Gyvenimas

2021.11.12 08:24

Skaudi poros patirtis: pakliuvę į avariją prarado 8 mėnesius įsčiose išbuvusią dukrelę

LRT TELEVIZIJOS laida „Šventadienio mintys“, LRT.lt2021.11.12 08:24

Įvykus avarijai Birutę apėmė nepaaiškinama ramybė – ji džiaugiasi paskutinėmis akimirkomis neperdavusi dukrelei streso. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Šventadienio mintys“ sutuoktiniai dalijasi stipriais išgyvenimais per avariją ir po jos netekus taip ir negimusio vaikelio. „Būčiau supratęs, jei Birutė būtų nebenorėjusi manęs matyti, bet tai be galo sustiprino mūsų meilę vienas kitam“, – teigia Laurynas.

Studentų Lauryno ir Birutės Stanių šeima dabar gyvena Vilniuje, tačiau abu kilę iš Žemaitijos. Prieš 4 mėnesius jie gyveno laukimu, vasarą turėjo gimti jų dukrelė, tačiau įvyko didelė avarija ir jauna šeima neteko kūdikio.

„Važiavome iš Panevėžio pro Šiaulius namo, į Žemaitiją. Birutė buvo 8 mėnesį nėščia. Išvažiuodamas iš vieno miestelio didinau greitį, nepamačiau pagrindiniu keliu atvažiuojančio automobilio, pats važiavau šalutiniu keliu ir į šoną rėžėsi automobilis. Mes porą kartų apsivertėme, likome ant stogo. Ačiū Dievui, neįstrigome, visai greitai išlipome. Atvažiavo greitoji, policija, gaisrinė. Birutę išvežė į moters ir vaiko kliniką, kadangi nėščioji, mane – į kitą kliniką.

Mūsų telefonų nerado, tad kontakto neturėjome. Po maždaug 4 valandų turėjau galimybę paskambinti į moters ir vaiko kliniką ir man pranešė, kad kūdikis žuvo, o Birutės gyvybė kabo ant plauko“, – pasakoja Laurynas.

Birutė sako visą laiką vylusis, kad viskas bus gerai, bet melstis jau nebegalėjo. Tiesiog laukė apimta nepaaiškinamos ramybės. „Kažkoks palaiminimas, buvo labai daug ramybės. Džiaugiuosi, kad paskutinėmis minutėmis neperdaviau vaikeliui streso“, – kalba ji.

Gydytojai bandė išgelbėti vaikelį, tačiau atsikėlusi po operacijos moteris išgirdo skaudžią žinią: jis neišgyveno. Kadangi vaikelis žuvo įsčiose, negimė, teisiškai yra laikomas negyvagimiu. Jis nelaikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, negavo asmens kodo, mat yra traktuojamas ne kaip atskiras asmuo, o kaip motinos kūno dalis.

„Laukėme, kol Birutę išleis iš ligoninės, kad galėtume ją palaidoti kartu. Ji buvo morge. Yra teisinis reglamentavimas, kad visiems negyvagimiams daromas skrodimas, nors mūsų atveju mirties priežastis yra visiškai aiški. Kam tas skrodimas, neaišku. Visas kūnelis buvo supjaustytas. Atrodo nereikalingas kūno darkymas.

Nuėjęs į morgą pasigedau pagarbos, supratimo iš darbuotojų. Labai grubiai bendravo. Likus dienai iki laidotuvių nuvažiavau atsiimti dukros kūnelio, nuėjau į morgą ir man tiesiogine tų žodžių prasme padavė batų dėžutę – panaudotą, truputį aplamdytą“, – pamena Laurynas.

Tai tikrai didelis išbandymas, atrodo, nežinau, kaip galima pakelti tokius dalykus. Jeigu nebūtų tos amžinojo gyvenimo vilties, turbūt toliau būčiau kokioje ligoninėje.

B. Stanienė

Kalbėdamas laidai vyras prisipažino: pirmą kartą apie tai šneka neverkdamas. Sako, visą laikotarpį sulaukė daug palaikymo iš bendruomenės, bažnyčios, tad jautėsi ramus.

Šventadienio mintys. Apie naujagimės netektį avarijoje: džiaugiuosi, kad paskutinėmis minutėmis neperdaviau streso dukrelei

„Mišios vyko Pakutuvėnuose. Prisipirkome daug gėlių, atsivežėme baltų drobulių, miros aliejaus. Turėjome galimybę pamatyti savo kūdikį, ištepėme ją miros aliejumi, įvyniojome į drobules, apkaišiojome gėlėmis, krepšelį irgi. Buvo kaip pridera tikrai Dievo dukrai.

Bažnyčios mokymas, mūsų supratimu, yra toks, kad Sofija yra pas Dievą, bet kūnelis – jos relikvija. Norėjosi pagarbos jos kūnui. Buvo tikrai labai gražu, šviesu. Labai skaudu, bet ir labai šviesu. Labai stiprus išgyvenimas“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Tik nuo 2018 metų leista laidoti negimusius kūdikius. Anksčiau jie buvo naikinami su medicininėmis atliekomis. Kunigas Ričardas Doveika sako, kad pirmiausia kiekvienai tokiai šeimai reikia išreikšti ypatingą kunigišką, žmogišką, bendruomeninį, tikėjimo artumą, kuris leidžia suprasti žmogaus, kaip Dievo sukurtojo, buvimą.

„Tik tuomet, kai atrandu, kad esu sukurtas, o ne pagamintas, koks mano gyvenimo etapas bebūtų, kokia sveikatos situacija benutiktų, kiek dienų mano gyvenimas suskaičiuotų ar praleistų nebylių akimirkų, – tai mano, žmogaus, gyvenimo istorija“, – kalba jis.

Kunigas džiaugiasi, kad visuomenės branda pasiekė tokį lygį, kuriame suprato, jog ir plakimas po mamos širdimi yra unikalaus žmogaus gyvenimo istorija.

„Katalikų bažnyčia, išreikšdama pagarbą ir artumą šeimai, tokioje patirtyje apgaubia ją savo malda, gedėjimu ar palydi per gedėjimą, tuo pačiu apgaubia liturgija, kurioje yra parengtos krikštytų ir nekrikštytų kūdikių apeigos“, – pasakoja R. Doveika.

Laidodama vaikus iki 7 metų amžiaus, kaip nekaltus žmones, katalikų bažnyčia nenaudoja jokių gedulo ženklų ir spalvų. Vaikų laidotuvėse dominuoja balta, aukso spalvos.

„Tai tikrai didelis išbandymas, atrodo, nežinau, kaip galima pakelti tokius dalykus. Jeigu nebūtų tos amžinojo gyvenimo vilties, turbūt toliau būčiau kokioje ligoninėje“, – mano Birutė.

Laurynas sako, kad Dievo malonė juodu lydėjo visą tą laiką, tiesiog nešė ant rankų. Net avarijos dieną įvyko daug gražių momentų.

„Tos dienos skaitinys iš Evangelijos buvo apie Jėzų, kai jis su apaštalais plaukė valtimi ir Jėzus miegojo ant pagalvės. Įvyko audra ir mokiniai išsigando, o Jėzus juos nuramino. Ir audra nurimo. Buvo labai panaši ir mūsų situacija.

Birutė važiavo ant galinės sėdynės atsigulusi ant pagalvės, nes jai buvo pasidarę sunku sėdėti, buvo pavargusi. Tai problema, kad dėl to ji buvo be diržo. Ji gulėjo ant pagalvės, įvyko didžiulė audra – avarija. Visų pirma, norėjau įsitikinti, ar ji gyva, šaukiau: Birute, Birute! Panikavau, buvau išsigandęs, o per Birutę apsireiškė ta Dievo ramybė. Ji ramiai išlipo iš automobilio ir pradėjo mane raminti, atrodė visiškai rami, tarsi nieko nebūtų įvykę. Šviesiomis akimis žiūri, mane ramina. Ta ramybė buvo labai stiprus išgyvenimas“, – prisimena Laurynas.

Aš būčiau visiškai supratęs, jei Birutė būtų nebenorėjusi manęs matyti gyvenime. Ir kai ji parašė tokią gražią žinutę su meile, kai mačiau begalinę meilę ir atleidimą, tai be galo sustiprino mūsų santykius, meilę vienas kitam.

L. Stanys

Tokiose situacijose, nenuostabu, dažnam kyla klausimas, kodėl? Kyla ir tokių minčių, kad tai – Dievo bausmė. Tačiau Birutė sako: „Mes ant Dievo nesupykome. Parašyta, kad Dievas mirties nesukūrė. Jis visa sukūrė tik tam, kad gyventume. Man iškildavo visokių klausimų, bet, atrodė, kaip laidais iš dangaus pareina atsakymai. <...> Matome, kaip Dievas iš tikrųjų guodžia, kiek paskui buvo visokių stebuklų, smulkmenų kasdienybėje, kaip jis buvo arti ir kaip jam skaudėjo.“

Santykyje su artimo žmogaus mirtimi labai svarbu nesupainioti dviejų sąvokų – „skausmo“ ir „kančios“, pažymi R. Doveika. Netekties akivaizdoje esame apgaubiami kančios, kuri nėra skausmas, eliminuojamas vaistais ar dar kažkuo, bet kančia – išgyvenama.

„Krikščionys turime gedėjimo laiką – 30 dienų. Per tą gedulo laiką vyksta sąmonės formavimas, tai reiškia – labai stiprus gedėjimas, darbas su pačiu savimi Dievo akivaizdoje kartu su šeimos nariais. Kaip krikščionys mes visa tai išgyvename su bendruomene, kai susirenkame maldai už mirusius. Mūsų užtarimo malda taip pat neatsiejama gedėjimo dalis.

Mums, gyvenantiems žemėje, yra suteikta didžiulė malonė ir dovana – mes esame pašaukti pamaitinti amžinybę. Mišių šventimas, komunijos ir eucharistijos už tą mirusį žmogų, jo amžinąjį gyvenimą, išganymą priėmimas, užtarimas malda ir komunijos aukojimas už mirusįjį yra pati didžiausia dovana, kuri suteikta Dievo. Man, dar esančiam žemėje, dar nepatyrusiam mirties, suteikta didžiulė privilegija – galiu pamaitinti amžinybę, ten esančius pačius brangiausius žmones“, – pasakoja kunigas.

Gedėjimo laikas – stipraus darbo, sąmonės formavimo, supratimo, apsisprendimo ir išvados laikas. Kokia gedėjimo išvada? „Gyvenimas, – atsako R. Doveika. – Kryžius, Kristus, esantis ant kryžiaus, pasako man, likusiam: pasitikėk ir neabejok, kas tiki į mane, nors ir numirtų, turi amžinąjį gyvenimą. Tam, kuris pereina laiko slenkstį, Viešpats pasako du dalykus: kelkis, kabinkis į mano ranką, einame – parodysiu gyvenimą, ir duoda liudijimą pačiai mirčiai, kuri yra patirtis prieš visą žmogiškąją prigimtį: mirtie, aš būsiu tavo mirtimi.“

Pasak Lauryno, iš pradžių jiedu, gulėdami atskirose ligoninėse, nė nedrįso susisiekti, žinojo, kad būtų neprakalbėję. Tačiau gavusi telefoną Birutė parašė vyrui meilės kupiną žinutę.

„Aš būčiau visiškai supratęs, jei Birutė būtų nebenorėjusi manęs matyti gyvenime. Ir kai ji parašė tokią gražią žinutę su meile, paskui, kai pas ją nuvažiavau, mačiau begalinę meilę ir atleidimą, tai be galo sustiprino mūsų santykius, meilę vienas kitam“, – dalijasi Laurynas.

Plačiau – spalio 31 d. laidos „Šventadienio mintys“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Šventadienio mintys. Apie naujagimės netektį avarijoje: džiaugiuosi, kad paskutinėmis minutėmis neperdaviau streso dukrelei
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt