Gyvenimas

2021.10.26 17:15

Savaitgalis Alytaus krašte: meilės labirintas, medis žmogaus veidu ir tiltas rekordininkas

LRT.lt2021.10.26 17:15

Įsibėgėjantis ruduo pažeria ne tik nuo medžių plėšomus lapus, tačiau ir mistika dvelkiančias dienas – jaunimo pamėgtą Heloviną ir paslaptimis apgaubtas Vėlines. Kad tomis akimirkomis neužvaldytų niūros mintys, prasiblaškymui geriausiai tiktų kelionės po išskirtines ir paslaptingas vietas, rašoma Alytaus turizmo informacijos centro pranešime žiniasklaidai.

Medis žmogaus veidu ir labirinte pasiklydusi meilė

Jei nebuvę Alytuje ar tik jį pravažiavę, apsilankius mieste – pirmiausia, reikėtų pamatyti tiltą rekordininką. Čia per Nemuną pastatytas aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių Baltosios rožės tiltas. Aukštis iškalbingas – 38 metrai. Ne vienas keliaujate? Su mylimu ar artimu žmogumi. Šis Alytaus tiltas – vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje metrais galima išmatuoti savo meilę. Ant jo yra šešios kas 40 metrų žymos, ties jomis įvardyta meilės pagal Aristotelio filosofiją rūšis.

Įrodyti savo meilę mylimam ar artimam žmogui galima nunešant jį ant rankų iki tam tikros meilės rūšį žyminčios ribos. Įvertinę savo galimybes, nutariate nerizikuoti ir nenešioti meilės ant rankų (juk galų gale – turi savas dvi kojas) – tuomet galite Alytaus Jaunimo parke paklaidžioti meilės labirinte. Kad kelionės metu šiek tiek kūnu perbėgtų šiurpuliukai, reikia Alytaus Kurorto parke aplankyti medį su žmogaus veidu. Rasti jį nėra labai sudėtinga, tačiau reiks šiek tiek atidumo.

Miesto centre yra Laisvės angelo paminklas, už jo aikštės – Kurorto parko skveras su vaikų žaidimo aikštelėmis, lauko muzikos instrumentais, memorialas „Nurimęs varpas“ ir vingiuojantis takelis link tiltelio, po kuriuo tik iš pirmo žvilgsni neteka upelis – jis prakeiktas, po žeme pradingęs upelis, šalimais jo yra šis medis (orientacinės koordinatės sėkmingai paieškai – GPS: 54.393298, 24.051297 (WGS))

Po patirtų įspūdžių atsigauti padės labai miela, moderni ir interaktyvi Kraštotyros muziejaus ekspozicija „Sodzius Dzūkijon“. Tai nemokamas skrydis virš Dzūkijos, pasimatymas su penkiomis aprėdų laukiančiomis mergelėmis ir akimirkos iš XX a. pr. šeimos gyvenimo. Dzūkijos pasakorių porinimai apie išdaigas, laumės vaikus ir senovinę jaunimo kultūrą, geriausių Dzūkijos grybautojų paslaptys ir patarimai.

Čia veiklos ras ir dideli, ir maži – daugumą eksponatų galima liesti, išbandyti, kaip jais galima naudotis. Gurmanai sužinos ne vieną receptą savo ištaigingam puotos stalui – jei ne skoniu sužavės, tai pavadinimais: „Meškašūdis“, „Paucienė“, „Garmutė“. Kaip juos gaminti ir kas tai per patiekalai, sužinosite apsilankę ir paskaitę receptus.

Vėliau galima pasižvalgyti po buvusią Alytaus sinagogą. Pastatyta XX a. pr., atlaikė visus to šimtmečio istorinių įvykių išbandymus, šiemet po restauracijos atgimė naujam gyvenimui kaip audiovizualiųjų menų centras. Jame susipažinsite su Alytaus žydų bendruomenės gyvenimu, pasigėrėsite atkurtomis freskomis, dailininko Aba (Alberto Veščiūno) eksponuojamais darbais.

Jeigu nutarsite po Alytų pasižvalgyti savarankiškai – patariame parsisiųsti programėlę Visit Alytus.

Paslaptinga koplyčia

Kitą rytą, po sočių pusryčių, atgavus jėgas, galima leistis į tolimesnes Alytaus krašto žvalgybas. Ši diena būtų skirta mistinėms vietovėms, kuriose stūkso žmonės, paversti akmenimis, ir rasta vienintelė Alytaus krašto mumija. Kai kur ieškant objektų reikės kantrybės, tačiau jie to verti.

Pirmiausia – Balkasodžio koplyčia (Šilelio g., Balkasodžio k., Miroslavo sen., Alytaus r.,GPS: 54.261876, 23.980010 (WGS)). Ji pastatyta apie 1887 m. dvaro teritorijoje buvusiose kapinėse. Apylinkėse sklandė kalbos, kad statyti koplyčią buvo pakviesti meistrai iš Italijos. Po ja įrengtas laidojimo rūsys su cilindriniais skliautais. Minima, kad čia stovėjo trys sarkofagai, viename iš jų – koplyčios statytojo E. Dombkovskio kūnas.

Tarpukariu koplyčia rūpinosi naujieji dvaro savininkai. Po Antrojo pasaulinio karo, įsitvirtinus sovietmečiui, pastatas buvo apleistas ir neprižiūrimas. Ilgainiui koplyčia tapo ilgapirščių taikiniu. Po truputį buvo vagiami koplyčios daiktai, niokojama ir ji pati. Kas gi nutiko su mirusiųjų kūnais? Mirus dvaro savininkui E. Dombkovskiui, jo kūnas balzamuotas ir laikui bėgant mumifikavosi.

Velionis buvo apvilktas kariškais rūbais, laidojamas su auksiniu medalionu ir kardu. Pradėjus niokoti koplyčią buvo išplėšti ir jos rūsyje stovėję karstai. Pasakojama, kad niekadėjai pradžioje numovę pono batus, juos tampė po kaimą. Galiausiai buvo taip įsidrąsinta, jog septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir mirusiųjų kūnai žiemą buvo išmesti ant sniego.

E. Dombkovskio palaikus išgelbėjo teismo medikai. Jie buvo perduoti Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui. Tai kol kas vienintelė žinoma mumija Alytaus krašte. Pasakojama, jog pono E. Dombkovskio vėlė net ir išgelbėjus kūną nerado ramybės. Tad neišsigąskite, jei lankant koplyčią, prie jūsų prieis XIX a. kariškais drabužiais apsirengęs inteligentiškas basas vyriškis su auksiniu medalionu ir paklaus ar pakeliui neradote odinių batų…

Žmonės akmenys

Laumės akmuo – tai didelis tamsus granitinis kiaušinio formos riedulys tarp Obelijos ir Metelio ežerų.

Anot legendos, senų senovėje prie Metelio ežero stovėjo sena sukrypusi trobelė, kurioje gyveno už ją senesnė burtininkė Laumė. Vienu metu ji dingo, kiek visi ieškojo – niekas nerado. Tačiau pastebėjo, jog Papėčių kaime ant Jurakalnio atsirado nematytas akmuo. Vieną tamsią naktį pro šį kalną važiavo vyras su žmona. Netikėtai prie jo sustojo arkliai ir pasigirdo avies bliovimas.

Paėmė jie tą avį (negi paliksi) ir parsivežė. Paliko ją kluone, vežime. Naktį sapnuoja, kad kluonas dega. Šoko iš lovų ir pasileido gesinti. Tik atvėrus duris ugnis užgeso, ir pamatė iš kluono išeinant moteriškę. Užgiedojo gaidžiai, ir ji prapuolė. Ryte arkliaganiai pasakojo švintant matę ant Jurakalnio atbėgusią seną moteriškę, kuri pasivertė akmeniu.

Paskui vis daugėjo pasakojimų, kad akmuo naktimis virsdavo burtininke, kuri iki pirmųjų gaidžių gąsdindavo vėlyvus keleivius. Vietiniai šį akmenį ir praminė Laumės akmeniu. Stūkso jis Obelninkų k., Miroslavo sen., Alytaus r., GPS: 54.305000, 23.794000 (WGS)

Karliškių akmuo, vadinamas Mergos akmeniu. Padavimas pasakoja, kad šis akmuo – tai motinos prakeikta ir akmeniu pavirtusi nuotaka. Kitur šnekama, kad akmeniu paverstas vestuvininkų vežimas. Dar vieni sako, jog merginą norėjo ištekinti už nemylimojo, važiuojant į bažnyčią ji Dievo prašė pavesti akmeniu. Prašymas buvo išgirstas. Esą anksčiau akmenyje dar buvo galima įžvelgti nuotakos galvą, papuoštą vainiku. Kadaise žmonės Karliškių (Mergos) akmens sutrintus gabaliukus naudodavo įvairioms gyvulių ir net žmonių ligoms gydyti.

Adresas pasimatymui – Karliškių k., Daugų sen., Alytaus r. (GPS: 54.346000, 24.280000 (WGS)).

Dar viena „merga“ jūsų lauks Daugų apylinkėse, Salos kaimo miškelyje (GPS: 54.341220, 24.374789 (WGS)). Čia valiūkiškai pūpsantis Mergos akmuo turi savą istoriją. Valdant grafui Brastauskui, baudžiauninkai tiesę Velnio tiltą, valtimis vežioję statybai akmenis. Viena mergina nepaklausiusi, nėjo dirbti, ir už tai jos tėvas buvo užplaktas rykštėmis. Mirdamas tėvas dukrą prakeikė: „Kad tu verčiau akmeniu pavirstum“. Taip ir atsirado šis akmuo.

Būdami Dauguose galėsite parsisiųsti „Gatvės gyvos“ audiogido programėlę su ekskursija po miestą ir jame pakeliauti su asmeniniu gidu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt