Gyvenimas

2021.11.30 22:11

Dietologas Edvardas Grišinas. Pasninkas, abstinencija – kaip paruošti skrandį šventėms?

Edvardas Grišinas, gydytojas dietologas2021.11.30 22:11

Prisipažinsiu, turiu didelę, mano akimis, galimybę pažvelgti į to paties tikėjimo, bet skirtingų atšakų kultūrų elgseną, šeimoje turėdamas tiek katalikų, tiek stačiatikių. Augdamas krikščionišką tikėjimą bei kultūrą puoselėjančioje šeimoje vis savęs klausdavau, kodėl besiruošiant pagrindinėms metų šventėms, kurios asocijuojasi su dovanomis ir skaniausiais mamos valgiais nukrautais stalais, privalu nevalgyti mėsos, saldumynų.

Ar tai tik fiziologinis pasiruošimas didžiausiai metų puotai? Ar galime rasti sąsajų tarp istorijoje minimų maisto restrikcijos apeigų ir šių dienų mitybos įpročių tendencijų? O galbūt tai gilesnę potekstę turinti krikščioniško tikėjimo kultūros tradicija?

Kada atsirado tradicija minėti adventą?

Į Lietuvą adventas atėjo kartu su krikščionybe. Žinoma, kad jau 480 metais adventas tikrai egzistavo, o 567 metų Bažnyčios įsakymuose atsirado prievolė vienuoliams pasninkauti kiekvieną gruodžio dieną iki pat Kalėdų.

Žodis „adventas“ apibūdina laikotarpį iki Kalėdų, o „pasninkas“ – krikščionišką tradiciją, skatinančią tikinčiuosius šiuo laikotarpiu atsisakyti gyvūninės kilmės maisto produktų. Senais laikais žmonės atsisakydavo ne tik mėsos, bet ir kiaušinių, pieno produktų. Šiandien dažniausiai atsisakoma mėsos penktadieniais.

Dažnas mūsų savęs klausiame, kuo mums prasikalto mėsa.

Pasninko metu buvo rekomenduojama susilaikyti nuo prabangių maisto produktų.

Mėsos didybė anais laikais niekuo nesiskyrė nuo šių dienų realijų. Tai yra vienas svarbiausių lėkštės ingredientų dažno lietuvio racione. Nors verta paminėti, kad fleksitariško (daugiau apie tai sužinoti galite mano ankstesniuose įrašuose) postkovidinio modernizmo užuomazgų vis dažniau pastebima ir tarp lietuvių.

Pasninko metu buvo rekomenduojama susilaikyti nuo prabangių maisto produktų. Mėsos patiekalai dažniau vyravo ant didikų, kunigaikščių stalų, todėl buvo laikomi aukštuomenės maistu. Taip pat buvo manoma, kad mėsos vartojimas siejamas su nuodėme laikytos „vidinės aistros“ kurstymu žmoguje.

Kodėl atsisakoma visko „kas gyva“, bet ne žuvies?

Pasak lietuvišką gastronomiją tyrinėjančio prof. Rimvydo Laužiko, knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė“ autoriaus, to priežastis gali slypėti krikščionybės radimosi geografinėje platumoje.

Krikščionybė atsirado Viduržemio jūros regione, todėl pasninko valgiai buvo kasdieniai to regiono produktai: grūdai, duona, aliejus ir žuvys.

Šiaurės Europos gyventojams tokia mityba buvo svetima dėl žuvų stokos, todėl senais laikais prie žuvų priskirdavo ir bebrus ar netgi ruonius.

Klaidingai įtraukta į juodąjį sąrašą

Didikai pasninko metu galėjo mėgautis įvairių žuvų pasiūla – nuo šviežių iki sūdytų lydekų, silkių, gardintų aguonų aliejumi, krienais bei raugintomis daržovėmis. Tad pasninko laikotarpiu didikai valgydami žuvis gaudavo visą spektrą širdį apsaugančių omega-3 riebalų rūgščių.

Valstiečių maistas buvo kuklesnis: duona, kruopos, ropės, avižų kisielius, aguonų pienas, bulvės, burokai (pirmiausia juos atstodavo runkeliai).

Nuo pat žiemos maistą žmonės vartodavo apdairiai – kad jo užtektų iki naujo derliaus. Ypač saugojo mėsą pavasariui – žmonės žinojo, kad jos pritrūkus gali grėsti didelis vargas.

Grįžkime prie silkės: daugelis sveiką mitybą besivejančių žmonių ją yra įtraukę į juodąjį sąrašą. Dažnai girdžiu pacientus sakant, kad kitų sričių gydytojai ar asmeniniai patarėjai mitybos klausimais nerekomenduoja vartoti silkių siekiant geresnės sveikatos.

Norėčiau išteisinti šį lokalų ir kultūros paveldu laikomą produktą.

Silkė – tai puikus baltymų, omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių šaltinis. Esame įpratę kalbėdami apie omega-3 minėti vien lašišą. Tačiau, suvalgę nors 100 g silkės per dieną, eikozapenteno (EPR) bei dokozaheksaeno (DHR) riebalų rūgščių normas (1 500–2 000 mg) tikrai užsitikrinsime. Kalbėdamas apie omega-3 riebalų rūgštis noriu atkreipti dėmesį būtent į šias dvi riebalų rūgštis, kurios yra moksliškai patvirtintos kaip naudingiausios organizmui siekiant gauti nors dalelę maisto užtikrinamų ilgaamžiškumo savybių.

Kodėl nuolatos girdime, kad valgydami silkę tik pabloginsime sveikatos rodiklius?

Atsakymas slypi komunikacijos spragose – dažnas mūsų sakydamas žodį „silkė“ įsivaizduoja tikrai ne paprastą žuvį. Silkė siejama su bulvėmis, grietine, juoda duona. Nedemonizuosiu šių patiekalų, nes tikrai pats jų skanausiu per šventes, tik pabrėšiu, kad tai jau daugiakomponentis patiekalas, kuris neturi jokių sąsajų su žuvimi, silke.

Beje, įdomus faktas, kad pasninkas buvo ir yra puiki galimybė pagerinti organizmo būklę.

Sveikam žmogui nėra jokios būtinybės bijoti vartoti silkę. Tačiau, jeigu sergama nutukimu, kamuoja metabolinis sindromas ar izoliuota pirminė arterinė hipertenzija, rekomenduojama saikingiau vartoti sūdytą silkę.

Tegul tai lieka proginiai patiekalai, o ne kasdienis mūsų maistas. Tradicija – neatsiejamas žmonijos vieningumą palaikantis bruožas. Laukime švenčių dėl jų išskirtinumo, kultūrinio, dvasinio, bet kartu ir gastronominio efekto. Mamos per šventes gaminama „silkė pataluose“, močiutės kepti pyragaičiai ar tradiciniai mieliniai kūčiukai ir dar daugiau! Sulaukime to atsisakydami tam tikrų patiekalų ir pasninkaudami, valgydami mažesnes porcijas nors keliasdešimt dienų iki artėjančių iškilmių – pažadu, santykis su maistu įgaus kur kas daugiau pagarbos.

Beje, įdomus faktas, kad pasninkas buvo ir yra puiki galimybė pagerinti organizmo būklę. Nesu trumpalaikių, ypač griežtas restrikcijas turinčių dietų gerbėjas, tačiau dietos, gausios baltymų, daržovių, polinesočiųjų riebalų rūgščių, galėtų pavydėti kiekvienas mūsų ir vadovautis nors dalimi šių rekomendacijų ir ne pasninko dienomis.

Religinis badavimas 21 amžiuje – protarpinis badavimas?

Protarpinis badavimas – vienas labiausiai šiais laikais paplitusių mitybos būdų, radęs gerbėjų visose amžiaus grupėse.

Kai kurie jį vadina 21 amžiaus atradimu, tačiau ar tai nėra tas pats pasninkas ir maisto atsisakymas, lydintis daugelio religijų kultūras ištisus dešimtmečius?

Analizuojant mokslinę literatūrą daugiausia dėmesio buvo skirta trims pasninkavimo apeigoms skirtingų tikėjimų populiacijose vertinant jų naudingumą sveikatai: islamiškasis ramadanas, krikščioniškasis pasninkavimas (įskaitant krikščionis katalikus ir ortodoksus) bei evangelikų protestantų praktikuojamas „Daniel Fast“.

Ko siekiama badavimu?

Protarpinio badavimo poveikis yra stebimas ląsteliniu lygmeniu atkuriant viduląstelinę homeostazę. Reaguodamos į žaliavų tiekimo nutraukimą, ląstelės aktyvina antioksidacinių procesų veiklą, DNR genetinės medžiagos taisymo procesus, mitochondrinę biogenezę ir, svarbiausia, autofagiją. Autofagija – bene garsiausiai minimas protarpinio badavimo procesas, skatinantis pažeistų ląstelių nykimą, atsinaujinimą bei oksidacinio streso mažėjimą.

Ramadanas

Kiekvienais metais musulmonai 28–30 dienų apriboja maisto vartojimą nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Iš dalies panašus maitinimosi būdas į šiuolaikinį „Alternate day fasting“ (apie jį plačiau kalbėjau praėjusiame savo straipsnyje), tik kad badavimas per ramadaną draudžia riboti skysčius, o laikantis „Alternate day fasting“ (ADF) tai leidžiama. Visiška abstinencija nuo valgymo ramadano metu siekia tik 12 val., o ADF – 24 val.

Poveikis sveikatai labai priklauso nuo regiono, kuriame ramadanas praktikuojamas; jo trukmė gali pailgėti iki 22 valandų per parą. Remiantis moksliniais tyrimais, galima įžvelgti teigiamą poveikį žmogaus sveikatai: sumažėjusi cholesterolio koncentracija kraujo plazmoje, sumažėjęs riebalinio audinio kiekis, teigiama svorio dinamika. Tačiau taip pat galime rasti daug tyrimų, rodančių atvirkštinį arba neutralų poveikį.

Kodėl?

Paimkime pavyzdį, kad atsitiktiniu būdu atrinkti arba savanoriškai sutikę dalyvauti studijoje yra gausiai rūkantys asmenys. Rūkyti per ramadaną draudžiama – jeigu daug rūkantis žmogus tyrimo metu apribos savo žalingą įprotį, mes galime tikėtis palankių sveikatai rezultatų, bet to priskirti visai populiacijai negalėtume. Be to, kyla klausimas, ar žmogus po pasninko negrįš prie ankstesnio gyvenimo būdo.

Dauguma atliktų tyrimų gali mums parodyti trumpalaikį rezultatą, o ilgalaikį poveikį žmogaus organizmui galime tik nuspėti.

Krikščioniškasis pasninkavimas

Krikščionybėje dažniausiai praktikuojami maisto restrikcijų etapai sukasi aplink dvi religines šventes – Velykas ir Kalėdas. Kai kurie žmonės, besiruošdami šioms šventėms, nevalgo mėsos ir gyvūninės kilmės maisto produktų tik penktadieniais, kiti atsisako jų visą pasninko laikotarpį.

Kultūrinis intarpas: ortodoksai, be mėsos, pieno produktų, pasninkaudami vengia ir alyvuogių aliejaus. Tikslios priežastys neįvardijamos, todėl dažniausiai remiamasi religiją išpažįstančių tikinčiųjų tradicijomis.

Tęsiant anksčiau pradėtą mintį apie mėsos atsisakymą, buvo manoma, kad mėsos bei jos produktų vartojimas koreliuoja su aistros bei potraukio didėjimu, kas senais laikais buvo laikoma nuodėme.

Jeigu mažesnis mėsos suvartojimas būtų siejamas su mažesniu libido ar testosterono lygiu, Viduržemio jūros dietos besilaikantys vyrai turėtų nemenkų lytinės sveikatos sutrikimų visame pasaulyje.

Ką sako mokslas?

Fiziologiškai didžiausia dalis testosterono yra produkuojama Leidigo ląstelių, esančių vyro sėklidėse, dėl liutienizuojančio hormono.

Literatūros duomenimis, vienas pagrindinių netinkamo gyvenimo būdo pavyzdžių, darančių įtaką testosterono lygiui vyro organizme, yra metabolinio sindromo kriterijus – nutukimas.

Perdirbtos riebios mėsos vartojimas, tyrimų duomenimis, tiesiogiai siejamas su mažesniu vyrų vaisingumu.

Nutukę žmonės turi didesnį riebalinio audinio kiekį – jame vyksta testosterono aromatizacija į estrogenus, kurie atgaliniu ryšiu slopina liuteinizuojančio hormono sekreciją iš smegenyse esančios liaukos hipofizės.

Taip pat pastebėta sąsaja tarp nutukimo ir mažesnės geležies koncentracijos kraujo plazmoje. Turint perteklinį riebalinio audinio kiekį vyksta uždegimą skatinančio hepcidino hiperprodukcija kepenyse – mažėja geležies įsisavinimas, o tai gali būti žemo testosterono lygio priežastis.

Veganiškos dietos atstovai neprivalo nerimauti

Mažesnis mėsos vartojimas, o kartu ir mažesnis sočiųjų riebalų rūgščių vartojimas, palyginti su polinesočiosiomis riebalų rūgštimis, neturi ilgalaikės neigiamos įtakos testosterono gamybai. Trumpalaikiai pokyčiai galimi dėl skaidulų įtakos enterohepatinei testosterono cirkuliacijai, vis dėlto mūsų organizmas ilgainiui prisitaiko prie mitybos pokyčių ir tiesiogiai skatina didesnę testosterono gamybą.

Viena išimtis – perdirbta, pramoniniu būdu modifikuota mėsa ir jos produkcija.

Nepaneigsime fakto, kad Vakarų įtaka vis labiau jaučiama mūsų šalyje. Šaldytos produkcijos, jau paruoštų patiekalų pasiūla didėja nesustabdomai didindama ir skubančios visuomenės gerbėjų ratą.

Būtent perdirbtos riebios mėsos vartojimas, tyrimų duomenimis, tiesiogiai siejamas su mažesniu vyrų vaisingumu, pablogėjusia spermatogeneze. Remiantis 2021 metais atlikta studija, vyrų grupė, valgiusi daugiausia uždegimą skatinančių maisto produktų (gausu sočiųjų, transriebalų, perdirbtų grūdinių kultūrų produktų), turėjo net 29,6 proc. didesnę testosterono deficito riziką, palyginti su grupe, turėjusia mažiausiai prouždegiminių produktų mityboje.

Kaip matome, religijos tradicijos ne visada bus pagrįstos moksliniais įrodymais, pripažinkime, kad tai nesuderinami tikėjimo aspektai. Vis dėlto nemanau, kad trumpalaikis ar net visiškas mėsos ir jos produktų atsisakymas galėtų statistiškai reikšmingai pakenkti sveikam žmogui, o gal būtų pagalbos ranka nutukimu sergančiam asmeniui, norinčiam pradėti naują gyvenimo etapą.

„Daniel Fast“ pasnikavimas

„Daniel fasting“ – šiuo metu populiariausias maisto apribojimo reiškinys tarp Pietų Amerikos evangelikų prostestantų. Šis valgymo būdas paremtas Senojo Testamento tekstais apie pranašą Danielių, kai pirmas 10 dienų atsisakoma viso „gundančio“ maisto ir vartojamas tik vanduo, daržovės (ypač akcentuojamos ankštinės).

Kiekvienos detoksikacinės dietos ar kito apsivalymo metodo žadamas poveikis yra trumpalaikis.

Po pirmų 10 dienų įtraukiami vaisiai, neapdoroti grūdai, nesaldinti gėrimai (sultys) bei tokia mityba tęsiama 21 dieną.

Manoma, kad tai apsivalymo ritualas, sustiprinantis tikėjimą. Dažniausiai atliekamas pirmą Naųjųjų metų mėnesį, tačiau tinkamas bet kuriuo metų laiku.

Toks badavimas labiau primena veganišką dietą, o jo trumpalaikis poveikis gerinant sveikatos rodiklius gali būti akivaizdus koreguojant arterinį kraujo spaudimą, cholesterolį (mažinant mažo tankio lipoproteinų koncentraciją), rezistentiškumą insulinui (HOMA-IR).

Vis dėlto kaip ir kiekvienos detoksikacinės dietos ar kito apsivalymo metodo žadamas poveikis yra trumpalaikis, grįžus prie senojo gyvenimo būdo kankinusios ligos gali vėl paūmėti.

Amnestijos aktas pasnikavimui

Kaip ir šiais laikais, seniau pasninkaudavo ne visi tikintieji.

Žmonės, sergantys lėtinėmis bei ūmiomis ligomis, turintys mitybos nepakankamumo riziką, buvo atleidžiami nuo mitybos restrikcijų. Tą pačią taisyklę noriu pabrėžti šių laikų populiariems mitybos apribojimo būdams – įvertinkite savo sveikatą ir galimybes laikytis maitinimosi režimo. Turime suprasti, kad irimą skatinantys kataboliniai veiksniai lėtinių ligų fone gali tik pabloginti ligos eigą ir pasireikšti atvirkštiniu poveikiu sveikatai. Pavyzdžiui, ramadano pasninkavimas yra kontraindikuotinas II tipo cukriniu diabetu sergantiems žmonėms dėl didesnės hipoglikemijų rizikos badaujant dieną.

Išvados

Laikotarpis, kurio visi taip laukiame, – ramybės bei susikaupimo etapas. Pažvelkime giliau į šeimos ar tikėjimo tradicijas, papročius – tai daugiau nei „nevalgyk mėsos, nes taip sakė močiutė“ .

Skirkime laiko sau – tikriausiai taip galėčiau praktiškai vizualizuoti pasninko tradicijas šių laikų skubančiame pasaulyje.

Visiems linkiu atkreipti dėmesį ne tik į maisto produktų ribojimą, bet ir į suvartojamo maisto kiekį. Raskime laimės ir džiaugsmo net mažiausiame gabalėlyje duonos, išmokime gerbti maistą, kaip norėtume, kad kiti mus pačius gerbtų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt