Gyvenimas

2021.12.02 07:32

Kaime savitarnos parduotuvėlę spintoje įsirengusi Aurelija įsitikino – žmonės sąžiningi 110 proc.

LRT PLIUS laida „Gyvenk kaip galima švariau“, LRT.lt2021.12.02 07:32

Aurelija į kaimą persikėlė ne įkurti parduotuvės – suprato, kad daugiabutyje būti tėvais itin sudėtinga. Kaip pasakoja LRT PLIUS laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ pašnekovė, gyvenant kaime ne tik padaugėjo laiko, bet ir, paradoksas, būnant toli nuo pagundų pasidarė visko per daug. Taip nedrąsiai, Aurelijos tėčiui surentus spintą, radosi savitarnos parduotuvė su kurti mėgstančios Aurelijos gaminiais.

Važiuojant iš Ukmergės į Molėtus akį traukia ypatingas statinys. Tie, kas prie jo sustoja, sako, kad tai – jaukiausia parduotuvė Lietuvoje. Didelės spintos viduje – namuose pagaminti smilkalai, kūno šveitikliai, hidrolatai, uogienės, laisvėje lakstančių vištų kiaušiniai, natūralaus raugo duona, įvairiausios vaistažolės, vaisių pastilės ir daug kitų trijų vaikų mamos bei jos draugių rankomis sukurtų gaminių.

Aurelijos Balžekaitės siūlomi produktai nuolatos sulaukia nuoširdžių komplimentų. Tačiau pačią iniciatyvos sumanytoją gaubia paslaptis. Priežastis paprasta: parduotuvėlėje viskas paremta pasitikėjimu. Tai reiškia, kad čia atvykęs žmogus prekes apžiūri, savarankiškai išsirenka ir po to tiesiog palieka pinigus.

„Iš pat pradžių – kas pažįsta, o dabar atsiranda ir daugiau žmonių. Vienas sustoja dėl to, kad pamato mane, pagalvoja: o, pagaliau pamačiau pardavėją dešimtą kartą važiuodamas. Kitas iš kažkur kažką išgirsta, kaimynas atvažiuoja, nes tingi važiuoti į parduotuvę, sako: turiu nuvežti dovanų“, – pasakoja parduotuvės savininkė.

Originali parduotuvėlė veikia dar tik pusmetį, bet šis projektas Aurelijai neša vien džiugias emocijas. Visų pirma, dėl prekių jai nereikia sukti galvos. Viską, kas siūloma, ji pirmiausia gamina, verda ar kepa savo šeimai, o pagaminusi kažko šiek tiek daugiau neša į miniparduotuvę. Ne mažiau svarbu ir tai, kad moteris pasitiki žmonėmis.

„Žmonės – 100 proc. sąžiningi, net 110-ia. Jie net susijaudina, kartais man atsiunčia nuotraukų: žinokite, aš paėmiau tiek ir sumokėjau tiek. Sakau: gerai, aš neskaičiuosiu. Dar vis jaučiasi: tikrai, aš sąžiningas. O aš tikrai žinau, kad sąžiningas“, – šypsosi Aurelija.

Būdavo, išeiname į parkus, visko prisiperkame, vaikai visko nori ir visokių nesąmonių. O čia nieko jiems nereikia. Ką aš padarau, to užtenka.

Ji tikrai mielai prekiautų savo gaminiais, bendrautų su lankytojais, tačiau tam tiesiog nėra laiko. Visos jos dienos pirmiausia skiriamos trims vaikams. Būtent dėl jų ir atsirado ši parduotuvė, ir įvyko kiti dideli moters gyvenimo pokyčiai. Daug metų Vilniuje gyvenusi pora tik gimus vaikams suprato: daugiabutyje būti tėvais – sudėtinga.

„Man iki vaikų ypač patiko Vilnius, nes būdavo labai daug veiklos, o kai gimė vaikai, galimybės sumažėjo, liko tik žaidimų aikštelės. Auginau, auginau tą pirmą vaiką, dar nieko, o kai gimė antras, pasidarė per sunku išeiti su dviem vaikais į žaidimų aikštelę“, – pamena pašnekovė.

Tuo sunkiu metu Aurelija vis dažniau pagalvodavo, kad norėtų gyventi užmiestyje ar net kaime. Ten, kur atidarę duris, vaikai iškart lėktų ant žolės, kur turėtų daugiau laisvės. Tačiau jos vyro, tikro miestiečio, tokios perspektyvos tikrai nežavėjo.

Aurelija Vilnių paliko norėdama auginti vaikus gamtoje: čia rado neįprastą veiklą – savitarnos parduotuvę

„Mano vyras – miesto žmogus, jis turbūt net gyvenime nekapojęs malkų. O aš esu kapojusi. Jis bijojo, bet ir aš bijojau, galvojau, tai kas čia dabar bus?“ – kalba ji.

Šeima dar ilgai būtų lyginusi kaimo ir miesto privalumus, tačiau viską paspartino vaikų ligos. Tuomet, kai dukros ėmė lankyti darželį, kai prasidėjo nesibaigiančios slogos ir net vizitai į ligonines, Aurelija galutinai suprato: atžalas turi auginti pati ir tai reikia daryti ramioje, streso nekeliančioje aplinkoje. Naujų namų paieškos buvo ilgos ir sudėtingos, bet galiausiai jiems pavyko rasti sodybą netoli Ukmergės. Tai nutiko vėlyvą rudenį, taigi pirminis vaizdelis nesužavėjo. „Nebežydėjo gėlės, lijo lietus, tai buvo liūdna“, – sako moteris.

Nors pirmieji įspūdžiai buvo gana slogūs, Aurelija sako atradusi ir malonių dalykų. Pavyzdžiui, išmoko paprašyti kaimynų pagalbos ir greitai su jais susidraugavo. Tuo tarpu gyvendama daugiabutyje kaimynų nei matė, nei pažinojo. O paskui atėjo pirmasis pavasaris ir iškart tapo aišku: auginti vaikus gamtoje – geriausia, kas tik gali nutikti.

„Mes su vaikais renkame žoles, jie man padeda. Įtraukiu juos į tokį procesą. Vaikai net surinko didžiąją dalį. Renka ir uogas. Naktį, kai sumigdau, ir duoną suminkau, ryte iškepu“, – pasakoja pašnekovė.

Išmoko patenkinti vaikų norus iš natūralių dalykų

Daug sveiko, natūralaus, naminio maisto. Ko neturi pats, tikrai rasi pas kaimynus. Tiesos, kurios kaimo senbuviams – savaime suprantamos, Aurelijai tapo tikru atradimu. Didelį įspūdį darė ir tai, kad pirkdamas iš kaimyno, pavyzdžiui, pieną ar miltus, juos gali piltis į savo indus, tad namuose nesikaupia pakuočių kalnai. Be to, natūralioje aplinkoje auginamų produktų kokybė – neprilygstama.

Gyvenant kaime netikėtai padaugėjo ir laiko. Dabar Aurelija tikrai turi kada išgerti arbatos ar pasivaikščioti su vaikais. Vyras išmoko auginti avis, praėjusį sezoną šeima turėjo ir daržą, vaikai patys augino pomidorus, išmoko mulčiuoti, kompostuoti ir taip sukti neprilygstamą gamtinio tvarumo ratą.

„Prireikė kūrybos, nes ieškai sprendimų. Vaikams reikia parkų, jie žino, kas yra vaikų žaidimų aikštelės, visokie kambariai, o dabar jų nėra, bet yra avys, vištos, medžiai, kūdra, kur plaukiojame“, – vardija ekologijos entuziastė.

Atokioje sodyboje įsikūrusiai šeimai dar vienas didelis rūpestis – vizitai į parduotuves. Kadangi prekybos centrai labai toli, neliko galimybių į juos nuvykti. Tačiau tai pasirodė esąs menkas praradimas. Parduotuvėse jie dažniausiai įsigydavo tiesiog daiktų, produktų, o ne džiaugsmo.

„Būdavo liūdna – perki, negera – perki. Tortai, šokoladai, rūbai... Tiesiog – nes gyveni Vilniuje. Viskas labai svarbu ir vaikams. O dabar nežinau, kiek metų nebeperku jiems žaislų, dar yra, kas vis padovanoja.

Būdavo, išeiname į parkus, visko prisiperkame, vaikai visko nori ir visokių nesąmonių. O čia nieko jiems nereikia. Ką aš padarau, to užtenka. Miesto vaikui pasiūlyk mano saldainių, tai žinokit... O jie maldauja, kad jiems duočiau“, – tikina moteris.

Visą laiką buvo – kažką kurti. Ir visą laiką dovanodavau, o parduoti niekada nepardavinėjau. Net nežinau, ar žmonėms reikia to, ką aš jiems dovanoju.

Aurelija išmoko patenkinti visus savo vaikų norus. Iš natūralių medžiagų sukurti saldainius, ledus, duoną, o sau ir draugams – arbatas, kūno šveitiklius, vantas ir daug kitų natūralių dalykų, kurie absoliučiai neteršia aplinkos, nes paimti iš gamtos natūraliai suirę į ją ir sugrįžta.

„Visą laiką buvo – kažką kurti. Ir visą laiką dovanodavau, o parduoti niekada nepardavinėjau. Ir vieną dieną žiūriu aš į tą savo spintą – prikrauta visko, galvoju: tai kur man dabar visa tai dėti? Net nežinau, ar žmonėms reikia to, ką aš jiems dovanoju“, – pamena Aurelija.

Prisijaukinus kaimą nutiko keistas dalykas, sako ji. „Nors buvome toli nuo parduotuvių ir pagundų, staiga visko pasidarė per daug. Per daug arbatų, uogienių, tėvai atveždavo per daug kiaušinių“, – kalba ji, pamažu pradėjusi jaukintis mintį, kad gal gali tą perteklių pasiūlyti kitiems.

Užsienyje ji buvo mačiusi mažų parduotuvėlių, taigi apie šią mintį papasakojo tėčiui. Iš svajonės artimieji lyg ir pasijuokdavo, tačiau praėjusią vasarą per savo gimtadienį Aurelija gavo nuostabiausią tėčio rankų darbo dovaną.

„Žiūriu, tyliai gimtadienio proga jis ten kuičiasi. Ir sako: ar tau tiks? Tai buvo labai labai labai gera vien dėl to, kad tai padarė tėtis, tai buvo didžiausia dovana. Paskui atvežė ir tada jau aš trypčiojau: ne, nebenoriu, kaip čia, aš nieko neturiu. Viskas buvo netobula, o norėjau tobulai.

Pilnų spintelių neturiu, nes gaminu kiekvieną dieną iš naujo. Ir galvoju: aš nepasiruošusi! O vyras atidarė duris ir sako: viskas, statai, aš tau pridariau vantų, tu duonos iškepei...“ – pasakoja laidos herojė.

Taip prasidėjo dar vienas Aurelijos etapas, kuriame ji kasdien – vis drąsesnė. Nors kuklinasi, kad jos prekės – labai paprastos, kad visko, ką ji parduoda, žmonės gali rasti ir savo namuose, pirkėjų netrūksta. Žmonės giria ir iniciatyvą, ir produktus. O trijų vaikų mama džiaugiasi, kad net atokiame kaime sau susikūrė darbo vietą ir kad pagaliau atėjo laikai, kai šalia kelio stovi nebe karčema, o miniatiūrinė parduotuvė.

Plačiau – lapkričio 20 d. laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Aurelija Vilnių paliko norėdama auginti vaikus gamtoje: čia rado neįprastą veiklą – savitarnos parduotuvę
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt