Gyvenimas

2021.11.29 09:00

Cukrinio diabeto diagnozė Daliui sukėlė noro dalytis troškulį: tai man duota dėl to, kad kažkam padėčiau

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.11.29 09:00

Anksčiau Daliaus Stankevičiaus tikslai buvo pasiekti, uždirbti, pasilinksminti. Išgirdus diabeto diagnozę jie niekur nedingo, tik tapo antraeiliai. LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ jaunas vyras tikina: frazė „gyvenk šia akimirka“, kuria vadovaujasi, nėra banali, tik sunkiai suprantama tol, kol nieko nenutiko.

Daliaus jaunystė prasidėjo kartu su diagnoze apie cukraligę, bauginančias žinias apie šios ligos sukeliamą komą ir sunkias komplikacijas po jos. Laiku pasitikrinus sveikatą Daliui pavyko išvengti baisiausio scenarijaus, bet nuo tos dienos įprasta kasdienybė stipriai pasikeitė.

Jauno vyro gyvenimas tapo kitoks, su daugiau nepatogumų, bet jis tęsiasi – tai Daliui ir yra svarbiausia. Kodėl vaikinas švenčia savo ligos datą ir kaip padeda kitiems įvairiomis ligomis sergantiems žmonėms? Iniciatyvos „Skirtingos spalvos“ sumanytoją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Būdamas vos 20-ies išgirdai diagnozę – I tipo cukrinis diabetas. Tu šventi savotišką tos ligos gimtadienį. Kaip čia yra?

– Tikrai taip. Gruodžio 21 dieną kaip iš giedro dangaus į mano gyvenimą nukrito žinia, kad visą likusį gyvenimą gyvensiu su I tipo cukriniu diabetu. Antruoju gimtadieniu jį tikrai verta vadinti, nes dažniausiai žmonės, kurie susiduria su šia liga, ypač I tipo, į ligoninę atsigula ištikti komos, o man pavyko to išvengti.

Labai džiaugiuosi, kad gydytojai mane sugriebė laiku kartu su mano mamos pagalba, nes ji buvo pirmoji, kuri įtarė šį dalyką. Tai aš vadinu savo antruoju gimtadieniu, nes man pavyko išvengti pirminių komplikacijų ir stadijos, kai esi komos būklės. Tai vadinu antruoju atgimimu ir naujo savęs pažinimu.

– Gyvenimas, ko gero, vertėsi aukštyn kojomis.

– Visiškai kardinaliai, net 360 laipsnių. Kartais ir dabar pats nesupranti, kokie pokyčiai su tavimi vyksta. Šiais laikais gyventi su diabetu nėra tokia sunki užduotis, nes gyvename technologijų pasaulyje, kur gydymo būdų, pagalbos yra iš tikrųjų labai daug. Bet tave sukrečia pati žinia.

Vakar gyvenai visiškai normalų gyvenimą ir staiga kitą dieną turi gulėti ligoninėje, kiekvieną dieną matuotis cukrų, badytis pirštus, pilvą, leistis insuliną... Tai labai viską pakeičia. Matai pasaulį vienokiomis spalvomis, o tada – visiškai kitokiomis.

Diabetas yra liga, kuri tau atostogų neduos. Bet iš diabeto išmokau labai daug, pasikeičiau kaip asmenybė.

Ir tada matai jį tik tamsiomis spalvomis. Pirmomis dienomis net negali tikėti, kad kažkas gali pasikeisti. Laikas sustoja. Puikiai prisimenu: kai išgirdau tą diagnozę, gyvenime tikrai tiesiog stojo tyla. Ji tiesiog stojo ir atrodė, kad niekada nepasibaigs. Nenorėjau girdėti, nei ką man sakė artimieji, nei raminti pats savęs. Tiesiog norėjau pabėgti iš nesugrįžti. Bet viskas praeina ir galbūt pereina į geresnes gyvenimo spalvas.

<...> Kelionėje link diagnozės mane supo labai geri specialistai. Lietuvoje jie tikrai labai gerai dirba, išmano savo darbą. Mano gydytoja endokrinologė Evalda Danytė pastatė mane ant kojų ir pasakė labai gražią frazę: reikia suprasti, kad diabetas veikia kaip mašina, bet kuri turi ne automatinę pavarų dėžę, o mechaninę; tu savo gyvenimą valdai pats: jungi priekinę ar atbulinę pavarą, turi suprasti, kada jas reikia perjungti, o kada – išvis sustabdyti automobilį.

– Bet gal tai ramina, kad turi kažkokią kontrolę? Kiek yra ligų, kurių negali kontroliuoti.

– Taip, yra labai daug ligų, kurių kontrolė nepriklauso nuo tavęs, kai žinai, kad tai – tik tiksintis laikas, kuris kažkada sustos. Taip, iš vienos pusės ramina, iš kitos – turi labai domėtis, kad tą mašiną vežtum teisingu keliu.

Iš tiesų diabetas yra liga, kuri tau atostogų neduos, tą sakau labai dažnai. Negalėsi paprašyti vieną dieną nesileisti insulino, pabėgti nuo jos. Bet iš diabeto išmokau labai daug, pasikeičiau kaip asmenybė. Tai atvėrė mano kitokį požiūrį į gyvenimą, kurio anksčiau nematydavau arba norėdavau jo nematyti.

Daugelis neištransliuojame to, kas yra mūsų viduje. Bet transliavimas labai padeda ne tik pačiam žmogui, o ir aplinkai suprasti, kas vyksta.

<...> Man atrodo, kad tokie išbandymai, ligos, posūkiai žmonėms gyvenime siunčiami su tam tikru tikslu. Anksčiau aš taip nebūčiau kalbėjęs, mačiau gyvenimą kitokį. Akys degė visiškai kitaip, buvo tikslas pasiekti, uždirbti, pasilinksminti... Dabar tie tikslai yra, bet jie – antraeiliai.

Į pirmą vietą statau kitus dalykus – emociją ir gyvenimą, kurį išnaudoji kiekvieną akimirką. Ir frazė „gyvenk šia akimirka“ nėra banali – ji labai labai stipri, tik tu ją supranti tik tada, kai tau kažkas nutinka. Todėl ir norisi transliuoti žinią, kad žmogus sustotų, suprastų ir įvertintų.

– Išgirdęs tokios rimtos ligos diagnozę išgyvenai kurtinančią tylą, kai atrodo, kad išeisi iš proto. Kiek tai tęsėsi? Kada vėl radosi tie garsai?

– Po kokių gerų trijų mėnesių, kai susitaikiau. Aišku, palaipsniui vyko gedėjimo stadijos. Bet kažkokius garsus pradėjau girdėti, kai nuvykau į stovyklą, kurioje stovyklavo vaikai su I tipo diabetu. Tai „Smalsučių“ organizacijos rengiama stovykla ir ten prasidėjo mano šviesus kelias. Man atėjo altruizmo troškulys, kad aš noriu kažką daryti, padėti. Tai man buvo duota dėl to, kad kažkam padėčiau.

Kalbėdamas su vaikais, kurie buvo stovykloje, išgirdau tokių istorijų... Vaikai vadinami narkomanais. „Pametei savo švirkštą, susirink, nes numirsi.“ Pila ant vaikų tą purvą, o jie – tik vaikai, kurie nenorėjo to I tipo diabeto.

Mačiau tas vaikų ašaras, klausiausi atvirų pokalbių. Stovykla prieš tai to neturėjo – tai buvo mano iniciatyva pakalbėti su vaikais, sužinoti jų emocijas. Daugelis neištransliuojame to, kas yra mūsų viduje. Mums pritrūksta drąsos, ryžto, bet transliavimas labai padeda ne tik pačiam žmogui, o ir aplinkai suprasti, kas vyksta. Ta stovykla atvėrė vartus į šviesesnį rytojų.

Visas pokalbis – rugsėjo 10 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt