Gyvenimas

2021.10.18 21:30

Motinystės pradžia ne iš instagramo: jokio graudulio išvydus kūdikį, galiausiai – nenoras, kad jis būtų

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.10.18 21:30

„Atsikėliau vieną rytą, dukrytė dar miegojo, žiūrėjau į ją ir mano galvoje sukosi mintis: aš tavęs nenoriu“, – sunkia patirtimi LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ dalijasi Saulė Budaitė-Petrašiūnienė. Ji sako, kad mintys susirgus pogimdymine depresija gali kilti žiaurios. Jų visų moteris nė nenori atskleisti, jei kada šį pokalbį perskaitytų dukra.

S. Budaitės-Petrašiūnienės idealios motinystės lūkesčiai sudužo gimus dukrai. Nors vaikas buvo be galo lauktas, realybė pribloškė ir moteris susirgo pogimdymine depresija. Ką reiškia savo kūdikiui jausti kontroversiškus jausmus, išgyventi beprotystei prilygstantį gyvenimo etapą? Iš jo laidos herojė nelengvai, bet sėkmingai rado išeitį. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Kai norėjote būti mama, kaip matėte tą motinystę, kokie buvo jūsų lūkesčiai?

– Mes labai norėjome šito vaikelio. Tai nebuvo kažkas, kas mums tiesiog iškrito iš giedro dangaus. Aš, turbūt kaip ir kiekviena moteris, labai svajojau būti mama. Man motinystė visą laiką asocijavosi su ramybe, moters išsipildymu. Visą laiką galvojau, kad tai bus pakiliausias momentas mano gyvenime. Bet jau nuo nėštumo pradžios buvau iš tų mamų, kurios pravėmė 4 mėnesius, tikrai nebuvau nėščioji su karūna ant galvos.

Mano nėštumas buvo labai sunkus, gulėjau ir ligoninėje. Visi tie 9 mėnesiai buvo didelis išbandymas man ir mano šeimai. Visą laiką laukiau to momento, kai dukrytė gims, nes galvojau: su gimdymu ir jos atsiradimu išnyks visos negandos, kurios buvo prieš tai. Dėjau labai daug vilčių į tai, kad viskas bus gražu, kai pagimdysiu. O iš tikrųjų buvo visiškai kitaip: pagimdžiau dukrytę, kuri 5 mėnesius beveik visada verkė, rėkė, klykė. Buvau moteris, kuri 9 mėnesius labai blogai jautėsi ir tada dar 5 mėnesius man į ausį klykė mano pats mylimiausias pasaulyje žmogus, kuriam aš visiškai niekaip negalėjau padėti. Mano psichologinė būklė labai stipriai pradėjo blogėti.

– Kaip jūs galvojate: jeigu jokio lūkesčio nebūtų buvę, ar būtų buvę lengviau priimti tokią motinystę ne iš paveiksliuko?

– Taip. Nežinau, kodėl manęs nepasiekė tokia informacija, kad gali būti, jog taip nutiks, kad mano vaikas tiek laiko rėks. Pagimdžiusi turėjau labai didelių problemų su nugara – 2 mėnesius negalėjau normaliai vaikščioti, paimti dukrytės ant rankų stovėdama...

Iš kitos pusės, gal tai buvo mano nusiteikimas. Buvau iš tų nėščiųjų, kurios nusprendė nieko neskaityti. Galvojau, kad viskas yra labai natūralu, kad žindyti man išeis natūraliai. Pati ne per daugiausiai domėjausi, kas gali nutikti.

Bandžiau su dukra sukurti ryšį, buvau įsitikinusi, kad kai ji atsidurs ant mano rankų, įvyks tas filmo scenarijus, kai viskas išsisprendžia. Bet buvo absoliučiai atvirkščiai. Tad atsakant į klausimą – tai buvo informacijos stoka, bet aš pati pasirinkau nesidomėti visais tais dalykais, labai norėjau, kad viskas vyktų natūraliai. Manau, jei būčiau prieš tai domėjusis daugiau, tikrai būtų buvę lengviau.

Labai idealizuojamas tas momentas, kai vaikas uždedamas ant krūtinės. Labai laukiau šito momento. Aš visiškai nieko nepajaučiau. Iš karto išsigandau šito jausmo.

– Kai tapote mama, kurie dalykai jus labiausiai išgąsdino, kurie tarsi turėjo rastis natūraliai?

– Pavyzdžiui, dukros žindymas. Aš galvojau, kai gimsta vaikas, jis tiesiog ima ir valgo. Mano atveju buvo truputį kitaip – ji neėmė krūties. Mes gulėjome ligoninėje 3 dienas ir ji 3 dienas nevalgė, dėl ko ji, natūralu, verkė, nes buvo alkana. Aš nesupratau, man tiesiog neišėjo to padaryti natūraliai. Manau, tai informacijos stoka ir naivus mąstymas, kad viskas labai natūralu ir paprasta.

Tikiu, kad daugumai tai natūralu ir paprasta. Nežinau, kodėl taip nutiko būtent man, nors aš labai to norėjau.

– Bet gal sakote „daugumai“ irgi dėl mito, nes apie tai kalbėti nėra labai smagu. Gal ta problema yra dažnesnė, nei mes matome. Ar jums teko pamatyti daugiau mamų su pogimdymine depresija?

– Visų pirma, noriu pasidžiaugti, kad dabar yra tikrai labai daug mamų, kurios dalijasi savo nesėkminga mamystės pradžia. Gal dėl to, kad anksčiau labiau vyravo tas stereotipas: patylėk, nesakyk, tu mama, yra vaikas, kažkokiu būdu turi būti pati geriausia jam.

Aš galvoju, kad dabar daugiau kas pradėjo apie tai šnekėti, nes tai labai natūralu. Kaip dabar žiūriu iš savo perspektyvos, mano draugių rate koks 40 proc. tikrai susiduria su labai dideliais sunkumais, visos kitos yra laimingosios, kurių vaikai tiesiog miega. Tai yra idealu.

Dabar labai daug kas pradeda apie tai kalbėti ir tai labai gerai, nes kitoms padeda žinojimas, kad esi ne viena. Medijos yra nupiešusios tobulos mamos paveikslą. Ypač tos, kurios kaip aš stipriai tuo nesidomėjo, įsivaizdavo, kad tampi kažkokia supermoterimi, o iš tikrųjų yra truputį kitaip. Norėčiau pasidžiaugti, kad tos realybės dabar yra daug.

– Grįžkime prie motinystės, su kuria susidūrėte. Galvojote, kaip viskas bus natūralu, ir prasidėjo bėdos, kad negalėjote pamaitinti savo dukros. Kas dėjosi toliau?

– Natūraliai nutiko, kad ji nepriaugo svorio. Tada prasidėjo labai didelė suirutė, nes mama, močiutė sakė „maitink“, daktarė sakė „primaitink“, tai reiškia, duok mišinuką. Apie mišinuką žinojau tik tiek: esi bloga mama, jei duodi mišinuką. Turi maitinti savo vaiką savo pienu dėl to, kad vaikas turi įgyti imunitetą. Jei maitinsi jį mišinuku, jis visą laiką sirgs, jūs neturėsite tarpusavio ryšio, jei nemaitinsi krūtimi. Maitinimas krūtimi – daug daugiau nei vaiko pamaitinimas.

Vaikas naktimis nemiegojo, dėl ko nemiegojau ir aš. Mano vyras – neįtikėtinai stiprių nervų. Ji žviegdavo, o jis sugebėdavo knarkti. Atsimenu, taip pykdavau: ji klykia 2 valandas, aš ją nešioju, viską veikiu, o jis tiesiog miega. Nesakau, kad jis man nepadėjo, labai daug padėjo, bet tiesiog miegodavo.

Aš pradėjau nebemiegoti. Pradžioje negalėjau miegoti, nes ji verkė, o paskui būdavo taip, kad ji miega, o aš nebegaliu užmigti. 3-ią mėnesį supratau, kad aš iš viso nebemiegu. Kažkas tiesiog atsitiko, nors niekada neturėjau problemų su miegu. Pradėjau miegoti po 3–4 valandas per parą. Tada sutriko mano psichinė būsena, kas natūralu. Taip nutinka žmonėms, kurie nemiega.

Kai nemiegi 3 mėnesius (tikrai užtenka ir mažiau), prasideda įvairiausi psichosomatiniai skausmai, baimės, nerimas dėl vaiko, nebelabai adekvačios mintys. Tu nieko nebenori. Atsikeli ryte ir pirma mintis: labai blogai, kad aš atsikėliau, noriu tiesiog miegoti, nieko daugiau, čia nebūti.

Atsimenu, atsikėliau vieną rytą, dar mano dukrytė miegojo, aš ilgai į ją žiūrėjau ir mano galvoje visą laiką sukosi mintis: aš tavęs nenoriu, nenoriu, nenoriu, nenoriu.

– Lūkestis iš visuomenės ir, visų pirma, iš pačios savęs, kad kai jau gims mano vaikas, aš jį tik mylėsiu, dievinsiu ir nieko daugiau, bet jausmai ateina nenuspėjami. Kaip buvo jums?

– Labai idealizuojamas tas momentas, kai vaikas uždedamas ant krūtinės. Man draugės pasakojo, kad tai buvo geriausia, kas nutiko jų gyvenime, jos labai verkė. Filmuose mačiau tą patį. Labai laukiau šito momento, visą gimdymą galvojau, kaip bus, kai man ją uždės ant krūtinės, kai pajausiu jos odą.

Aš visiškai nieko nepajaučiau. Tiesiog užmetė man ant krūtinės kažkokį šiltą kūniuką, bandžiau kažką pajausti ir supratau, kad nieko nejaučiu. Iš karto išsigandau šito jausmo, pagalvojau: kas yra, kodėl aš neverkiu? Net bandžiau graudintis, bet man nieko nepavyko. Dabar, kai apie tai mąstau, galvoju: kas čia per nesąmonė – kodėl aš taip dariau?

Kai pradėjau nebemiegoti, mintys pasidarė klasikinės depresinės: ką aš padariau, kodėl šitas vaikas yra, ji man viską sugadino. Mes su vyru turėjome puikius santykius, o jie labai pakito. Tai natūralu: kai tas trečias žmogus pakeičia žmoną iš energingos, pozityvios moters į kažkokią pamišusią, sutrikusią, nesipraususią moterį, kuri tiesiog absoliučiai nesusitvarko su savo vaiku, santykis su vyru pakrinka.

Atsimenu, atsikėliau vieną rytą, dar mano dukrytė miegojo, aš ilgai į ją žiūrėjau ir mano galvoje visą laiką sukosi mintis: aš tavęs nenoriu, nenoriu, nenoriu, nenoriu. Manęs vėliau klausė, ar kaltinu dėl to save, kaip aš dėl to jaučiuosi. Aš savęs dėl to nekaltinu, nes jeigu kaltinčiau, nežinau, ką sau pasidaryčiau. Tiesiog suprantu, ką gali padaryti depresija, kokios mintys gali ateiti. Kiek yra tokių mamų, kurios negauna absoliučiai jokios pagalbos. Neįsivaizduoju, kaip su tuo susitvarkyti, ką su tuo reikėtų daryti, nes aš turėjau visą įmanomą pagalbą.

Man padėjo visi: mano mama, mano vyras, tėtis, sesė. Ir aš vis tiek susirgau labai baisia depresijos forma. Apie mintis galėčiau kalbėti daug, bet ir norėčiau pasilikti sau, nes gal vieną dieną mano dukrytė paklausys šitos laidos. Jeigu netyčia manęs klauso mama, kuri šiuo metu išgyvena kažką panašaus, tai mintys gali būti labai labai žiaurios. Ir tai visiškai normalu, tiesiog reikia kreiptis pagalbos ir viskas išsispręs.

– <...> Ar jums buvo paprasta sau imti ir pasakyti: man reikia pagalbos? Ir ne tik pokalbio, bet specialistų, terapijos, net medikamentų.

– Apie tai kalbėti garsiai nėra baisu. Esu gana drąsi ir betarpiška, man ne gėda dėl to, kas man nutiko. Bet dėl medikamentinio gydymo man reikėjo daug laiko. Ir daktarai, ir visi aplinkui sakė, kad darau didelę klaidą. Vaistų visą gyvenimą labai bijojau, man atrodė, kad aš liksiu ne aš, kad tai manyje kažką labai užslopins. Aš ką tik tapau mama – kaip keista, kad tapai mama ir susirgai depresija, dabar turi gerti vaistų, kad pamiegotum.

Labai ilgai stūmiausi nuo to, ėjau nuo šito sprendimo, bet, ačiū Dievui, kad jį padariau. Tikrai nesakau, kad vaistai mane išgydė, tikrai ne, tai buvo dėl terapijos ir vis dėlto mano dukrytė augo, ji pasikeitė, dabar nebeverkia visą naktį. Bet mano situacijoje man reikėjo rimtesnės pagalbos. Tai sau pripažinti buvo lengva, bet imtis realių veiksmų kalbant apie medikamentus buvo labai baisu.

Visas pokalbis – spalio 8 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt