Gyvenimas

2021.10.23 18:46

Nepalikite vaiko vieno emocijų uragane: kūdikiai jų nevaldo, o ir paaugę dar neturi kontrolės įrankių

LRT RADIJO laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2021.10.23 18:46

Įtraukti į vaiko emocijų uraganą padėkite jam jį nuraminti, o ne nukreipkite nuo jo vaiko mintis. Anot LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ pašnekovės, psichologės Mildos Kielės, jei vaikas parkrito ir ėmė verkti, leiskite jam išsiverkti, o ne sakykite: žiūrėk, ten nubėgo kiškutis. Neišreikštas emocijas kaupia ir vaikai, o jų esant labai daug gali kilti įvairių problemų, pavyzdžiui, šlapinimosi.

Apie tai, kuo unikalus vaiko jausmų pasaulis, vaikų ir paauglių psichologę M. Kielę kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Tikrai neretai tikimės, kad vaikas turi būti tobulas: visąlaik besišypsantis, viskas jam turi būti gerai, jis negali pykti, būti blogos nuotaikos kaip mes, suaugę.

– Taip, tėvai tikrai nori, kad jų vaikai būtų laimingi. Kartais iš to kyla neadekvačių lūkesčių, pavyzdžiui, kad vaikas niekada nepyktų, arba atsiranda tokių stereotipų, kad pykti, verkti negalima, pykti negražu, jei vaikas verkia – jam blogai, nors kaip tik verkimas yra vienas iš būdų, kaip vaikas išreiškia savo stresą, įtampą, kurią patiria.

Tėvai įsivaizduoja, kad vaikas, grįžęs iš darželio, turi būti tik linksmas, nes jis visą dieną linksminosi. Visą dieną buvo darželyje ir ten žaidė – kas galėtų būti puikiau? Bet jie dažnai nepagalvoja, kad darželyje jis susidūrė ir su nesėkmėmis: galbūt kažkas atėmė iš jo žaislą, gal vaikas nukrito ir jam skaudėjo, galbūt buvo patiektas jo nemėgstamas patiekalas. Stresoriai susideda ir grįžęs namo jis visa tai išlieja. Tėvai pamiršta, kad vaikui gali nesisekti.

– Ar tai gali pasakyti ką nors apie pačius tėvus, jeigu jie karštligiškai iš savo vaiko tikisi tos geros nuotaikos?

– Pirmiausia po tuo slepiasi noras, kad jų vaikai būtų laimingi, patenkinti, linksmi, smagūs, jaustųsi mylimi. Galbūt kartais ta vaiko nemaloni ar skaudi emocija kerta per tėvų savivertę: ar aš esu gera mama ar tėtis, jeigu mano vaikas grįžęs verkia, patiria pykčio priepuolį parduotuvėje? Dėl to yra sudvejojimo savimi, kaip tėvais, nors tame nieko blogo nėra. Tikrai nereiškia, kad blogi tėvai, kurių vaikai patiria pačias įvairiausias emocijas.

– Kuo vaikų emocijos yra unikalios, skiriasi nuo suaugusiųjų?

– Jausmų pavadinimai visi tokie patys: jie ir pyksta, ir liūdi, išgyvena ir pavydą, ir nusivylimą, ir džiaugsmą, ir meilę, tik vaikų emocijos daug labilesnės, tai reiškia, kad jos greičiau atsiranda ir greičiau pradingsta. Kartais tėvai tuo besinaudodami nukreipinėja dėmesį nuo tos emocijos. Pavyzdžiui, vaikas nukrito, susižeidė, jam skauda, vaikas verkia, o tėtis ar mama sako: o, žiūrėk, ten kiškutis nubėgo. Ir vaikas tikrai gali patraukti savo žvilgsnį ir ieškoti to kiškučio, pamiršti, kad skauda.

Tėvai tada džiaugiasi: pavyko, vaikas nebeverkia. Bet jei galvotume apie vaikų emocijų valdymą, kaip padėti tiems vaikams išbūti, tai taip vaikas nepabūna su tomis emocijomis.

– O kaip jūs patartumėte tokį nukritimą išgyventi vaikui kartu su mama ar tėčiu?

– Paprastas patarimas – apkabinti vaiką ir sakyti: tikrai labai skauda, kai susimuši. Viskas. Jei jis įsiverks, tas verkimas padės jam pasijusti geriau. Gal tai skamba ne iki galo logiškai, bet svarbu suprasti to prasmę.

Jei jausmai lieka neišreikšti, jie kažkur turi pasidėti. Jeigu tokių neišreikštų jausmų būna daug, gali kilti sunkumų miegant, bendraujant, vyresniems vaikams – šlapinimosi problemų.

Kai vaikas susižeidžia fiziškai, jam skauda ir emociškai. Staiga pasaulis, kuris buvo saugi vieta, tapo nebesaugi, ji suteikia skausmą. Dėl to būna, kad vaikui praeina tas fizinis skausmas, bet jis toliau verkia, nes yra likę emocinio skausmo.

Jeigu tėvai padeda vaikui išbūti su tuo fiziniu ir emociniu skausmu sakydami, kad tikrai skauda, vaikui greičiau praeina tiek fizinis, tiek emocinis skausmas ir jausmai būna išreikšti. Tuo tarpu jei jausmai lieka neišreikšti, jie kažkur turi pasidėti, jie neišnyko, jei liko neišreikšti. Jeigu tokių neišreikštų jausmų būna daug, gali kilti sunkumų miegant, bendraujant, vyresniems vaikams – šlapinimosi problemų. Tam tikra prasme apsimoka padėti vaikui išbūti su jo jausmais.

– Vaikų emocijų amplitudė, užsiminėte, tikrai skiriasi nuo suaugusiųjų.

– Taip, ji greičiau pakyla, greičiau nusileidžia, aišku, priklauso ir nuo temperamento, bet dar kitas dalykas – vaikai turi mažiau kontrolės įrankių. Štai suaugęs gali labiau susiturėti, save suvaldyti, žino daugiau būdų, turi daugiau patirties, tuo tarpu vaikas, ypač mažas, gali tiesiai šviesiai sakyti: tu man nepatinki. Suaugęs turi vidinį cenzorių ir žino, kad jei nepatinka, gal nereikia to visiems sakyti. Vaikai tikrai turi daugiau ir nuoširdumo, ir dar nežino strategijų.

– Kada vaikams reikia leisti patiems tvarkytis su savo emocijomis, o kada reikėtų įsikišti tėvams, globėjams, kitiems suaugusiems?

– Svarbu suprasti, kaip vaikai valdo emocijas. Maži vaikai, ypač kūdikiai, patys nevaldo emocijų, jų emocijas reguliuoja suaugę žmonės. Vyresni vaikai pereina į vadinamąją koreguliaciją, kai jiems reguliuoti jausmus padeda suaugę. Ilgainiui vaikas pereina į savarankiškumą.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime kūdikį. Būna, kad kūdikis labai verkia ir jį palieka paverkti vieną. Dabar man kas nors gali sakyti: praėjo pusvalandis ir nutilo, nusiramino. Bet yra tyrimų, kurie rodo, kad taip, vaikas nutilo, bet streso hormonų kiekis jo kraujyje nesumažėjo, tik jis nustojo šauktis pagalbos, nes prarado viltį, kad kažkas gali padėti. Tai liūdnas momentas – tada nebeatrodo puikus būdas palikti kūdikį vieną.

Aš sakyčiau, kad vaikų niekada nereikia palikti vienų su jų stipriomis emocijomis, bet kartais atsitinka, kad vaikas, pavyzdžiui, neprisileidžia, sako: nenoriu, kad čia būtum, išeik. Tada, žinoma, nesėdėsi paaugliui ant galvos. Bet man atrodo, kad tuo metu ypač svarbu parodyti savo prieinamumą, rūpestį: aš matau, kad šiuo metu tau yra sunku, nenori, kad būčiau šalia, kartais taip būna, suprantu, bet aš būsiu virtuvėje, padarysiu mums abiem arbatos, kai jausi, kad gali, ateik. Po 15 minučių galima nueiti patikrinti, kaip ten yra, dar kartą pakviesti, tikrai nepalikti vaiko visiškai vieno.

Visas pokalbis – spalio 11 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt