Gyvenimas

2021.10.26 21:54

Porų terapeutė – apie tai, kokie ženklai rodo, kad porai reikia pagalbos iš šalies

LRT RADIJO laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2021.10.26 21:54

Kas rodo, kad į poros santykį naudinga įsikišti profesionalui? Ką daryti, jei vienas poros dalyvis nori kreiptis pagalbos, o kitas to atsisako? LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ psichologė Vilija Girgždė sako, kad kalbėti apie intymiausius dalykus su nepažįstamuoju poroms sunku nebūtinai dėl šaltumo, o poros atveria psichologo duris ne vien ties skyrybų riba, kartais – tiesiog emociškai labai nutolusios.

Su porų terapeute, klinikine psichologe, socialinių mokslų daktare V. Girgžde kalbasi LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Porų terapijos vaizdą tikrai neretai matome amerikiečių filmuose, o kaip ta porų terapija įsitvirtina mūsuose?

– Ne vien vaizdą – turiu tokią realybę kiekvieną dieną. Manau, kad tai labai reikalingas dalykas ir žmonės tą ima. Man atrodo, nebeliko nuostatos, kad tai yra kažkaip gėdinga. Nemanau, kad visi atsiskleidžia, jog vaikšto pas porų terapeutą, bet kad nebėra tokio didelio susivaržymo, tai tikrai.

– Kodėl vis dėlto tas paslaptingumo šydas išlieka?

– Tai normalu, kad žmonės nebūtinai turi atsiskleisti vieni kitiems apie tai, ką jie patiria, išgyvena, kad turi problemų. Žmonės renkasi, ką nori pasakyti savo draugams, pažįstamiems, kolegoms. Jeigu žiūrėtume į porų terapiją, tos paslapties yra truputėlį daugiau, nes esi atsakingas ir už kitą žmogų. Gal prisideda tai.

– Kokie ženklai išduoda, kad porai reikia pagalbos iš šalies?

– Poroje kiekvienas jaučia, kad galbūt nebeužtenka jųdviejų pastangų. Tai labiau jaučiasi viduje. Vis tiek apsisprendimas eiti į porų terapiją yra vidinis. Gal kažkas pasiūlė kaip mintį, bet vis tiek sprendimas vyksta viduje. Kokie ženklai gali rodyti viduje? Vienas iš ryškiausių ženklų, kad aš vis pakliūvu į tą pačią situaciją sąveikoje su savo partneriu. Vis pakliūvu ir nebežinau, kaip iš to išeiti. Atsikartojimo jausmas, neišsprendžiamumas ir, aišku, daug sunkių jausmų: frustracija, nusiminimas, liūdesys, skausmas.

Tai ženklai, kad dviese nebesugebame pamatyti, iš to išlipti. Jei žmonėse kūrenasi ugnelė, jie labai gyvastingi, tikrai gali daug ką susitvarkyti patys, ta porų terapija nebūtina, bet tai vienas iš požymių, jog mes kažkaip buksuojame, jei aš, kaip žmogus, vėl atsiduriu ten pat ir ten pat. Gali būti, kad taip pat jaučiasi ir partneris ar partnerė. Tai tokios aklavietės jausmas, kuris gali pasakyti: taip, gal laikas ieškoti neutralaus profesionalaus žmogaus iš šono.

– Ką daryti, jei vienas poros dalyvis nori kreiptis į specialistus, o kitas delsia arba išvis atsisako?

– Žinoma, vienas viduje galbūt turi stipresnę iniciatyvą, matymą, lūkestį, kad mums tai padės. Bet, kai pagalvoji, poroje yra labai daug dalykų, kurių vienas dar nenori, o kitas jau nori. Čia tas pats. Jeigu matau, kad mums gali būti reikalinga, noriu pakviesti savo partnerį, tai tiesiog kviečiu – ne iškeliu ultimatumą, reikalauju, o kviečiu. Tada galbūt tas kvietimas gali būti išgirstas. Bendravimo forma poroje labai svarbi.

Terapija – vidinės pastangos, didelis vidinis darbas. Tik tam žmogui, kuris tuo tiki, kuris yra motyvuotas, galvoja, kad gal jį sudomins, tai suveikia. Psichoterapija per prievartą nevyksta ir neįvyks.

Reikėtų nusiteikti, kad galbūt ir neprisikviesiu. Tada visai adekvatu ieškotis pagalbos pačiam, t. y. ieškotis savo individualaus kelio, individualios psichoterapijos. Bandant kviesti, manau, svarbu nekaltinti, nepriekaištauti, nekelti ultimatumų. „Jeigu neisime į terapiją, skiriamės.“ Tai bus labai trumpalaikis dalykas. Labai jaučiasi, kad vienas žmogus atėjęs savo noru, o kitas atėjo, nes jai arba jam reikėjo. Terapija – vidinės pastangos, didelis vidinis darbas. Tik tam žmogui, kuris tuo tiki, kuris yra motyvuotas, galvoja, kad gal jį sudomins, tai suveikia. Psichoterapija per prievartą nevyksta ir neįvyks.

– Kai tos jūsų durys atsidaro, kaip viskas atrodo? Pora turbūt ateina išsigandusi.

– Natūralu, kad pradžioje yra įtampos, nes žmonės manęs nepažįsta. Aš neįsitempiu, kad jų nepažįstu, man smalsu, irgi pripažįstu, kad nepažįstu, užduodu daug klausimų. Mano domėjimasis ir yra vienas iš būdų jiems patiems atsiskleisti. Mes po truputį šnekamės apie faktus, situaciją, kviečiu dalytis ne vien tik tuo, kas įvyko, bet ir kaip dėl to jaučiasi, ką mato tame, kas įvyko. Tai nebūtinai gali būti įvykę – gali būti palaipsniui susiklostę įvykiai, pavyzdžiui, emocinis nutolimas.

Mes po truputį kalbamės, susitariame, kaip kalbėsime. Visą laiką yra galimybė tiek atsiskleisti, tiek pasilikti sau. Tai nėra kvotimas. Žmogus atsiskleidžia tiek, kiek jam norisi save įgarsinti, išgirsti ir kad išgirstų kitas. Tai padeda po truputį susipažinti. Aš pati dirbu geštaltinės psichoterapijos kryptimi, tai aš irgi dalijuosi, ką pamačiau, ką jaučiu, ką sugalvojau. Baimės nepatrauksime, bet ji po truputį tirpsta šnekantis. Svarbu neskubėti ir laikytis tempo, kokiu tempu sekasi kalbėtis.

– Kur pora, ten turbūt prisikasate iki intymiausių dalykų. Tie lietuviai, sakoma, tarsi šiauriečiai šalti. Kaip sekasi išdrįsti kalbėti apie intymiausius poros dalykus prieš nepažįstamą trečią žmogų?

– Aš nežinau, ar mes šalti. Manau, kad žmonės neturi žodyno, kaip kalbėtis, bet tai nėra apie šaltumą. Gal žmogus išgyvena, bet nežino, kaip tai pavadinti. Manau, su žodynu tikrai turime keblumų, nėra žodyno, kaip įvardyti jausenas, pojūčius, jausmus, nesame įpratę tai daryti, o išgyvenimų viduje yra. Vienas iš būdų pradėti apie tai kalbėtis – kalbėti, kaip tas būsenas, kurios kyla, galima pavadinti, kaip tą gali išgirsti kitas žmogus.

– Su kokiomis problemomis dažniausiai ateina žmonės?

– Galėčiau suskirstyti į kelias problemų rūšis. Viena – emocinis nutolimas, toks, kad poroje daug visko vyksta apie ūkį, buitį, vadybinius reikalus, vaikus, bet emocinis ryšys – ištrupėjęs. Jis galbūt nėra visai dingęs, bet emocinis nutolimas yra viena iš dažnai pasitaikančių problemų.

Kita – nuolatinis konfliktavimas, įtampa namuose, kelionėse. Tai įtampa, kuri labai greitai įsižiebia nuo vienas kito, atrodo, žmonės nė neprisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Ilgainiui nuo to išvargstama, sakoma: taip, reikia kažką daryti. Yra porų, kurios nori išspręsti per ilgą laiką susiklosčiusio santykio klausimus, nes ilgą laiką nesišnekėta. Jie norėtų kitokios gyvenimo kokybės, negu buvo iki šiol. Tai, kas yra nauja, kad poros nori didesnio emocinio komforto, dalijimosi vieno su kitu.

Aišku, poros kreipiasi po sukrėtimų, neištikimybės, jeigu nori atstatyti santykį. Aš sakau, kad atstatyti nelabai pavyks, bet galima sukurti iš naujo. Kreipiasi, kai turi neaiškumo, kur eis toliau, jaučia, kad yra užklimpę pelkėje.

Visas pokalbis – spalio 25 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt