų, drabužių ir ginklų, atokesniuose namuose veikė nelegalūs viešnamiai, klestėjo buitinis alkoholizmas.

Štai keli naktinio gyvenimo epizodai iš senosios teismų kronikos.

1561 m. sausį žydas Eska seklyčioje bandė į lovą pasiguldyti smuklininkę Oną, o kadangi toji nesutiko, Eska paliko jai po žaizdą galvoje ir rankoje. 1559 m. spalį savo lovoje užpultas Stanislovas Lesnevskis – plėšikai jį sumušė ir pagrobė drabužių, kardą, kirvį bei kitų daiktų. 1562 m. gegužę Vilniaus vaivados trimitininką Grigorijų pažadino vargonininkas Jonas Paleckis su žvake rankoje, o Grigorijus taip persigando, kad vargonininką užmušė. Mirtimi baigėsi ir dviejų kalvių – Petro ir Grigo – konfliktas 1560 m. vasarį.

Kai kam naktį nusišypsodavo netikėta laimė. Pavyzdžiui, 1561 m. vasarį nusikaltėliui Grišečkai, net sukaustytam grandinėmis, pavyko pabėgti iš pilies kalėjimo.

Kai naktis virsta diena

Naktimis nemiegodavo ir Vilniaus elitas. Didikai rengdavo puotas su šokiais, miestą nutvieksdavo fejerverkai. Pasilinksminimai baigdavosi trečią ar penktą ryto, kartais dar vėliau.

Švenčiant svarbių pareigūnų ir juolab valdovų gimtadienius bei vardadienius kariuomenės artilerija gaudavo atitinkamų nurodymų – tuomet naktimis Vilnių drebindavo patrankų salvės. Pavyzdžiui, vieno didiko gimtadienio proga iš patrankos iššauta net šimtą kartų, o 1754 m., minint valdovo gimtadienį, vidurnaktį vienu metu driokstelėjo šešiolika patrankų.

Be to, pagerbiant valdovus Vilniuje būdavo rengiami įspūdingi fejerverkai, aliejinėmis lempomis bei žvakėmis apšviečiamos pagrindinės gatvės, rotušės langai ir bokštas, o virš Neries iškildavo įspūdingos iliuminacijos: triumfo arka su kolonomis, Abiejų Tautų Respublikos herbas, Saksų dinastijos herbai, valdovo portretas su aukso karūna ir t. t.

Naktį vykdavo ir kai kurios bažnytinės apeigos. Pavyzdžiui, 1716 m. birželio pradžioje, į Sapiegų rūmų sodą atgabenus Jėzaus Nazariečio skulptūrą, prie jos visą naktį giedojo tikintieji.

LDK istorija. Senasis Vilnius naktį

Pasakojimas parengtas bendradarbiaujant LRT ir Vilniaus universitetui ruošiantis minėti Vilniaus 700 metų jubiliejų. Daugiau istorijų skirtų Vilniaus ir LDK istorijai rasite portale www.ldkistorija.lt.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt