Gyvenimas

2021.11.02 13:09

Ką Stalinui rašė jo duktė, kokią žinią Trumpas siuntė Šiaurės Korėjos lyderiui ir kiti išlikę istoriniai laiškai

knygos ištrauka
LRT.lt2021.11.02 13:09

„Niekas nepranoksta laiško nuoširdumo ir autentiškumo. Net ir elektroniniame amžiuje. Laiškai yra gyvenimo efemeriškumo priešnuodis. Goethe, daug mąstęs apie laiškų magiją, manė, kad jie yra reikšmingiausias žmogaus paliekamas atminimas“, – teigia britų istorikas, rašytojas, populiariosios istorijos knygų autorius Simonas Sebagas Montefiore`as, šįkart pristatantis įstabiausių laiškų knygą.

Knygoje „Užrašyta istorija“ autorius sudėjo daugiau kaip šimtą garsiausių pasaulio istorijoje laiškų iš daugelio kultūrų, šalių ir tautų nuo senovės Egipto ir Romos iki šiuolaikinio, labai prieštaringo pasaulio, rašoma leidyklos „Tyto alba“ pranešime žiniasklaidai.

Vieni iš jų kilnūs ir įkvepiantys, kiti – itin niekingi ir keliantys nerimą. Kai kurie – tikri literatūriniai šedevrai, o kai kurie žiaurūs ir atvirai piktinantys. Daugelis erotiški, o keletas tiesiog veria širdį.

Laiškų autoriai – nuo Ramzio Didžiojo ir Siuleimano Puikiojo iki Elžbietos I ir Michelangelo, nuo Emmeline Pankhurst iki Leonardo Coheno ir nuo Stalino iki Mandelos bei nežinomų paprastų žmonių, rašiusių kritinėmis savo gyvenimo aplinkybėmis.

Čia esama meilės laiškų ir laisvės šauklių, grasinimų karu ir priešmirtinių apmąstymų, kelionių aprašymų ir atsisveikinimų. O autorius, apibūdindamas kiekvieną iš jų spalvingu meistriško pasakotojo stiliumi, atskleidžia, kodėl šiuos laiškus perskaityti būtina – jie atveria mums žmonijos praeitį, praturtina dabartinį gyvenimą ir nušviečia ateitį.

Jūsų dėmesiui – keletas laiškų iš knygos „Užrašyta istorijoje“.

VILMA GRÜNWALD KURTUI GRÜNWALDUI

1944 m. liepos 11 d.

Laiškų iš mirties stovyklų, nacių pastatytų žydams naikinti per Holokaustą, išliko nedaug. Šį beveik neįskaitomą, skaudų trumpą raštelį parašė čekė kalinė Vilma Grünwald vyrui gydytojui Kurtui. Ji, Kurtas ir du jų vaikai Johnas ir Frankas (Misa) buvo suimti, kaip tūkstančiai kitų nekaltų žydų šeimų, ir nugabenti į Aušvicą.

Per atranką SS gydytojas Josefas Mengelė pasiunčia šlubuojantį Johną į kairę – kad mirties stovykloje būtų tuoj pat sunaikintas. Motina, supratusi, ką tai reiškia, iš motiniškos meilės nusprendžia prisidėti prie jo.

Šį raštelį ji parašo vos atskirta su Johnu nuo kitų dviejų šeimos narių, paduoda jį sargybiniui ir paprašo perduoti Kurtui, kuris bus paskirtas dirbti kaimyninėje vergiško darbo stovykloje gydytoju ir privalės pastatyti ant kojų sužeistus kalinius, kad šie vėl galėtų dirbti. Vilma ir Johnas netrukus žūsta dujų kameroje.

Stebėtina, bet raštelis pasiekė Kurtą, kuris Holokaustą išgyveno, išvaduotas susitiko su irgi išgyvenusiu sūnumi Franku, o šis galiausiai dovanojo laiškutį Jungtinių Valstijų Holokausto memorialiniam muziejui.

Tu mano vienintelis, brangiausiasis, atskirti mes laukiame tamsos. Galvojome, ar galime pasislėpti, bet nutarėme to nedaryti, nes manėme, kad tai beviltiška. Garsieji sunkvežimiai jau čia, ir mes laukiame pradžios. Esu visiškai rami. Tu – mano vienintelis ir brangiausiasis, nekaltink savęs dėl to, kas nutiko, tokia mūsų lemtis. Padarėme, ką galėjome.

Lik sveikas ir prisimink mano žodžius, kad laikas gydo – jei ne visiškai, tai bent iš dalies. Rūpinkis mažuoju auksiniu berniuku ir savo meile per daug jo nelepink. Judu abu – likite sveiki, mano brangieji. Galvosiu apie tave ir Misą. Nugyvenkite pasakišką gyvenimą, jau turime lipti į sunkvežimius.

Į amžinybę, Vilma

SVETLANA STALINA TĖVUI STALINUI

Maždaug ketvirtojo dešimtmečio vidurys

Kas nutinka, kai vaikai nutaria dieną pažaisti diktatorius? Kremliuje užaugusi sovietinio diktatoriaus Josifo Stalino dukra Svetlana mėgo žaisti šį žaidimą. Nuo septynerių iki vienuolikos metų ji dažnai rašydavo įsakymus, kokius norėtų įgyvendinti kiekvienas pasaulio vaikas.

Kartą ji įsako Pirmajam sekretoriui (Stalinui) ir kitiems (Komunistų partijos) sekretoriams atšaukti visus namų darbus visose sovietinėse mokyklose. Stalinui be galo patiko žaisti šį žaidimą, jis pasirašydavo visus jos įsakymus, tą darydavo ir kiti Politinio biuro nariai. Tada įsakymai būdavo pakabinami ant lentos Stalino virtuvėje.

Stalinas ją vadino „Viršininke Svetlana“ arba „Setanka, namų šeimininke“ ir dažniausiai atsakydavo taip: „Klausau. Mažasis Setankos sekretorius. Stalinas.“ Svetlana pasirašydavo „Komunistų partijos pirmoji sekretorė“ arba „Viršininkė“.

Šiame „įsakyme“ ji reikalauja jai paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta labai slaptame valdančiame Centro Komitete, per kurį jos tėvas terorizavo sovietinius žmones. Kartais Stalinas paprašydavo dažniau rašyti įsakymus: „Rašyk man dažniau: tavo Mažasis sekretorius [Stalinas] netrukus nežinos, ką daryti, jei negaus tavo kasdieninių įsakymų ir komandų.“

Dienos įsakymas Nr. 3. Įsakau tau parodyti, kas vyksta Centro Komitete! Visiškai slaptai. Viršininkė Stalina.

T. S. ELIOTAS GEORGE`UI ORWELLUI

1944 m. liepos 13 d.

Kiekvienas rašytojas bijo sulaukti leidėjo atmetimo. O čia „Faber and Faber“ leidyklos vadovas, kaip tyčia T. S. Eliotas, geriau žinomas kaip poemos „Nevaisingoji žemė“ autorius, pretenzingai atmeta naujausią žurnalisto, eseisto ir romanisto George`o Orwello knygą.

Šis tuo metu jau buvo žinomas dėl to, kad kovėsi Ispanijos pilietiniame kare ir puikiai jį aprašė knygoje „Katalonijai pagerbti“, taip pat už knygas, kuriose rašė apie patirtą skurdą, pavyzdžiui, The Road to Wigan Pier („Kelias į Vigano prieplauką“). Bet dabar jis padarė kai ką pavojingo bet kuriam rašytojui: pakeitė žanrą. Naujausiame kūrinyje jis ėmėsi ūkininko kiemo metaforos, norėdamas parodyti, kaip Sovietų Rusija – ar panaši tironija – tampa kraugeriška teroro valstybe.

Tai akivaizdus išpuolis prieš stalinizmą tuo metu, kai Stalino Rusija buvo sąjungininkė kare prieš Hitlerį. Orwellas labiau simpatizavo Stalino varžovui Trockiui. Todėl Eliotas ir pabrėžė – romanas nesiunčia platesnės žinios. „Gyvulių ūkis“ ir paskui išėjęs romanas „1984-ieji“ – šedevrai, atkreipiantys dėmesį ir įspėjantys apie orveliškąsias šiuolaikinės politikos realijas, kurios išlieka nepaprastai aktualios ir 21 amžiuje. Eliotas, globėjiškai jį atmetęs, padarė turbūt nesmagiausią leidybos istorijoje klaidą.

Gerbiamas Orwellai,

Žinau, kad norėjote greito sprendimo dėl „Gyvulių ūkio“. Bet tam reikia mažiausiai dviejų direktorių nuomonės, ir padaryti to per savaitę negalima. Tačiau kadangi skubu, turėjau paprašyti Pirmininko taip pat jį peržiūrėti. Kitas direktorius man pritaria dėl pagrindinių dalykų. Mes sutariame, kad tai išskirtinis literatūros kūrinys; kad fabula labai sumaniai valdoma ir pasakojimas išlieka įdomus iki pat galo – o to pasiekė vos keli autoriai po „Guliverio“.

Kita vertus, mes nesame įsitikinę (ir aš esu tikras, kad visi kiti direktoriai taip pat), kad pasirinktas teisingas požiūris šitaip kritikuoti politinę situaciją šiuo metu. Be abejo, bet kurios leidybos įmonės, pretenduojančios į kitokius interesus ir motyvus, ne tik į komercinę gerovę, pareiga yra leisti knygas, nukreiptas prieš dabarties srovę, tačiau tam kaskart reikia, kad bent vienas įmonės narys būtų įsitikinęs, jog būtent apie tai šiuo metu ir reikia kalbėti. Nematau priežasčių, kurios dėl atsargumo ar apdairumo trukdytų kam nors leisti šią knygą – jei tik tiki tuo, apie ką joje kalbama.

Taigi, manau, manęs šis apologas netenkina todėl, kad poveikis, kurį jis sukelia, tiesiog yra neigimas. Turėtų kelti tam tikrą pritarimą tam, ko siekia autorius, taip pat pritarimą jo prieštaravimams, o teigiamas požiūris, kuris man atrodo apskritai trockiškas, nėra įtikinamas.

Manau, jūs balsuojate už skirtingas partijas, bet kaip kompensacijos tvirtesnio palaikymo nesulaukėte nė iš vienos partijos – t. y. nei iš tų, kurie kritikuoja Rusijos tendencijas iš grynesnio komunizmo pozicijų, nei iš tų, kurie, laikydamiesi visai kitokių pažiūrų, yra sunerimę dėl mažų tautų ateities. Galų gale, jūsų kiaulės yra kur kas protingesnės už kitus gyvulius, todėl labiausiai ir tinka vadovauti ūkiui – tiesą sakant, be jų nebūtų „Gyvulių ūkio“, todėl reikėjo (kai kas gali nepritarti) ne daugiau komunizmo, o daugiau pilietiškų kiaulių.

Aš labai apgailestauju, nes kad ir kas jį leistų, suprantama, turės galimybę išleisti ir kitą jūsų knygą; aš palankiai vertinu jūsų darbą, nes jis gerai parašytas ir nepaprastai vientisas. Mis Sheldon išsiųs jums rankraštį atskirame voke.

DONALDAS J. TRUMPAS KIM JONG UNUI

2018 m. gegužės 24 d.

Būdingas pasaulį keičiančio prezidento Donaldo Trumpo stiliaus laiškas. Laikydamas save pasauliniu sandorių sudarymo meistru, nesvarbu, kad mokėsi tik iš savo patirties Niujorko nekilnojamojo turto rinkoje ir JAV televizijos realybės šou, D. Trumpas mano, kad per aukščiausiojo lygio susitikimus asmenine diplomatija gali pasiekti tokių susitarimų, apie kokius paprastesni politikai tegali svajoti.

2018 m. pradžioje jis buvo įsitikinęs, kad jei tik susitiktų su jaunuoju Šiaurės Korėjos diktatoriumi Kim Jong Unu, išspręstų ir pavojingą branduolinio arsenalo, Kimų dinastijos sukaupto apsaugoti septyniasdešimties metų valdymui, problemą. Sužinojęs, kad Šiaurės Korėjos derybininkai nusiteikę priešiškai, D. Trumpas griebiasi rašyti senamadišką diplomatinį laišką, kurio forma gali patikti nelanksčiam stalinistiniam dinastijos oficialumui.

Tačiau tonas būdingas jo prezidentavimui. Itin trampiškas pompastiškas didžiavimasis, teatrališkas grasinimas ir graudulingas sentimentalumas – tai bene pirmas laiškas, kuriuo JAV prezidentas taip begėdiškai trimituoja apie savo branduolinę galią ir grasina išlaisvinti jos apokaliptinę jėgą. Laiškas suveikia. Kimas atsako pats oficialiu susitaikymo laišku.

Įspūdingas aukščiausiojo lygio susitikimas įvyko birželio 12 d. Singapūre, tačiau iš tikrųjų priversti Korėją atsisakyti branduolinio ginklo bus sunkiau. Vis dėlto šis pasikeitimas laiškais keistu pasaulinių reikalų metu yra tipiškas.

Baltieji rūmai

Vašingtonas

2018 m. gegužės 24 d.

Jo Ekscelencijai Kim Jong Unui

Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos

Valstybės gynybos tarybos pirmininkui

Gerbiamas pone Pirmininke: Mes didžiai vertiname jūsų laiką, kantrybę ir pastangas, dedamas dėl naujausių mūsų derybų ir diskusijų apie aukščiausiojo lygio susitikimą, ilgai siektą abiejų šalių... Labai laukiu susitikimo su jumis. Liūdna, bet atsižvelgdamas į baisų pyktį ir atvirą priešiškumą, parodytą jūsų pastarajame pareiškime, aš manau, kad nepriimtina šiuo metu rengti šį ilgai planuotą susitikimą...

Kalbate apie savo branduolinius pajėgumus, bet mūsiškiai yra tokie dideli ir galingi, jog meldžiu Dievą, kad jų niekada nereikėtų panaudoti... Jei apsigalvosite dėl šio svarbiausio aukščiausiojo lygio susitikimo, nedvejodami paskambinkite man ar parašykite. Pasaulis ir ypač Šiaurės Korėja prarado puikią progą pasiekti ilgalaikės taikos, didžiulės gerovės ir gausos. Ši praleista proga yra tikrai liūdna istorijos akimirka.

Pagarbiai, Donaldas J. Trumpas.

Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas

LEONARDAS COHENAS MARIANNEI IHLEN

2016 m. liepa

Atsisveikinimas yra vienas iš laiškų rašymo menų. Joks kitas dainininkas ir dainų autorius nuo septintojo dešimtmečio iki 21 a. pradžios nesugebėjo taip valdyti žodžio ir muzikos, kaip Leonardas Cohenas.

Save jis laikė pirmiausia poetu, tačiau šedevrai yra jo dainų tekstai ir muzika, daugelį jų sukurti paskatino meilės ryšiai su moterimis, kurios tapo mūzomis, – „Suzannne“, „Nancy“ ir „Sisters of Mercy“ („Gailestingosios seserys“); tačiau nė viena jo neįkvėpė labiau nei Marianne Ihlen, jauna norvegė, 1960 m. persikėlusi gyventi pas Coheną į Graikijos Idros salą. Ji minima daugybėje jo žymiausių dainų, tokių kaip „Bird on the Wire“ („Paukštis ant laido“) ir svarbiausia – „So Long, Marianne“ („Iki, Mariana“).

Septintojo dešimtmečio pabaigoje jiedu išsiskyrė, ji ištekėjo ir persikėlė į Oslą. Po daugelio metų, 2016 m., jai buvo diagnozuota leukemija. Ligoninėje jai sparčiai blogėjo, atrodė, kad netrukus mirs. Liepos 1 d. ji paprašo artimo draugo Jano Christiano Mollestado pranešti Leonardui Cohenui, kuris ir aštuoniasdešimt dvejų tebedainavo ir teberašė, nors pats irgi sirgo.

Janas tą vakarą Cohenui išsiuntė laišką pranešdamas, kad Mariannei liko „vos kelios dienos gyventi“, ir užbaigė: „Tikiuosi, perskaitysite laiku, kad dar su ja susisiektumėte. Ir tikiuosi, nemanote, kad kišuosi. Tiesiog perduodu jums didelę Mariannes meilę.“ Janas nepuoselėjo vilčių sulaukti atsakymo iš Leonardo Coheno, bet auštant po bemiegės nakties rado šį gražų laišką. Perskaitė jai.

„Tie septyni Leonardo sakiniai – tas amžino prieraišumo ženklas – suteikė Mariannei papildomos ramybės.“ Kitą dieną ji nugrimzdo į komą ir geso dar dvi dienas. Leonardas Cohenas mirė tų metų lapkritį. Galbūt jie tikrai „susitiko kelyje“...

Brangiausioji Mariana,

aš tik truputį atsilieku nuo tavęs, esu taip netoli, kad galėčiau paimti tave už rankos. Šis senas kūnas pasidavė, kaip ir tavasis, ir iškeldinimo orderis gali būti išduotas bet kurią dieną.

Niekada nepamiršau tavo meilės ir grožio. Bet tu tą žinai. Man nebereikia to sakyti.

Saugios kelionės, sena bičiule.

Susitiksime kelyje.

Su didžiule meile

ir dėkingumu,

Leonardas

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt