Gyvenimas

2021.12.03 08:54

Kada tingėdamas tik ilsitės, o kada nejaučiate prasmės, kada esate tik darbštus, o kada – jau darboholikas?

LRT RADIJO laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2021.12.03 08:54

Norėdami atskirti darboholizmą nuo darbštumo ir tinginystę nuo poilsio paklauskite savęs: ar kažką darydamas jaučiate pasitenkimą? Jei dirbate ir tuo džiaugiatės, jei po darbų mėgaujatės galimybe pailsėti, puiku, LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ aiškina psichologas Justinas Burokas. Visai kas kita, jei atlikę darbus vis tiek jaučiate nerimą ir jei gulite prie televizoriaus, bet ne poilsiaujate, o ima erzulys.

Kodėl žmonės linksta į kraštutinumus ir kuo tai kenksminga? Kaip atskirti darboholizmą nuo darbštumo, o tinginystę nuo poilsio? Kaip atrasti aukso viduriuką – išsaugoti psichinę sveikatą ir neprarasti darbingumo? Apie tai LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Lavija Šurnaitė kalbasi su Žmogaus studijų centro partneriu, psichologu, psichoterapeutu J. Buroku.


– Tie terminai ir sąvokos girdėtos tūkstančius kartų, bet vis dėlto, kas tas darboholizmas ir tinginystė psichologo akimis?

– Mokslinį apibrėžimą gal būtų sunku pasakyti, bet kai mes kalbame apie darboholizmą, dažniausiai kalbame apie nerimą, kuris kyla dėl nepadarytų darbų. Mes jaučiame nuolatinę įtampą, kad viskas turi būti padaryta, sukontroliuota. Jei vienintelis mūsų malonumo šaltinis yra darbas ir jo atlikimas, galime pradėti įtarti, kad kažkas yra ne taip.

Tinginystė gal labiau buitinis terminas ir tai tokia labiau etiketė, kad esi tinginys. Gal galime pamatyti kitą pusę: vieni žmonės, jausdami didelę vidinę įtampą, perdėtai panyra į darbą, o kiti apskritai atsiriboja, juos apima apatija, jie nieko nenori daryti. Tai nėra visai depresija, kai guli ir sunku atsikelti iš lovos, tai labiau nenoras prisiimti atsakomybės už bet kokį rezultatą.

– Bet kuriuo atveju tikriausiai nei viena, nei kita tikrai nėra sveika nei psichologiškai, nei emociškai. Kai tarėmės dėl šito pokalbio, jūs paminėjote, kad tai iš tikrųjų labai dažnas dalykas, du kraštutinumai, dažniausiai aptariami jūsų kabinete. Kaip tai persipina su žmonių gyvenimais – vienas ar kitas kraštutinumas?

– Mūsų Vakarų visuomenėje daug potencialo susirgti tuo darboholizmu, nes pradedame sieti savo vertę su pasiekimais. Dažnai girdime: esi vertas tik tiek, kiek esi pasiekęs. Tada didelė pagunda visą savo laiką investuoti į pasiekimus ir galima jautriai reaguoti, jei nesiseka. Dažnai tenka padėti žmonėms spręsti šitą dilemą, kad mūsų vertė yra tai, ką mes priskiriame sau.

Dirbti yra gerai, tai, kad mes dirbame, siekiame rezultato ir tai teikia malonumą, irgi yra puiku. Yra ir dar vienas kraštutinumas, apie kurį kartais girdime, kad gyvenimo prasmė yra gulėti po palme ir nieko nesiekti, einu į darbą tik dėl to, kad gaučiau pinigų tam, jog galėčiau išvažiuoti atostogų. Tai irgi kankynė, nes kasdien užsiimi beprasme veikla. Bet kai užsiimi prasminga veikla, tai tau teikia pasitenkinimą.

Tačiau kartais jaučiamas nerimas, kad aš nedarau, vidinė įtampa, nepasitenkinimas. Kokį rezultatą bepasiekčiau, vis negana ir negana, reikia dar daryti, negaliu vakare išjungti elektroninių laiškų, nes pasaulis, darbas be manęs, be mano kontrolės ir priežiūros sustos.

– Turbūt ne veltui pasakėte „pasaulis“, nes darboholikui tas jo darbas ir yra jo pasaulis, ar ne?

– Taip ir iš ten daugiausiai pasiima malonumo. Kartu žmogus tampa nereflektyvus, kad jis ten yra įlindęs taip smarkiai, kad gal jam jau reikia pagalbos sustojant. Gal tokia paralelė sunki, bet alkoholizmas ir darboholizmas labai panašu.

Iš pradžių alkoholis padeda atsipalaiduoti ir yra linksma, bet kai įjunkame, tai tampa vieninteliu malonumo šaltiniu. Dar viena stadija, kai tu be to nebegali, tau reikia nuolat pavartoti tam, kad galėtumei egzistuoti. Taip ir su darboholizmu: iš pradžių faini rezultatai, paskui, žiūrėk, tai tampa vieninteliu malonumo šaltiniu, niekas kitas neteikia pasitenkinimo. Paskui jau matai, kad negali sustoti, tau nuolatos tame reikia būti.

Tai yra vidinis iššūkis, su tuo turime tvarkytis, nes tai turi turėti ribas. Jeigu darbo reikalai tampa visa apimantys, tada mes sakome: tai kur tavo kiti džiaugsmo šaltiniai?

– Ar dažnai būna, kad pasibeldžia į kabinetą ir sako: aš žinau, kad aš darboholikas? Ar dažniau būna, kad žmogus net neįtaria, kad jis toks?

– Aš savo darbe vengiu etikečių, kad tu darboholikas. Mes galime kalbėti apie tai, kad žmogus turi iššūkių. Dažnai žmonės ateina su kitais „simptomais“: griūva santykiai arba yra nelaimingi, persitempę. Turime ir perdegimo sindromą. Teoriškai galvodamas sakytumei: žmogau, tai sustok ir pailsėk. „Bandau, bet man neišeina.“ Tai labiau antras variantas, kad dažniau ateina žmonės su tam tikrais simptomais arba jau rezultatais. Tada pradedi aiškintis, kas už to slypi.

– Ar darboholizmas gali privesti prie konkrečių ligų, net fizinių?

– Be abejo. Kai kalbame apie perdegimo sindromą, jis labai smarkiai susijęs su ne tik emocinėmis pasekmėmis, bet ir fizinėmis. Yra padaryta daugybė tyrimų, daugiausiai streso valdymo, streso poveikio tema. Matome skaudančias galvas ir migreninius galvos skausmus, neveikiančius skrandžius, insultus, širdies problemas, nugaros skausmus. Visa tai mes galime sieti su tuo, kad žmogus nepailsi, yra nuolat įsitempęs. Žmogus taip jau sukurtas, kad turi energijos darbui, bet lygiai taip pat reikia laiko poilsiui, kad energija atsistatytų.

– O jeigu žmogus, tarkime, labai daug dirba ir kažkam iš šono atrodo, kad galbūt per daug, bet dirbančiojo vidinė būsena yra puiki, tai darboholizmo jam nepripaišytume?

– Matote, reikėtų sustoti ir pažiūrėti, kodėl ta būsena puiki, ar jis apskritai džiaugiasi gyvenimu. Jeigu turėsime darboholizmą, tipiškai kažkur nesidžiaugsime gyvenimu. Tai plačiąja prasme narkotikas: tu jauti nerimą, įtampą, tada gauni narkotiką, pavyzdžiui, darbo rezultatą, tai trumpam duoda pasitenkinimą ir tu vėl krenti į nerimą, įtampą.

Aš galvoju, kartais nereflektuojame, kartais žmonės apskritai neturi suvokimo, kas yra laimė, atsipalaidavimas, džiaugsmas. Aišku, jeigu žmogus daug dirba, bet geba išlaikyti balansą tarp darbo ir poilsio, džiaugtis dalykais apskritai, geba būti santykyje, tai kodėl gi ne.

– Kodėl žmonės apskritai yra linkę į šiuos kraštutinumus?

– Yra priežastys, dėl ko žmogui reikia tiek daug dirbti. Mes kalbame apie nerimą, bet iš kur tas nerimas kyla? Vienas iš dalykų – mūsų nepasitenkinimas savimi, susijęs su tuo, kad kai kurie iš mūsų per gyvenimą išmoko sieti savo savivertę su rezultatu. Tada nuolat reikia patvirtinimo, nes kai neturi rezultatų, jautiesi niekam tikęs, nors tai yra netiesa. Mes visi esame visko verti, tiktai kartais pamirštame sau tai pasakyti.

Bijant netekti tos vertės yra du veikimo būdai: arba nerti į vieną kraštutinumą, kad visą laiką pasitikrintum, arba pasakyti: aš žinau, kad aš nieko vertas, sau dar kartą tai įrodau, kad aš niekam tikęs.

Yra atliktas vienas tyrimas, kuris labai gerai parodo, kaip mes priimame sprendimus. Vaikams, kurie kentėjo nuo žemos savivertės, davė užduotis ir sakė: yra labai sudėtingos, vidutinio sudėtingumo ir labai lengvos. Jie rinkosi. Tie, kurie kenčia nuo žemo savęs vertinimo, statistiškai dažniau rinksis arba labai sudėtingas, arba labai lengvas užduotis. Jei labai lengvas – žinos, kad nesusimaus, o jei labai sudėtingas – jei susimaus, turės sau paaiškinimą, dėl ko taip atsitiko. Tad kraštutinumai dažnai ir yra susiję su tuo, kad sprendimai būna tokie: arba viskas, arba nieko, juoda arba balta. Ir kai yra tokie kraštutinumai, turime suklusti.

<...> Apie tingėjimą mes šnekame su juodu atspalviu, bet kai žiūriu iš šono, visą laiką matau žmones, kurie netiki, kad jie gali. Turėjau rajone mokymus, daviau komandinę užduotį, žmonės puikiausiai ją daro, bet sako: oi ne, nepavyks, jokiu būdu nepadarysime. Kol tu juos įkalbini, prišnekini... Jie galvoja, kad yra iš rajono ir kad jiems neįmanoma kažką padaryti, nors padarė žymiai geriau, negu kartais padaro didžiųjų korporacijų darbuotojai. Bet yra nepasitikėjimas: nesiimsiu, nes man nepavyks.

<...> Aš galvoju, kad tokiems žmonėms geriausia padėti stiprinant jų vidinę emocinę dalį, o ne kažkokius įgūdžius. Kita dalis, kai kalbame apie tą tinginystę, kad žmonės nemato prasmės. O kam dirbti, jeigu aš kažkaip išgyvenu? Bet tas prasmės nematymas yra vidinis netikėjimas, kad galiu geriau. „Man atrodo, kad daugiau negu kažkas nepadarysiu.“ Bet dangus nėra riba.

– Kaip atskirti darboholizmą nuo darbštumo ir tinginystę ar pasyvumą nuo poilsio?

– Aš manau, kad geriausias kriterijus – pasitenkinimo džiaugsmas, kai pasieki rezultatą. Darbštus žmogus geba džiaugtis tuo, ką padarė, bet jo gyvenimas nesisuka aplink vieną veiklą. Tuo tarpu darboholizmas bus labiau apie veikimą iš vidinio nerimo, daroma tam, kad jaustumėmės geriau, ne tam, kad įprasmintume.

Poilsis – kai po patirtos sėkmės arba atliktos veiklos ilsimės ir atgauname jėgas, patiriame malonumą dėl to, kad galime pailsėti, o tinginystė arba abejingumas yra apie nevilties jausmą. Tu kaip ir norėtumei daryti, bet tai visiškai nekelia jokio džiaugsmo. Tada guli, žiūri televizorių ir kaip tik jautiesi niekam tikęs.

Visas pokalbis – lapkričio 15 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt