Gyvenimas

2021.10.16 07:00

Iš Italijos į Žagarę Jurgita parsivežė ir mylimąjį, ir idėją: įkūrė papuošalų dirbtuves ir svajoja apie picų krosnį

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.10.16 07:00

Kad grįš gyventi į sodybą Žagarėje, kurią prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsigijo proprosenelis, Jurgita Alminaitė vaikystėje nenumanė. Ko gero, negalėjo nuspėti ir to, kad, nuo mažens mėgusi verti karoliukus, ji taps papuošalų kūrėja ir senelių name įkurs Venecijos stiklo dirbtuves. Nenujautė, kad Žagarę pamėgs ir Italijoje sutiktas mylimasis Sebastianas. Būtent taip ir nutiko.

Gimė ir augo Jurgita Vilniuje, tačiau vaikystėje mielai viešėdavo Žagarėje – atkeliaudavo pas čia gyvenantį senelį. Leisdavo dienas sodyboje, kurią žino kiekvienas žagarietis. Ir net jei ne visi miestelio gyventojai pamena, kad šiame name gyveno poetas Juozas Žlabys-Žengė, tai kiekvienas tikrai žino „tą namą prie Raktuvės malūno“.

Į šį namą Jurgita su šeima persikėlė prieš trejus metus. Į Žagarę iš Vilniaus keliavo per Italiją, Afriką, Nepalą. Ką sukaupė ten, parvežė į senelių žemę.

Supratę, kad nuomai būtų tekę išleisti visą vieno žmogaus mėnesinę algą, susirinkome visus daiktus, palikome juos draugų garaže, susikrovėme kuprines ir dvejiems metams išvykome pakeliauti.

Papuošalais sudomino ir picų kepėju dirbusį vyrą

Būdama 14-os, vilnietė Jurgita išvyko mokytis į Italijos miestą Parmą. „Sutikau pabūti eksperimentiniu triušiu ir pagal Europos Sąjungos finansuojamą programą išvažiavau į Italiją. Gyvenau internate, Parmoje baigiau mokyklą, po jos išvykau studijuoti į Venecijos dailės akademiją“, – portalui LRT.lt savo istoriją pradeda pasakoti Jurgita.

Dar mokykloje ji susipažino su būsimu vyru – Argentinoje gimusiu, tačiau nuo penkerių Italijoje gyvenusiu Sebastianu Arieliu Liotta. Turistų pamėgtoje Venecijoje įvyko dar viena lemiama Jurgitos pažintis – šįsyk su Venecijos stiklu.

„Venecijoje įsikūrę fabrikėliai ir keletas parduotuvių, kur gaminami dirbiniai iš Venecijos stiklo. Fabrikuose daugiau liejamos vazos, lėkštės, skulptūros, o parduotuvėlėse – papuošalai, mat jiems kurti pakanka nedidelės darbo erdvės. Ketverius metus vaikščiojau po tas parduotuves ir žiopsojau, kaip liejami stiklo karoliukai, kol vieną dieną sulaukiau galimybės pasimokyti pati“, – prisimena Jurgita.

Pagaminusi pirmus papuošalus, išdėliojo juos vienoje Venecijos gatvėje ir pabandė parduoti. Apsidžiaugė – sekėsi taip gerai, kad neliko nieko kito, kaip tik kurti toliau. Pamatęs, kaip smarkiai žmonės žavisi rankų darbo papuošalais, jų gamyba susidomėjo ir Jurgitos vyras. Taip iki tol itališkų picų kepėju dirbęs Sebastianas nutarė kuriam laikui nusirišti virtuvinę prijuostę. Ir nors abiem sekėsi, įsitvirtinti Venecijoje jaunai porai nebuvo lengva.

„Kol mokiausi universitete, abu su vyru gyvenome kartu su kitais studentais. Po studijų norėjome apsigyventi dviese, ėmėme mąstyti apie šeimą. Vis dėlto Venecijoje susirasti būstą buvo praktiškai neįmanoma – kainos absurdiškos, daugiau kaip tūkstantis eurų per mėnesį.

Supratę, kad nuomai būtų tekę išleisti kone visą vieno žmogaus mėnesinę algą, susirinkome visus daiktus, palikome juos draugų garaže, susikrovėme kuprines ir dvejiems metams išvykome pakeliauti“, – pasakoja Jurgita.

Iš vyro pusės Italijoje nebuvo jokio būsto, kuriame galėtume apsistoti, tad nutarėme grįžti į Žagarę – kito pasirinkimo nelabai ir turėjome. Tiesa, Sebastianą prie šios minties pratinau ilgai.

Žagarėje sukurtus papuošalus kemperiu veždavo parduoti į Italiją

Pora keliavo net po kelis žemynus: antrą sykį grįžo į Afriką, aplankė Kanarų salas, vėliau patraukė į Aziją. „Mano vyras jau buvo pradėjęs kurti papuošalus iš metalo, juos dekoruodavo įvairiausiais akmenimis. Europoje jie labai brangūs, tad mes, pasekę pažįstamų pavyzdžiu, šiuo tikslu vykome į Indiją ir Nepalą. Sezonui vis grįždavome į mums gerai pažįstamą Veneciją ir miesto gatvėse pardavinėdavome savo papuošalus“, – prisimena Jurgita.

Vis dėlto nei Indija, nei Nepalas jųdviejų nesužavėjo – užteko kartą apsilankyti, šypteli pašnekovė, bet apsistoti ilgam netraukė. O apsistoti jau reikėjo, mat Jurgita su Sebastianu sužinojo: netrukus jiems gims sūnus.

„Pamenu, stovėjome viduryje Nepalo su kuprinėmis ant pečių ir galvojome: juk negalėsime vaiko nešiotis kuprinėje. Iš vyro pusės Italijoje nebuvo jokio būsto, kuriame galėtume apsistoti, tad nutarėme grįžti į Žagarę – kito pasirinkimo nelabai ir turėjome. Tiesa, Sebastianą prie šios minties pratinau ilgai. Vis atveždavau porai savaičių, mėnesiui“, – šypsosi Jurgita.

Vyrą prikalbinti pavyko. Persikraustę į Žagarę, Jurgita su Sebastianu pamažu ėmė tvarkyti senelio namą. Stogas buvo neseniai keistas, tad gyventi buvo galima, trūko nebent darbo erdvės. Ilgai nesvarstę, papuošalų kūrėjai sename name tuoj pat įsirengė dirbtuves.

„Ir toliau gyvenome panašiai: prigamindavome papuošalų, susikraudavome juos į kemperį ir dviem mėnesiams išvykdavome prekiauti į Italiją. Minties prekiauti papuošalais Lietuvoje neturėjome. Supratome, kad ką Italijoje parduodame per mėnesį, čia pardavinėtume ne vienus metus. Per vasarą užsidirbdavome, o tada likusius metus toliau kurdavome papuošalus“, – pasakoja pašnekovė.

Sykį lankytojams atvertos durys taip ir liko atidarytos

Viskas pasikeitė prasidėjus pandemijai. Keliones į Italiją teko pamiršti, bet negi sėdėsi rankas sudėjęs? Kai sužinojo, kad Žagarės vyšnių festivalis vyks ir pokarantininę vasarą, Jurgitai su Sebastianu toptelėjo: o gal ir mes dalyvaukime?

Kai ateina lankytojų grupės, Sebastianas būna pristatomas kaip koks egzempliorius.

„Išnešėme visus papuošalus į kiemą, gražiai išdėliojome. Sakome, parodysime žmonėms, ką darome, gal kas susidomės. Ir iš tiesų žmonės susidomėjo, pradėjo pas mus eiti, žiūrėti mūsų dirbinius. Nuo to savaitgalio taip ir liko – atvėrėme dirbtuvių duris visiems norintiesiems“, – šypsosi Jurgita.

Dabar ji su vyru ne tik pardavinėja papuošalus, bet ir veda juvelyrikos edukacijas – kviečia žmones į savo dirbtuves „Craftsmen on the Road“, siūlo pažintį su Venecijos stiklu, padeda patiems susikurti papuošalą.

Darbas su Venecijos stiklu įdomus, reikalauja kruopštumo. Iš pradžių pieštuko formos spalvoto stiklo lazdelės lydomos 800 laipsnių liepsnoje. Kai pradeda bėgti skysta stiklo masė, ant sukiojamo varinio vamzdelio formuojamas stiklo karoliukas. Karštas rutuliukas dedamas į pelenus. Nedidelis vėsta apie pusvalandį, tačiau jei stiklo karoliukų daug, pelenai greitai įkaista, tad dirbinius galima ištraukti jau tik kitą dieną. Ištrauktas per anksti, karoliukas suskyla.

„Beje, mūsų dirbtuvių patalpa maža, tad nepriskubėsi – po kurio laiko pritrūksta deguonies, tenka sustoti, išeiti į lauką“, – užsimena Jurgita. Juodu su vyru papuošalus kuria ne tik iš stiklo, bet ir iš įvairių metalų. Dviejų vienodų papuošalų beveik nėra – kiekvienas dekoruotas iš įvairiausių pasaulio kraštų parsivežtais akmenukais, sėklomis, riešutais, medžio gabalėliais, skiriasi ir stiklo karoliukų raštai.

Planuose – didesnės dirbtuvės ir picų krosnis

Jurgita neslepia – už pačius žagariečius juvelyrikos edukacijomis labiau domisi žmonės iš kitų miestų. Gamintis papuošalų atvyksta ir vilniečių, ir sukaktuvininkų, ir mokinių. Prieš porą metų Jurgita su Sebastianu nusipirko gretimą sklypą – jame svajoja įkurti erdvias dirbtuves.

„Pradėję ieškoti supratome, kad Žagarėje nėra mums tinkamų patalpų, kuriose galėtume įrengti dirbtuves: arba patalpos mažos, arba antrame aukšte, o mes norime, kad pas mus galėtų lankytis ir neįgalieji, ir didelės mokinių ekskursijos. Todėl įsigijome šalia esantį sklypą. Pamažu bandysime atstatyti jame esantį griūvantį namą ir įkurti dideles dirbtuves, kuriose vietos užteks visiems“, – pasakoja Jurgita.

Anksčiau papuošalus pardavinėdavome porą mėnesių per metus ir to pakakdavo. Galėdavome iš to gyventi, gal net namą patvarkyti.

Planas – toli gražu ne vienintelis. „Nuo pavasario savo kieme norėtume atidaryti kempingą, tik teritoriją dar reikia pagražinti. O jeigu pavyks įsirengti dideles dirbtuves, viduryje jų pastatysime krosnį ir savaitgaliais kepsime picas“, – šypteli Jurgita. Sutariame: tada pakalbinsiu ir Žagarėje picas pradėjusį kepti Sebastianą.

Lietuvoje jam patinka, tikina Jurgita, o italas patinka žagariečiams. „Kai ateina lankytojų grupės, Sebastianas būna pristatomas kaip koks egzempliorius, – kvatoja Jurgita. – Visi teiraujasi, ar jis nepasiilgsta Italijos, stebisi, kad jam čia patinka. O kodėl gali nepatikti? Juk Lietuva graži. Daug kas mano, kad jam trūksta saulės, bet vasaromis jos net ir Sebastianui per akis.“

Dirbti tenka daugiau, bet nesiskundžia

Jurgita įsitikinusi: netiesa, kad jauniems žmonėms nedideliame miestelyje nėra ką veikti, nors ir daug ko trūksta.

„Žagarė nėra labai maža, čia kuriasi jaunos šeimos, darželis pilnas vaikų. Vis dėlto labai daug ko trūksta. Dėl kiekvieno reikalo tenka važiuoti į Joniškį, Šiaulius, Akmenę, nes Žagarėje nieko nėra, net šviežiai iškeptos bandelės negali nusipirkti. Reikia pataisyti dviratį – važiuoji į Šiaulius. Reikia elektriko ar meistro namų remontui – bandai prisikviesti iš Mažeikių.

O kokiu principu atsirado dideli miestai? Jie pritraukia žmones, nes viskas yra po ranka“, – svarsto Jurgita. Priduria: iš vienos pusės, daug ko trūksta, iš kitos – yra daug galimybių tai, ko trūksta, kurti patiems.

Dabar Jurgita jau tvirtai jaučia: „Žagarė – mūsų namai.“ Tiesa, neslepia, kad dirbti tenka gerokai daugiau nei Italijoje.

Tenka apeiti tris šiltnamius, daržą, gėlynus – kaimiški darbai atima nemažai laiko. Bet miestas mums neįdomus. Turėjome butą Vilniuje – pardavėme.

„Anksčiau papuošalus pardavinėdavome porą mėnesių per metus ir to pakakdavo. Galėdavome iš to gyventi, gal net namą patvarkyti. Dabar tenka dirbti kiekvieną mėnesį, bet nesiskundžiame – džiaugiamės, kad žmonės domisi mūsų darbais“, – kalba Jurgita ir priduria, kad visko jiems užtenka. Juk gyvena ne didmiestyje.

Šeimos kieme po pastoge tebestovi kemperis – galutinai nurimus virusui, Jurgita su Sebastianu turi planų vėl apsilankyti Italijoje. Beje, trejų metukų jųdviejų sūnus kemperiu keliavo jau ne sykį – mažasis puikiai žino, kaip atrodo Italija ir kas yra gatvės prekyba.

O kol kas šeima džiaugiasi ramesniu, bet tikrai ne lėtesniu gyvenimu. „Dabar gyvename pagal gamtą, stengiamės užsiauginti kuo daugiau daržovių. Tenka apeiti tris šiltnamius, daržą, gėlynus – kaimiški darbai atima nemažai laiko, o likusį laiką praleidžiame dirbtuvėje, rūpinamės namais. Vis dėlto miestas mums neįdomus. Turėjome butą Vilniuje – pardavėme“, – sako Jurgita.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt