Gyvenimas

2021.10.26 09:00

1,26 metro ūgio Aleksandras Sezemanas turi didelę širdį: mažas ūgis – didelės galimybės

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.10.26 09:00

Mažas ūgis Aleksandrui Sezemanui suteikė didelių galimybių: pirmąkart nusifilmavęs reklamoje kaip elfas vėliau jis atrado save kine ir teatre. LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ jaunas vyras pasakoja, kad galėjo gimti toks, kaip visi, bet tada būtų mirusi jo mama. „Mama išsaugojo dvi gyvybes“, – pažymi, kaip pats sako, stiprią širdį turintis ir iki šiol su patyčiomis susiduriantis mažaūgis vaikinas.

Būdamas 16-os A. Sezemanas suprato, kad daugiau nebeaugs ir visada liks vaikiško ūgio, vos 1,26 metro. Tačiau nei šis faktas, nei patyčios nesutrukdė jam gyventi įdomiai. Dabar 22-ejų vaikinas filmuojasi kine ir reklamose, vaidina teatre ir tiesiog džiaugiasi kiekviena diena. Jį kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Kaip jūs pats pradėjote suprasti, kad jūsų kūnas vystosi kitaip nei jūsų bendraamžių?

– Manau, kad tai supratau jau darželyje, kad esu truputį kitoks, kitokio ūgio. Galvojau, nieko baisaus – neaugsiu, tai neaugsiu. Aišku, vaikystėje buvo daug patyčių, bet, kaip sakant, patyčias lauk. Ir viskas. Aš augau, bet labai labai lėtai, po truputį. Tikrai supratau, kad tai jau mano riba, būdamas 16 metų.

– Ar labai skyrėsi jūsų vaikystė ir paauglystė, turiu omenyje neigiamas reakcijas?

– Ir paauglystėje buvo tas pats, bet vaikystėje labiau imdavau tai į širdį, o paauglystėje tiesiog supratau, kad juokiasi, tai juokiasi, kas čia blogo. Tiesiog pro tai praeidavau.

– Ar galite prisiminti, kas tiems vaikams buvo tokio juokingo, ar jums labai nemalonu?

– Ne, viskas gerai. Tiesiog juokėsi iš ūgio – kad jie aukštesni. Juokdavosi tik iš ūgio. Su protu buvo viskas gerai, su fizine jėga – irgi.

– Kai tėvai pastebėjo, kad vystotės kitaip, ar jie tikėjosi kažkokios medikų pagalbos? Kaip atrodė ta pažintis su jūsų diagnoze?

– Mano tėvai patys yra medikai. Pradžioje ėjome į visokias procedūras, mankštinti kaulų ir pan., bet po to nieko jau nepadarysi. Aišku, galima mokėti didelius pinigus už operacijas, bet ar to reikia? Nemanau.

Aš galėjau gimti normalus, bet tada būtų numirusi mano mama. Kitas variantas – pašalinti mane iš gyvenimo ir mama gyva arba cezario pjūvis ir aš 60 proc. neįgalus, o mama gyva. Mama išsaugojo dvi gyvybes.

– O kokios tai operacijos? Ką daro su žmogumi, kad ištemptų į ūgį?

– Laužo kaulus. Metus reikėtų gulėti ligoninėje, tau laužytų kaulus. Tada kaulas atauga, jį vėl sulaužo, vėl atauga. Štai taip po truputį. Dėl to reikėtų pakloti labai daug pinigų. Nežinau, ar to man reikia.

Visą laiką reikėtų gulėti, nuo to gulėjimo kūnas vis tiek atrofuojasi. Reikėtų mokytis iš naujo vaikščioti, nes kitoks ūgis, viskas būtų kitaip. Bet dar kartą pakartosiu – aš nematau tam reikalo.

– Kaip suprantu, tėvai priėmė gana normaliai. Ar jūs su jais apie tai kalbėjotės?

– Man vieną kartą tėvai pasakė, kad aš galėjau gimti normalus, bet tada būtų numirusi mano mama. Kitas variantas – pašalinti mane iš gyvenimo ir mama gyva arba cezario pjūvis ir aš 60 proc. neįgalus, o mama gyva. Mama išsaugojo dvi gyvybes.

– Vadinasi, tai susiję su gimdymo procesu.

– Taip. Gyvenau toliau, nemačiau problemų. Aišku, būdavo, parduotuvėse reikėdavo žmonių prašyti, kad paduotų tą, aną, bet dėl to irgi nematau problemų.

– Kaip atrodo jūsų gyvenimas tokiame pasaulyje, kuris pritaikytas aukštesniems žmonėms?

– Jeigu reikia kažką pasiekti, paimu taburetę, jeigu, kaip sakiau, reikia pasiekti kažką parduotuvėse, paprašau žmonių. Žmonės draugiški, supranta, kad reikia padėti, ir padeda.

– Mūsų žmonės geranoriški?

– Vyresnio amžiaus – taip. Su jaunesniais irgi viskas gerai, išskyrus vaikus. Vaikai iki šiol iš manęs juokiasi. „Ei, pažiūrėk, koks mažas eina, liliputas.“ Aš tiesiog praeinu ir viskas.

– Pats pasakėte žodį „liliputas“. Kaip yra su juo: ar jis blogas, ar normalus, ar geras?

– Žodis kaip žodis. Gal kažką įžeistų, manęs ne. Liliputas – tiesiog mažo ūgio žmogus. Aš ir esu mažo ūgio žmogus, manęs neįžeisi. Anksčiau tai būdavo į širdutę ateinantis nemalonus žodis, bet dabar nėra skirtumo.

– Kai supratote, kad viskas, augimas baigsis, reikėjo viduje kažkaip prie to priprasti, persilaužti, suvokti, kad dabar bus taip?

– Suprantate, kai aš esu aš, net nekreipiau dėmesio į tą ūgį. Galvoju, mąstau, darau kaip normalus žmogus. Kartais, būna, praeini pro veidrodį: o, aš mažas. Bet šiaip darau viską tą patį, ką ir normalus žmogus.

– Jūsų kitoniškumas juk matomas, žmonės turbūt negali susilaikyti nepalydėję jūsų žvilgsniu.

– Taip, sulaukiu daug dėmesio. Pavyzdžiui, praeinu pro centrą, kai kurie net nori nusifotografuoti, tai nusifotografuoju.

– Dėl ko paklausiau apie savęs priėmimą – turbūt matote pasaulį, žmonės kabinėjasi prie savo išvaizdos: vienam ausys atlėpusios, žiūrėk, jau nėra gyvenimo, kitam kojos per trumpos, kitam per storos... Įmanoma prisikabinti prie bet ko. Jūs sėdite ir taip ramiai kalbate apie tai, kas kitam žmogui atrodytų kosmosas, kaip jūs sakote.

– Nežinau, aš gal turiu stiprią širdį, daug ko nepriimu į save, galvoju, kad reikia tiesiog gyventi toliau, kažką daryti, nesustoti, ne sėdėti vienoje vietoje ir verkti: oi, tas blogai, anas blogai. Jeigu tu gali, kodėl gi ne, eik tik į priekį, ne atgal.

Tėvai pasakė, kad iš tavęs gali tyčiotis, bet nekreipk dėmesio, tu esi toks pat žmogus, kaip ir jie, tiesiog mažo ūgio. Aš tą supratau nuo mažens ir sau įsišoviau į galvą, kad taip yra, nėra dėl ko verkti ir pan.

– Iš kur jūs semiatės stiprybės?

– Gal tiesiog esu gerai išauklėtas tėvų. Kažkaip yra tas dalykas, kad reikia nenustoti judėti, tikėti savimi, nežiūrėti, ką sako kiti. Tiesiog šalin viską ir į priekį.

– Kokiu būdu tėvai padėjo užsiauginti tokią vidinę stiprybę?

– Pasakė, kad iš tavęs gali tyčiotis, bet nekreipk dėmesio, tu esi toks pat žmogus, kaip ir jie, tiesiog mažo ūgio. Aš tą supratau nuo mažens ir sau įsišoviau į galvą, kad taip yra, nėra dėl ko verkti ir pan.

– Na, gerai: paauglystė, pasaulis įdomus, jame gyvena daug gražių žmonių, tarp jų – ir gražios merginos. Ar galiu paklausti apie jūsų asmeninį gyvenimą? Kiek žinau, esate drąsus ir nėra klausimų, į kuriuos nenorėtumėte atsakyti. Kaip sekasi su merginomis?

– Kol kas prastai, nes pats dar nieko sau neieškau. Dabar daug laiko skiriu filmavimams, teatrui, šiaip visokiems šou. Tam tiesiog kol kas nėra laiko ir pats nenoriu.

– Bet nuo paauglystės vis tiek kažkas buvo kritę į akis?

– Aišku, buvo, buvo ir pirmoji meilė, ir, kaip sako jaunimas, pana. Pirmoji meilė buvo pirmoje mokykloje. 5-oje klasėje įsimylėjau gan vyresnę, kuri jau buvo 12-oje klasėje. Kažkaip man taip krito į širdį, kad net, galvojau, prieisiu, pasakysiu: tu man patinki. Bet kažkaip susidrovėjau. Buvau dar per jaunas.

– O kaip susipažinote su ta pana?

– Kieme buvo būrys draugų, tiesiog ir susirišo, bet dar buvome jauni, gal 14–15 metų. Ūgis nesutrukdė, bet buvau truputį sunkaus charakterio. Netikome vienas kitam, tada buvau tinginys: tingėdavau kažkur eiti, kažką daryti, rodyti dėmesį. Dabar į santykius nerti nesiruošiu.

– Dabar jūsų gyvenimas kupinas pačios įvairiausios veiklos. Tas be galo įdomu, kad jau esate atpažįstamas žmogus. Tie, kas yra žiūrėjęs vieną kitą lietuvišką filmą, kas mėgsta vieną kitą serialą, eina į Operos ir baleto teatrą, gali jus atpažinti. Kaip jūs atsiradote šitame pramogų pasaulyje?

– Man paskambino draugė, sako: ar nenori nusifilmuoti reklamai? Pagalvojau, papildomi pinigai visąlaik pravers. Net nepamenu, kiek ten sumokėjo, bet nedaug. Nusifilmavau tai reklamai ir po savaitės man paskambino aktorių agentūra, sako: ar nenorite užsirašyti? Galvoju, gerai.

Reklamoje buvau elfas, reklamavome šokoladą. Filmavome 3–4 valandas dviejose lokacijose. Buvo jauduliukas, nes filmavausi pirmą kartą. Sakydavo nežiūrėti į kamerą, bet kartais pažiūrėdavau. Jaudinausi, bet man visai patiko filmuotis. Ir tada pradėjo kristi užsakymai, buvo antra reklama, o po tų reklamų mane pradėjo pastebėti kiti žmonės.

Visas pokalbis – spalio 15 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt