Gyvenimas

2021.10.28 21:24

Ir turte, ir skurde: 3 klaidingi įsitikinimai apie santuoką

LRT.lt2021.10.28 21:24

Santuoka nebėra tokia, kokia buvo anksčiau. Beveik pusė santuokų baigiasi skyrybomis. Siekdamos išvengti tokios baigties, daugelis porų nusprendžia metus ar ilgiau pagyventi kartu iki santuokos, kad patikrintų partnerių suderinamumą. Ir vis dėlto šios poros skiriasi ne ką rečiau nei tos, kurios iki santuokos negyveno kartu, „Psychology Today“ rašo dr. Davidas Luddenas.

Nepaisant skyrybų statistikos, santuoka išlieka siekiamybe daugeliui žmonių – apie 90 procentų suaugusiųjų yra arba tam tikru gyvenimo momentu buvo susituokę. Ar dėl savo biologinių potraukių ir visuomenės spaudimo esame pasmerkti įsipareigoti ir užmegzti rimtus santykius, kurie mus padarys nelaimingus?

Los Andžele įsikūrusio Kalifornijos universiteto psichologai Benjaminas Karney ir Thomas Bradbury abejoja, ar taip yra iš tikrųjų. Jie tvirtina, kad santuoka išlieka priimtinas gyvenimo būdas didžiajai daugumai porų. Naujausiame leidinyje „Journal of Marriage and Family“ paskelbtame straipsnyje jie apžvelgia tyrimus, ginčijančius tris dažniausiai pasitaikančias prielaidas apie santuokos pobūdį.

I klaidingas įsitikinimas: pasitenkinimas vedybiniu gyvenimu su laiku mąžta

Bene dažniausiai santykių tyrimuose pasitaikanti išvada – neišvengiamas pasitenkinimo santuokiniu gyvenimu mažėjimas, bėgant metams. Šis „faktas“ pateikiamas net įvadiniuose psichologijos vadovėlių skyriuose, o ir aš pats ne vienerius metus tai kartojau savo studentams, „Psychology Today“ rašo dr. D. Luddenas. Geriausia, ko galime tikėtis, – patogus bendras gyvenimas, tačiau daugeliui porų net ir tai nepavyksta, arba bent jau taip mums yra teigiama.

Ši išvada daroma remiantis ilgalaikiais tyrimais, kuriuos atliekant porų pasitenkinimas santykiais matuojamas kelis kartus per kelerius metus. Tyrėjams kiekvieną kartą apskaičiavus vidurkį, pasitenkinimo kreivė tyrimui tęsiantis leidosi vis žemiau.

Tačiau B. Karney ir T. Bradbury teigia, kad nuodugnesnė duomenų analizė paneigia šią prielaidą. Palyginę porų, kurios santuokos pradžioje deklaruoja palyginti didelį pasitenkinimą, ir tų, kurių pasitenkinimas yra mažesnis, trajektorijas, pamatysime kiek kitokį vaizdą.

Tie, kurie iš pat pradžių jaučia didelį pasitenkinimą, jo nepraranda ir bėgant metams, o tie, kurių pasitenkinimas yra žemas, netrukus apskritai jo netenka ir sugadina bendrą pasitenkinimo vertinimo vidurkį.

Tačiau kaip tada paaiškinti tokį didelį skyrybų procentą? Žinoma, nelaimingoms poroms skyrybų rizika yra didesnė, tačiau B. Karney ir T. Bradbury pažymi, kad išsiskirti gali net ir laimingos poros. Tam tikras netikėtas įvykis, pavyzdžiui, neištikimybė, gali supurtyti iki tol pakankamai laimingos šeimos pagrindą.

II klaidingas įsitikinimas: bendravimo stoka apsunkina santykius santuokoje

Tiek tyrėjai, tiek praktikuojantys psichologai įsitikinę, kad bene pagrindinė nepasitenkinimo santuokiniu gyvenimu priežastis yra negatyvus bendravimas. Tokiu atveju užtektų, kad porų konsultantai išmokytų savo klientus efektyvesnio bendravimo.

Apibrėždami tai, kas turima omenyje, kalbant apie negatyvius bendravimo modelius, dauguma psichologų remiasi žinomo santykių mokslininko Johno Gottmano „keturiais apokalipsės raiteliais“: kritika, panieka, gynyba ir atsitvėrimu sienomis.

Tačiau, pasak B. Karney ir T. Bradbury, naujausi tyrimų rezultatai šią prielaidą paneigia. Pirma, negatyvus bendravimo stilius ne visada kelia santuokoje problemų. Kartais pirmiausia santuokoje iškyla problemų, o nesėkmingai bandant jas išspręsti, pakrinka bendravimas tarp sutuoktinių.

Būna, kad negatyvus bendravimas ilgainiui poroms gali išeiti į naudą, nors trumpuoju laikotarpiu jis siejamas su padidėjusiu nepasitenkinimo lygiu. Tai ypač pasakytina apie poras, kurios susiduria su itin sudėtingomis problemomis, pavyzdžiui, priklausomybėmis. Tokiais atvejais „keturi raiteliai“ gali būti vienintelis būdas išsakyti savo poziciją nuo priklausomybių kenčiančiam partneriui.

Šis klaidingas įsitikinimas taip pat grindžiamas prielaida, kad žmonės gali pakeisti savo bendravimo stilių. Nors yra nemažai įrodymų, kad lankydamiesi pas porų psichologą sutuoktiniai gali išmokti pozityvaus bendravimo, tolesni tyrimai rodo, kad pasibaigus konsultacijų ciklui, dauguma jų per kelis mėnesius ar metus grįžta prie senų įpročių. Tačiau akivaizdu, kad negatyvumo mažinimas ilguoju laikotarpiu yra efektyvesnis bendravimo koregavimo būdas nei pozityvumo didinimas.

III klaidingas įsitikinimas: pasiturinčių baltųjų porų tyrimų išvados tinka bet kokiems santykiams

Pastaruosius 50 metų porų santykiai nemažai moksliškai tyrinėti, tačiau beveik visi tų tyrimų dalyviai buvo išsilavinusios, heteroseksualios, vidurinei klasei atstovaujančios baltaodžių poros, rašo dr. D. Luddenas. Dabar mes nemažai žinome apie tokių santykių dinamiką ir kaip padėti su sunkumais susiduriančioms tokioms poroms.

Tačiau turime būti atsargūs darydami prielaidą, kad tai, ką sužinojome apie šias poras, gali būti taikoma mažumų ar mažas pajamas gaunančioms poroms.

Nors reikėtų daugiau tyrimų apie kitų rasių ir seksualinių mažumų santuokų dinamiką, jau dabar galima pasakyti, kad tokių porų santykių sėkmė nemaža dalimi priklauso nuo jų socialinės ir ekonominės padėties. Pavyzdžiui, netikėtas vizitas pas gydytoją ar automobilio remontas vidurinės klasės šeimai gali būti nemalonus finansinis smūgis, tačiau mažas pajamas gaunančioms poroms tai gali reikšti bankrotą, iškeldinimą iš namų ir pan.

Mažas pajamas gaunančios šeimos patiria kur kas didesnį išorės sąlygojamą stresą nei turtingesnės poros, kurios gali sutelkti visas būtinas priemones, kad jį įveiktų. Kitaip tariant, geri bendravimo įgūdžiai nieko nereiškia, jei ant stalo nėra maisto, o virš galvos – stogo. Taigi mažas pajamas gaunančioms poroms reikalinga ne terapija, o priemonės skurdui įveikti, leidinyje „Psychology Today“ rašo dr. Davidas Luddenas.

O kada terapija gali būti naudinga? LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ kalbėjusi psichologė Vilija Girgždė atkreipė dėmesį, kad į specialistus sutuoktiniai kreipiasi dėl įvairių priežasčių:

„Viena – emocinis nutolimas, toks, kad poroje daug visko vyksta apie ūkį, buitį, vadybinius reikalus, vaikus, bet emocinis ryšys – ištrupėjęs. Jis galbūt nėra visai dingęs, bet emocinis nutolimas yra viena iš dažnai pasitaikančių problemų.

Kita – nuolatinis konfliktavimas, įtampa namuose, kelionėse. Tai įtampa, kuri labai greitai įsižiebia nuo vienas kito, atrodo, žmonės nė neprisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Ilgainiui nuo to išvargstama, sakoma: taip, reikia kažką daryti. Yra porų, kurios nori išspręsti per ilgą laiką susiklosčiusio santykio klausimus, nes ilgą laiką nesišnekėta. Jie norėtų kitokios gyvenimo kokybės, negu buvo iki šiol. Tai, kas yra nauja, kad poros nori didesnio emocinio komforto, dalijimosi vieno su kitu.

Aišku, poros kreipiasi po sukrėtimų, neištikimybės, jeigu nori atstatyti santykį. Aš sakau, kad atstatyti nelabai pavyks, bet galima sukurti iš naujo. Kreipiasi, kai turi neaiškumo, kur eis toliau, jaučia, kad yra užklimpę pelkėje.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt