Gyvenimas

2021.10.18 16:46

Skurdžioje šešių vaikų šeimoje augusi Lina – apie ypač sunkius metus ir įsimintiniausią Kalėdų dovaną

LRT.lt2021.10.18 16:46

Lietuvoje skursta kas penktas žmogus. Tiek daug žmonių turi kasdien galvoti ką pavalgyti, kuo pamaitinti savo vaikus. Buvusi „Maisto banko“ Kauno padalinio vadovė Lina Jarošaitė dalinasi sunkiausio savo šeimos laikotarpio istorija ir įkvepia padėti gerais darbais, rašoma organizacijos pranešime žiniasklaidai.

„Esu iš šešių vaikų šeimos. Namuose visad būdavo džiugus šurmulys, nes 63 kvadratinių metrų namelyje sutilpti visiems aštuoniems tikrai nebuvo lengva“, – apie savo vaikystę pasakoja L. Jarošaitė.

Moteris dalinasi, kad namuose niekada neturėjo vaikų kambario ir visi namiškiai bendrai dalinosi visomis erdvėmis. Tik vakarais kiekvienas žinodavo savo miegojimui skirtą vietą, į ją atsinešdavo sulankstomą lovelę, ją išskleisdavo ir pasiklodavo miegui. Ryte lovos vėl būdavo suskleidžiamos ir padedamos į tam skirtą kamputį.

Lina prisipažįsta, kad vienais metais jų šeimai buvo ypač sunku. Kaip paaiškėjo po poros dešimtmečių, tuo laiku tėčio darbe nemokėjo atlyginimų už darbą. Daugiau nei pusę metų žmonės dirbo su viltimi, kad kažkada gaus atlygį, bet niekas nežinojo kada. „Mes vis tiek labai darniai ir gražiai gyvenom. Visad viską dalindavome į aštuonias dalis ir tik mamytė dažniausiai sakydavo, kad ji „nemėgsta saldumynų” ir jos dalį galime pasidalinti mes.

Jau gerokai ūgtelėjusi supratau, kad ji tai darydavo tam, kad mes turėtume gardesnį kąsnį, – L. Jarošaitė prisimena dalybas ir gerą mamos širdį. – Pamenu kaip mamytė grįžusi iš miesto sakė, kad visą kelią eidama namo svajojo apie porciją ledų. Kai paklausiau: „Mamyte, kodėl jų nenusipirkai?“, ji atsakė, kad pinigų būtų pakakę tik vienai porcijai, o mes esame aštuoniese ir mums visiems jų neišgalėjo nupirkti, nes pirko duonos ir kitų būtiniausių produktų ir jokiam skanumynui pinigų neliko. Pamenu, kad aš tuo metu verkiau, nes man buvo jos labai gaila. Kaip šiandien atsimenu, jog svajojau, kad vieną dieną kai užaugsiu būtinai nupirksiu Mamytei ledų.“

Tais metais L. Jarošaitei buvo penkeri. Ji labai ryškiai prisimena mamos išvirtą sriubą, kai joje plaukiodavo vos keli gabalėliai bulvių ir jausdavosi lengvas vienos ar kitos daržovės skonis. Tuo metu aštuonių asmenų šeimai buvo taip sunku, kad net sriubos nelabai būdavo iš ko išvirti. L. Jarošaitė pamena, kad vis nugirsdavo vyresnes sesutes šnabždantis tarpusavyje apie mokyklos išvykas. Kad ir kaip jos norėdavo važiuoti į išvykas, vis susitardavo, kad tėvams net neprasitars apie tai, nes „nėra iš ko“.

„Tais metais buvo mano penktosios Kalėdos, jas atsimenu labiausiai. Jaukūs, kvepiantys namai... Eglutę mes turėdavom nedidelę, bet ją visad tėtis pastatydavo ant stalo, todėl man, būnant mažytei, atrodydavo, jog ji remiasi į lubas. Į ją žiūrėdavau galvą pakėlusi į viršų. Rodos, iš vaikystės turiu labai mažai aiškių prisiminimų. Keletas jų lyg nuotrupos kartkartėmis sugrįžta... Bet tą rytą atsimenu lyg tai būtų buvę vakar. Tą rytą po eglute radau sultingą, labai gražų apelsiną. Kaip šiandien atsimenu, kaip man ištiesus ranką jo pasiimti, ant apelsino žievelės šviečia atsispindinčios eglutės švieselės“, – L. Jarošaitė pasakoja apie patį įsimintiniausią Kalėdų rytą.

„Mes užaugome, man seniai nebe penki. Bet apelsiną visad nusiperku per Kalėdas norėdama sau priminti, kiek daug šiuo metu turiu ir už kiek daug dalykų esu gyvenime dėkinga“, – šypsosi Lina. – Kartais pagalvoju, jog nei vienas iš mūsų savo gyvenime nežino, kaip susiklostys jo likimas. Ir kartais gyvenime būna ypač sunkūs etapai, kuriuos tik gerų žmonių dėka įmanoma išgyventi. Mano šeimos atveju mums padėjo tėvelio draugas, kuris įdarbino tėvelį vairuotoju savaitgaliais ir to mums pakako, kad atsistotume ant kojų. Yra nepaprastai džiugu, kuomet supranti, jog daugeliui šeimų kasdien tikras šviesulys ir išsigelbėjimas yra „Maisto bankas.“

L. Jarošaitė prisimena kelias giliai į atmintį įsirėžusias istorijas, atsitikusias jai bedirbant „Maisto banke“: „Vieniša mama, auginanti 4 metukų mergaitę, iš „Maisto banko“ gauna paramą kruopomis ir kitais ilgo galiojimo produktais. Mergytė su nekantrumu atsidaro maišelį ir per didžiulio sandėlio patalpą iš džiaugsmo sušunka: „Mamyte, mes gavome grikių ir makaronų, mes turėsime ką valgyti!“

„Šiomis dienomis mūsų vaikų pilveliai pilni visokio gėrio, mes net nesuvokiame kiek daug Lietuvoje šeimų stokoja maisto“, – sako L. Jarošaitė.

Dar viena „Maisto banko“ paramą gaunanti šeima L. Jarošaitei labai priminė jos šeimą. Moteris pasakoja, kad kažkada keturių vaikų šeima tarp gautų maisto produktų rado vieną varškės sūrelį, nes tik tiek jų tą dieną buvo gavęs „Maisto bankas“. Tačiau keturi vaikai nenusiminė, sakė: „Nieko tokio, mes pasidalinsim“, visai kaip visus skanumynus vaikystėje dalindavosi ir pačios Linos šeima.

Šiandien L.Jarošaitė kuria sėkmingą savo gyvenimą ir yra labai laiminga, kad pati turėjo galimybę padėti maisto stokojantiems dirbdama „Maisto banke“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt