Gyvenimas

2021.10.15 08:56

Jolanta pamena pradžią priklausomybės ligų centre: buvo gėda valgyti su kitais, jie atrodė prastesni

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.10.15 08:56

Žmonės, kurie pakyla po priklausomybės, jaučiasi it išgyvenę po katastrofos, LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ sako pati taip besijaučianti Jolanta Šarpnickienė. Anuomet žinoma žurnalistė prisimena: su kolegomis per pietus išgerdavo alaus, vakare – dar ko stipresnio. Vieną dieną ji padaugino taip, kad atsidūrė reanimacijoje. Tada, pasakoja, jau nebenorėjo gyventi.

Ilga, sunki ir vingiuota kelionė – nuo ilgų metų alkoholio gniaužtuose iki blaivaus gyvenimo suvaldžius priklausomybę. Jolanta pasiryžo nelengvam atvirumui, kad atskleistų visą priklausomybės siaubą ir padėtų kitiems. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Gretinant moteris ir alkoholį – ar jūs nepastebėjote, kad vyrai apie tai kalba dažniau, tarsi jiems tai paprasčiau, o moteris ir alkoholis išlieka tabu?

– Moteris atstovauja silpnajai lyčiai, tas alkoholis tarsi nedera prie moters. Man pačiai, kai įgijau priklausomybę, irgi tai, kas nutikdavo, atrodydavo, kad nedera. Aš dėl to jausdavausi blogai.

– Ar galime atsukti laikrodį ir grįžti prie pradžios, kada radosi gal ne problemos, o nekaltos pažintys su alkoholiniais gėrimais?

– Sakyčiau, kad tai nebuvo tokios jau nekaltos pažintys. Tiesiog aš esu vadinamosios brežnevinės epochos žmogus, tuo laiku alkoholis buvo šeimos gyvenimo būdo dalis. Kai mano šeimoje jis buvo vartojamas per šventes, nebūčiau galėjusi sakyti, kad žmonės buvo priklausomi. Atrodė visiškai natūralu švęsti savaitgaliais, šiaip kažkokiomis progomis, tarkime, mamos parduotuvėje, kurioje ji dirbo, darbuotojos daro cepelinus, kviečia visas kitas ir, be abejo, būtinai turėjo būti alkoholio.

Suaugusieji vartoja gėrimus nuo šampano iki stipresnių, o vaikams iki 16 metų, visiškai natūralu, įpildavo šampano. Man jis buvo labai skanus, man patikdavo ta apsvaigimo būsena.

Kaip tai atradau aš pati? Buvo, kad suaugusieji vartoja gėrimus nuo šampano iki stipresnių, o vaikams iki 16 metų, visiškai natūralu, įpildavo šampano. Man jis buvo labai skanus, man patikdavo ta apsvaigimo būsena. Taip po truputėlį pasirinkus žurnalistės profesiją, studijuojant būdavo vakarėlių, kursiokų pasibuvimų, jų metu tikrai nevengdavome pavartoti. Buvau iš tų, kurie tikrai mėgdavo išgerti daugiau nei kiti ir nemažai pakeldavo.

Kaip suvokiu dabar, iš šios dienos pozicijų, tai buvo bandymas užpildyti tuštumą, kurią tuo metu akivaizdžiai jutau. Šiandien aš puikiai suprantu, kad ir be alkoholio galima jaustis harmoningai, puikiai, džiugiai, o tada man reikėdavo pavartoti, kad tapčiau savesnė. Tai slėpė labai daug nesklandumų, kurie su manimi tuo metu vyko.

– Kita vertus, skaitant jūsų gyvenimo istoriją, kurią jau esate pasakojusi, jums viskas kaip ir klostėsi neblogai: ir asmeninis gyvenimas, ir karjera, ir mokslai... Ir vis tiek tas alkoholis buvo šalia tokiais nemažais kiekiais.

– Žinote, nepasakyčiau, kad taip jau puikiai ir klostėsi. Fasadas gal atrodė labai gražiai, aš tikrai myliu savo profesiją, man tikrai patiko dirbti, bet tuo metu jutau neteisingumo jausmą, stresą. Po tų pačių Sausio 13-osios įvykių buvo didžiulis stresas. Atsimenu, šneku su viena kolege ir sakau: reikės išgerti. Mes su kolegomis tas emocijas slopinome alkoholiu. Dabar aš to tikrai nedaryčiau.

<...> Ne aš viena taip dariau – manau, kad daugybė žmonių ir dabar bando taikyti šitą priemonę. Bet tai ne išeitis.

– Tuo metu buvote tikrai labai žinoma žurnalistė. Kaip pati minite, fasadas buvo labai gražus, bet kažkas slėpėsi, sukosi tos povandeninės srovės. Kai matome moterų, kurios yra viešos, dirba matomus darbus, aplinką, – tylomis kalbama, kad problemų su alkoholiu nėra taip reta.

– Kitų moterų, kurios gali turėti tų problemų, nenorėčiau vertinti, kalbėti apie konkrečius atvejus, bet pasakysiu apie save. Žinote, yra fasadas ir yra vertybės, kuriomis tu gyveni. Jei tos vertybės sušlubuoja, griūtis yra neišvengiama. Man savo laiku atrodė, kad yra labai svarbu tiesiog turėti darbą, vesti laidą, kurią vedu, nors LRT vesdama laidą jau turėjau problemų, jos krito į akis kolegoms ir mane pačią, mano artimuosius glumino. Kada su manimi televizija nepratęsė sutarties, man atrodė, kad tai yra labai blogai, švelniai tariant.

Įvyko mano elgesio pasekmė. Bet kad ir tą sutartį nutrauktų dėl bet kokių priežasčių, ne išeitis kilnoti taurelę. Galvoju, visada yra daugybė kelių. Kai viena baigiasi, kita prasideda.

– Dabar galite pasižiūrėti per petį į įvykius sveikai, bet tuomet, kiek žinau, pykote ant viso pasaulio, visi buvo kalti, tik ne jūs. Sakote, kad tai buvo susiję su ta priklausomybe, liga.

– Taip, tai susiję su priklausomybės liga. Žmogus, kuris jau priklausomas, vartoja alkoholį dėl daugybės priežasčių. Aš vartojau dėl to, kad man atrodė, jog manęs nesupranta, galbūt neįvertina, artimi žmonės irgi ne taip supranta... Buvo daugybė priežasčių. Bet tai tebuvo dalykai, kurių nemokėjau išspręsti blaiviai, kuriuos reikėjo imti ir spręsti blaiviai.

– Jolanta, ar galiu grubiai paklausti, kaip atrodydavo tas taurelės kilnojimas? Aplinkui matome nemažai ir elegantiško alkoholizmo: šampano taurėse, brangaus vyno...

– Atrodė taip, kad išgeri su bendradarbiais net per pietus, kas man dabar atrodo labai keistai, alaus, paskui vakare dar jo nusiperki. Paskui nusiperki kažko dar stipresnio. Tai priklausomybė – nebe tu valdai tą alkoholį ir koks jis bebūtų įmantrus, esmės tai nekeičia. Man labai patiko, kai gydžiausi pagal Minesotos programą ir ten pasakė, kad alkoholio formulė yra ta pati ir tiems, kurie geria labai prabangius gėrimus, ir tiems, kurie geria odekoloną. Esmė – ta pati.

Tas procesas nevyksta taip paprastai. Savivokai prireikė laiko. Kada patekau į Priklausomybės ligų centrą, pradžioje norėjosi palįsti po lova. Man buvo gėda eiti kartu valgyti su kitais žmonėmis, kurie priklausomi.

– Pasakojote, kad alkoholis į gyvenimą atėjo gana žaismingai, lengvai – per giminių šventes ir pasisėdėjimus su kolegomis. Kada supratote, kad tai jau nėra nei smagu, nei žaisminga, tai jau bėda?

– Supratau prieš 17 metų, kai man prireikė gydymo, kai patekau į reanimaciją padauginusi, nes tuo metu jau nebenorėjau gyventi. Po reanimacijos mano brolis paklausė: „Kaip tu renkiesi? Gali toliau tęsti tai, ką pradėjusi, arba mes tau siūlome eiti gydytis.“ Aš pasirinkau gydymą Kauno priklausomybės ligų centre.

Bet tas procesas nevyksta taip paprastai. Savivokai prireikė laiko. Kada patekau į Priklausomybės ligų centrą su žmonėmis, kurie man atrodė alkoholikai, prastesni negu aš, reikėjo susitaikyti, aplinkybių, kurios mane paskatino baigti tą pačią Minesotos programą. Pradžioje tai tikrai norėjosi palįsti po lova ir neišlįsti, aš pirmomis dienomis net prašiau, kad man valgyti atneštų į kambarėlį, kuriame gyvenau. Man buvo gėda eiti kartu valgyti su kitais žmonėmis, kurie priklausomi.

– Jūs ne taip seniai gyvenate visiškai blaivų gyvenimą. Ar galite pasakyti, nuo kada skaičiuojate savotišką gimtadienį?

– Nuo tos dienos, kai prieš metus atvažiavau į reabilitacijos centrą, nors ir iki tol buvau blaiva. Mano blaivybė yra metai ir 9 mėnesiai. Ją skaičiuoju nuo praėjusių metų sausio 13-os.

– Tarsi praėjo visai nedaug laiko, bet jūs kalbate drąsiai. Kodėl pasirinkote tokį drąsų kalbėjimą? Juk visada šalia ir atkryčio baimė.

– Teisingai pasakėte – tai liga visam gyvenimui. Bet kadangi aš pati esu atkritusi po 7 metų blaivybės, tai antrą kartą turiu laimę ne tik išblaivėti, bet ir suvokti labai svarbų dalyką: atkryčio išvengti galima tik dedant pastangas, o tos pastangos yra naudojimasis tokių pačių žmonių pagalba, kurią randi Anoniminių alkoholikų programoje.

Žmonės, kurie pakyla po tos priklausomybės, tarsi jaučiasi išgyvenę po katastrofos. Aš taip ir jaučiuosi, ir galvoju, kad turiu padaryti viską, kad vykdyčiau tą programą, jos laikyčiausi, ji man labai svarbi, ir kad mane toliau tame kelyje vestų aukštesnė jėga, Dievas. Sukuriu ryšį ir stengiuosi jį palaikyti, stiprinti kiekvieną dieną. Todėl man baimė atrodo nelabai prasminga.

Visas pokalbis – spalio 1 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt