Gyvenimas

2021.11.27 07:00

„Kaip bus – taip“: pervargusi Skaistė paliko darbą greitosios dispečerinėje ir ėmė siūti rūbus

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.11.27 07:00

24 valandas trunkanti pamaina, per dieną vienam žmogui tenkantys per 200 skambučių – taip per pandemiją atrodė darbas greitosios medicinos pagalbos stoties dispečerinėje. Ėmė kaisti ne tik linijos – perdegė ir ten dirbusi Skaistė. Dabar ji juokiasi: „Jei kas prieš porą metų man būtų pasakęs, kad nebebūsiu medikė ir pradėsiu siūti drabužius, būčiau tam žmogui pasiūliusi valerijonų.“

Kaunietei Skaistei Dumskytei 31-eri, tačiau suspėjo ji jau nemažai: buvo emigravusi į Londoną, ten mokėsi finansų, vėliau, jau grįžusi į Lietuvą, baigė paramedikų kursus ir slaugos studijas, įsidarbino greitosios medicinos pagalbos stoties dispečerinėje, galiausiai darbą metė ir tapo siuvėja bei rūbų kūrėja.

Kur bus po dar 5 metų, ji nežino – galbūt, šypsosi, dirbs batų parduotuvėje, o gal mudvi vėl kalbėsimės, tik apie dar didesnius dalykus. O kol kas portalui LRT.lt ji pasakoja apie ne ką mažesnius pastarųjų savo gyvenimo metų pokyčius.

Atsisėdi prie trijų ekranų ir lauki skambučių. Niekada nežinai, koks skambutis tave pasieks: būna, žmonės užspringsta, miršta, vyksta gaisrai, skambina savižudžiai.

Tekdavo priimti ir springstančiųjų, ir savižudžių skambučius

Kiek daugiau nei prieš penkerius metus, baigusi paramedikų kursus, Skaistė ėmė savanoriauti greitosios pagalbos stotyje. Darbas paliko įspūdį, tad pašnekovė nutarė – ateitį sies su šia profesija. Baigė slaugos mokslus ir dar studijuodama įsidarbino greitosios medicinos pagalbos stoties dispečerinėje.

Darbas buvo labai įdomus, pasakoja Skaistė. 7 valandą ryto ji ateidavo pakeisti budinčius kolegas ir su dar 6–7 darbuotojų komanda priiminėdavo pagalbos skambučius iš pusės Lietuvos.

„Atsisėdi prie trijų ekranų ir lauki skambučių. Niekada nežinai, koks skambutis tave pasieks: būna, žmonės užspringsta, miršta, vyksta gaisrai, skambina savižudžiai, – prisimena Skaistė. – Negalėdavai suklysti, pasakyti, ko nereikia. Dirbdavome su įdomia programa, ji padėdavo apsispręsti, kokius klausimus skambinančiajam užduoti.“

Prasidėjus pandemijai ėmė lūžti pagalbos skambučių linijos

Įprastai Skaistės darbo pamaina trukdavo 12 valandų. Viskas pasikeitė, kai prasidėjo koronaviruso pandemija. „Lietuva nebuvo tam pasiruošusi“, – sako moteris. Jos darbo pamainos valandos padvigubėjo, išaugo krūvis.

„Per pandemiją lūžo visos linijos. Žmonės buvo išsigandę, skambindavo net ir nežymiai pakilus temperatūrai. Pacientai užimdavo linijas, nors nesumažėjo ir kitų nusiskundimų – juk tuo metu kitoje Lietuvos pusėje galbūt koks nors žmogus pjovė malkas ir persipjovė ranką.

Įprastai per parą darbuotojas priimdavo apie 150 skambučių, o per pandemiją teko priimti ir po 250. Daugelis mano kolegų išėjo į karantiną, nes prasidėjo kontaktas po kontakto. Per 24 valandas gaudavome 40 minučių pertrauką atsipūsti, atsigerti kavos ar suvalgyti pietus“, – įtemptas darbo valandas prisimena Skaistė.

Taip ir praėjo pirmoji, antroji koronaviruso banga, o tada Skaistės kūnas pasakė „stop“ – ėmė šlubuoti sveikata. „Pradėjau nebemiegoti, visą laiką jaustis pavargusi. Supratau, kad kažkas man negerai. Paaiškėjo, jog sutriko mano skydliaukės veikla“, – prisimena moteris.

Pasiryžau nerti į nežinomybę. Sakiau, kas bus – tas. Esu sveikas žmogus, blogiausiu atveju vėl susirasiu darbą.

Knietėjo sužinoti, ką reiškia užmigti ramia siela

Gruodžio 4 d. sukaks lygiai metai, kaip Skaistė išėjo iš darbo. Tada pradėjo lankyti meditaciją, užsirašė į siuvimo kursus – ieškojo būdų, kaip atsipalaiduoti. „Jei kas prieš porą metų man būtų pasakęs, kad nebebūsiu medikė ir pradėsiu siūti drabužius, būčiau tam žmogui pasiūliusi valerijonų“, – dabar juokiasi Skaistė.

Visgi būtent taip ir susiklostė, o sukaupti drąsos tokiam sprendimui, sako moteris, padėjo meditacijos. „Mano meditacijos mokytojas anksčiau taip pat dirbo įtemptą, atsakingą darbą, užėmė gana aukštas pareigas. Pamenu, man labai įstrigo jo žodžiai: „Dabar aš galiu nueiti miegoti ramesne siela. Turiu mažiau, bet esu laimingas.“

Tada ir aš pradėjau mąstyti, ko noriu, ko iš gyvenimo reikia man, o ne ką galiu duoti kitiems, kaip galvodama gyvenau iki tol. Manęs paprašydavo eiti į papildomą budėjimą, aš ir eidavau. Negalėdavau karo lauke kolegų palikti vienų, esu atsakingas žmogus“, – pasakoja Skaistė.

Sužinoję, kad Skaistė išeina iš darbo, bendradarbiai ėmė ją atkalbinėti: „Ką čia sugalvojai, nereikia, pabūk, gal dar persigalvosi.“ Draugai stebėjosi, gal Skaistė išprotėjo – juk darbe jau esi pripratusi, gauni gerą algą, dirbi valstybinėje įstaigoje, kolegos tau kaip šeima.

„Bet mano noras sužinoti, ką reiškia atsigulti į lovą ramia siela, buvo didesnis. Pasiryžau nerti į nežinomybę. Sakiau, kas bus – tas. Esu sveikas žmogus, blogiausiu atveju vėl susirasiu darbą. Kai nuėjau parašyti pareiškimo, kad išeinu iš darbo, mano kūnas visas net virpėjo. Bet kai tai padariau, siela nurimo, ant širdies pasidarė labai gera“, – šypsosi Skaistė.

Išmokti siūti nepakako – teko sukti galvą, kaip įsilieti į rinką

Iki kursų siūti Skaistė nemokėjo, o ir po jų nelabai sekėsi. „Po pamokų verkdavau, nes man nepavykdavo. Taip, kaip paromis dirbdavau darbe, taip paromis ėmiau sėdėti namuose ir mokytis siūti. Kiek aš medžiagų sugadinau, kiek nervų sugadinau... Bet dariau tol, kol pavyko“, – prisimena pašnekovė.

Tik išmokti siūti nepakako. Kai nutarė, kad savo kurtus drabužius ims pardavinėti, Skaistei teko suprasti, kaip veikia rinkodara, kaip valdyti socialinius tinklus. Paprastai tariant – kaip parduoti savo prekę, kai konkurentų – ne vienas ir ne du.

Su pinigų maišu aš negimiau. Nepadėjo man ir tėvai – viskas, ką jie pasiūlė, buvo 50 eurų, kai sugedo mano siuvimo mašina.

„Įsivaizduokite, esu labai maža, o mano svajonės – labai didelės. Tokių kaip aš – pilna Lietuva. Neturiu jokių pažįstamų, kurie man padėtų, patartų. Socialiniuose tinkluose manęs sekėjai irgi nereklamuos – esu per maža, kad būčiau kam nors naudinga. Rinka yra perpildyta, tad turiu stengtis trigubai, kad žmonės pamatytų mano prekę“, – sako Skaistė.

Vis dėlto ji įsitikinusi, kad kiekviena prekė turi savo pirkėją. Vieniems už kostiumėlį mokėti 150 eurų nebus brangu, kitiems gal ir 85 eurai pasirodys per daug. Svarbiausia – žinoti savo vertybes ir eiti savo keliu, sako Skaistė: „Labai džiaugiuosi, kai žmonės pasirenka mane. Galbūt ne tiek daug, kiek norėčiau, bet dabar man užtenka. Esu laiminga.“

„Su pinigų maišu aš negimiau“

Visada svajojusi atsikelti be žadintuvo, Skaistė savo troškimą išpildė. Nubudusi tada, kada norisi, ji pasirūpina dviem šunimis ir vyksta į neseniai atidarytą savo studiją. Nebesinorėjo būti nematoma, sako ji, o ir aplink kuriantys kiti menininkai studijoje sukuria labiau įkvepiančią aurą nei namuose.

Kol kas Skaistė sukasi viena: nuvažiavusi į darbą susidėlioja užsakymus, pabendrauja su pirkėjais, o tada sėda siūti kostiumėlių. „Nemoku apsakyti to jausmo, kuris aplanko, kai pasineriu į kūrybą. Pasaka“, – šypteli moteris. Savo siūtus kostiumėlius pati ir reklamuoja, ir pakuoja.

Savo istoriją Skaistė nutarė papasakoti tikėdamasi, gal ką nors įkvėps. Nors gali atsirasti ir manančiųjų, kad tai – tik dar viena istorija, kurios herojei tiesiog pasisekė. Visgi čia žodis „pasisekė“ tinka ne visai.

„Su pinigų maišu aš negimiau. Nepadėjo man ir tėvai – viskas, ką jie pasiūlė, buvo 50 eurų, kai sugedo mano siuvimo mašina. Likusius 350 eurų iš kažkur reikėjo gauti pačiai, o santaupų beveik neturėjau. Praktiškai nieko neturėjau, bet turėjau didelį užsispyrimą. Tave daug kartų apgaus, tau daug kartų nepasiseks, bet jeigu turi noro ir labai didelį ryžtą, tikslą vis tiek pasieksi.

Pasitvirtino ir mano mėgstama teorija, kad žmogaus protas yra toks unikalus, jog gali praktiškai viską. Jeigu apžvelgsite tą vietą, kurioje dabar esate, pamatysite, kad kiekvienas daiktas yra sukurtas žmogaus proto arba rankų.

Žmogus net nežino, kokią galią savyje nešiojasi. Kai patenki į tokią situaciją, kurioje tau tenka suktis iš padėties, atsiranda daug idėjų, net naujų charakterio savybių, jos tau padeda klestėti. Šiuo metu mano galvoje tiesiog sproginėja idėjos – tokio jausmo dar niekad nebuvau patyrusi“, – kalba Skaistė.

Ji neslepia, kad ne sykį teko gulėti lovoje, žiūrėti į lubas ir galvoti: kam man iš viso to reikia, kam aš įdomi? „Bet išsimiegi ir vėl atsikeli naujas žmogus, – nusišypso. – Žmonių, kurie sako „nemoku“, „negaliu“, aš nesuprantu.“

Kiti man sako nevadinti savęs siuvėja. Klausiu kodėl – man ne gėda pasakyti, kad aš kuriu, siuvu.

Kiti pataria nevadinti savęs siuvėja

Nubraukti pusšeštų studijų metų, galų gale atsisveikinti su medicinos darbuotojos statusu gaila nebuvo, tikina Skaistė. „Visą laiką buvau žmogus prie meno. Tapydavau paveikslus, kartais jų parduodavau. Nežinau, kodėl visą laiką užgoždavau savo kūrybos gyslelę. Gal dėl to, kad pas mus susidaręs stereotipas, jog iš meno neišgyvensi. Turi turėti normalų darbą ir elgtis taip, kaip visi.

Dabar pagaliau leidžiu sau būti savimi. Kiek save pamenu, visada norėjau viską išbandyti. Juk nežinai, gal rytoj eisi gatve ir tave nutrenks mašina. Kuo tada pasigirsi? Kad vakare gulėjai ir žiūrėjai televizorių? Pradėjau iš gyvenimo imti viską, ką jis duoda, o kaip bus – taip“, – šypteli Skaistė.

O ir negarbingų profesijų, anot pašnekovės, nebūna. O gal, tiksliau, nebebūna. „Mano močiutė dirbo siuvimo fabrike. Grįždavo pavargusi, neturėdavo, ką įdomaus papasakoti apie savo darbo dieną. Dabar į žmogų, kuris kuria ir siuva drabužius, žiūrima visai kitaip.

Tiesa, kiti man sako nevadinti savęs siuvėja. Klausiu kodėl – man ne gėda pasakyti, kad aš kuriu, siuvu. Man kiekviena specialybė yra gerbtina, ar tu siuvėjas, ar šlavėjas“, – mintimis dalijasi Skaistė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt