Gyvenimas

2021.10.04 17:44

Iš Prancūzijos pėsčiomis keliaujantis Emmanuelis užsuko į Lietuvą: gėda, kad iki šiol nieko apie jus nežinojau

Andrius Stanys, grokiškis.lt2021.10.04 17:44

Sulaukiu skambučio iš redakcijos: „Labas, po miesto centrą vaikšto tikras turistas. Gal norėtum jį pakalbinti?“ Mintyse prabėga daugybė „tikro turisto“ vaizdinių. Kurį laiką patylėjęs, sutinku ir išskubu. Deja, su „tikru turistu“ prasilenkiu, bet sužinau, kad Rokiškio turizmo ir amatų informacijos centre jis paliko savo daiktus, tad daugiau nei pusantros valandos kantriai laukiu. Pagaliau susitinkame: iš tiesų, jis atrodo kaip tikras keliautojas, jo vardas Emmanuelis, jam 47-eri. Jis – išskirtinis žmogus.

Deja, atpasakoti visą mūsų pokalbį, kuris tęsėsi beveik tris valandas, prireiktų pusės laikraščio numerio, visgi pasistengsiu papasakoti bent jau kelis dalykus, man labiausiai įstrigusius.

Emmanuelis yra piligrimas, savo kelią pradėjęs Prancūzijoje, Normandijoje, Caeno mieste, kur per Antrąjį pasaulinį karą išsilaipino sąjungininkų pajėgos. Jis beveik per metus pėsčiomis nuėjo daugiau nei 3000 km. Čia, Rokiškyje, atsidūrė tik dėl to, kad pakeliui į Kryžių kalną nukrito… danties karūnėlė. Džiugu, kad anksti ryte vietos odontologai jam pagelbėjo.

Emmanuelis nemėgsta pagrindinių kelių, dažniau renkasi siaurus aplinkkelius, net žvyrkelius, kur ramiau ir nėra chaoso. Mums bekeliaujant į vieną iš Rokiškio kavinių, jis pasidžiaugia, kad parduotuvėje rado puodą, būtent tokį, kokio ieškojo, – galės išsivirti miško grybų, kurių žino net lotyniškus pavadinimus.

– Iš kur tiek daug žinai apie grybus?

– Labai mėgstu grybauti ir uogauti. Gamta suteikia man galimybę pavalgyti – tai stebuklas. Todėl domiuosi jos turtais. Pasaulyje yra gausybė grybų, daugumą jų žmonės praleidžia ar net nepastebi, nes atrodo kaip kempinės ar pan. Man jie – delikatesas.

Mano tėvai neidavo grybauti. Vaikystėje buvau skautas, gamtoje praleidau daugybę laiko. Kai kiti rinkosi kompiuterinius žaidimus, aš tuo metu būdavau gamtoje, domėjausi ja ir tyrinėjau. Dažnai susikurdavau kokius nors iššūkius, pavyzdžiui, užkurti laužą su vienu degtuku. Taigi mano meilė gamtai gimė dar tada, kai buvau visiškai mažas.

– Papasakok, kaip žmogus pasiryžta leistis į tokią kelionę?

– Esu piligrimas, esu tas, kuris keliauja į šventovę ar šventą vietą dėl religinių motyvų. Stengiuosi keliauti „pagal knygą“, taip, kaip priklauso, stengiuosi būti geras krikščionis. Visgi netikiu Dievo taip, kaip dauguma žmonių. Man būtų sunku tvirtinti, kad esu katalikas, nes netikiu dauguma dalykų, tarkim, popiežiumi. Aš tikiu, kad popiežius yra lyderis, bet tikrai ne šventasis. O galbūt jis iš tikrųjų šventasis? Nežinau, tai tiesiog mano pamąstymai.

Savo kelionę pradėjau Prancūzijoje, mano tikslas buvo pasiekti Lenkijos miestelį Čenstakavą, kur yra Dievo Motinos ikona. Tačiau vos pradėjęs savo kelionę supratau, kad ši patirtis yra tokia… žemiška, paprasta ir tyra – pasiekęs tikslą pajutau, kad noriu daugiau.

Iki tol gyvenau netoli Everesto, Nepale, dideliame aukštyje su šerpais – „kalnų žmonėmis“. Jie turi savybių, kurių paprasti žmonės neturi, ir tai padeda jiems išgyventi tokiose vietose. Praleidau ten gerus tris mėnesius, mėgavausi ramybe, kol pristigau maisto ir teko nusileisti į kaimelį. Vos nusileidau, kaimelio žmonės pradėjo kalbėti apie kažkokį neaiškų virusą, kuris plinta pasaulyje ir dėl kurio užsidaro šalys, nutraukiami skrydžiai.

Tiesa pasakius, maniau, kad jie iš manęs juokiasi, kol pagavome CNN kanalą ir pirmą kartą išgirdau apie koronavirusą. Tai buvo 2020-ųjų balandis, beveik keturi mėnesiai nuo koronaviruso atsiradimo. Į gimtąją Prancūziją dėl tokios situacijos grįžau tik rugsėjo pradžioje. Apsilankiau pas stomatologą, nusipirkau trūkstamų daiktų ir jau 2020-ųjų rugsėjo pabaigoje leidausi į šią piligriminę kelionę.

– Taip keliaudamas turbūt daugumą naktų praleidi gamtoje?

– Taip, dažniausiai miegu miškuose po atviru dangumi ar ypatingose, gražiose vietose, kurios mane priverčia pasilikti. Nesinaudoju viešbučiais, nebent į svečius pakviečia pakelėje sutikti žmonės. Ši žiema buvo ypač graži ir žiemiška, teko miegoti palapinėje spaudžiant 25 laipsnių šalčiui. Turiu viską, ko reikia, kad nesušalčiau, tad galiu džiaugtis žiemos gamtos grožiu. Esu pripratęs keliauti į kalnus, ten yra tekę patirti 40 ar 45 laipsnių speigą. Šaltis man – ne problema.

– Kaip suprantu, teko aplankyti daugybę įdomių vietų?

– Turiu du darbus: Prancūzijoje statau ir renovuoju namus, tai darbas dėl pinigų; kitas – savanoriavimas, kai rūpinuosi geriamojo vandens prieinamumu gyventojams. Darau tai daugiau nei dvidešimt metų, per tą laiką teko aplankyti Indiją, Šri Lanką, Nepalą. Pastarosiose dviejose savanoriavau per karą. Gaila tik to, kad tie dvidešimt savanorystės metų neturi jokios vertės realiame pasaulyje, daugumai tai atrodo tiesiog nerimtas užsiėmimas, kur kas labiau vertinami „popieriukai“ su universiteto štampais.

– Prieš ateidamas į Lietuvą, ar žinojai kai ką apie mūsų šalį?

– Jei atvirai – nieko. Ir man tikrai gėda dėl to. Juk mes, europiečiai, – lyg ir tolimi broliai. Aš asmeniškai jaučiuosi labiau „žmogus“ nei prancūzas. Todėl ir džiaugiuosi šia kelione, kurioje sutinku daugybę naujų žmonių. Ėjimas man atrodo geriausias kelionės tipas pažinti žmones ir šalį. Eidamas turi laiko pamatyti gamtą, aplinką, žmones, pastebi dalykus, kurių net vietiniai nemato daugybę metų.

Šioje kelionėje sutinku tik gerų ir šiltų žmonių. Žmonės, kuriems atrodau keistas ir neįdomus, mane tiesiog aplenkia, o tie, kuriems rūpi ar yra įdomu – mane užkalbina. Šiuolaikinė medija suformuoja itin blogą žmonijos įvaizdį: jei kažkur keliauji – saugokis to ir ano. Man nereikia saugotis, mano patirtis visiškai kitokia, nei kalbama visais kanalais.

– Netikėtai aplankei ir Rokiškį. Koks dabar Tavo kelionės tikslas?

– Pasirinkau piligrimo kelią Marijai, šiuo metu keliauju į Šiluvos miestelį. Nesu turistas, nesirenku turistinių vietų, bet jei vieta mane traukia ar turi įdomią istoriją – aplankau ją. Tad pakeliui į Šiluvą užsukau į Kryžių kalną – mane išties žavi jo istorija. Noriu pamatyti dar daugybę vietų Čekijoje, Austrijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir kitur, bet tik atkeliavęs į miestelį nusprendžiu, kur leisiuosi toliau. Galbūt man pasakys, kad verta aplankyti vietą visiškai kitur, tad neapsikraunu planavimais. Šioje kelionėje išmokau mesti visus planus, lūkesčius, nes dažniausiai nenutinka taip, kaip planavai.

Tokias keliones pasirinkę žmonės puikiai supranta, kad piligrimo kelias – sielos mankšta. Aš stengiuosi paisyti savo kelionės pasirinkimo ir turiu tam tikras taisykles, kad netapčiau tiesiog turistu ar žmogumi be namų, kuris nežino kur esąs. Pirmąją dalį savo kelionės įgyvendinau aplankęs Marijos ikoną Lenkijoje, o šią paskyriau savo lėtai transformacijai. Šioje kelionėje jaučiuosi laimingas: išmokstu daugybės naujų dalykų arba pakeičiu nuomonę apie daug dalykų, sutinku daugybę malonių žmonių ir tiesiog mėgaujuosi gyvenimu.

Viliuosi, jei savo kelią tęsiu pakankamai ilgai, mano pokyčiai bus ilgalaikiai, galbūt net visam gyvenimui, nes paprastai vos kai grįžę į puikiai pažįstamus namus mes metame viską, ką sužinoję, užvaldo seni įpročiai ir seno gyvenimo ritmas. Daugybę metų savanoriavau Indijoje, kur praktikuojama daugybė jogos formų. Viena iš jų – sadhana. Tai spiritualinė mankšta, kuria lyg nusprendi kai ką keisti savo gyvenime. Manau, kad ši kelionė yra mano sadhana.

– Kokia diena ar koks įvykis šioje kelionėje iki šiol buvo sunkiausia?

– Net negalvodamas galiu atsakyti, kad sunkiausia šios kelionės dalis – aš pats. Kelionę pradėjau turėdamas daugybę norų, idėjų, netinkamų piligrimo keliui. Tų dalykų teko atsisakyti. Tai nėra lengva. Ne kartą pristigus maisto apimdavo nerimas: ar prieisiu parduotuvę, o gal kas pakvies vakarienės… Kai eini vienas, tokie jausmai stiprūs, tad turėjau išmokti apie tai negalvoti ir viską palikti likimui.

Pasirinkau dvasinę kelionę ir joje niekada nieko nepritrūkau, viskas pavykdavo savaime ir tiesiog atsirasdavo prieš akis. Pavyzdys – kelionės pradžioje pamiršta šv. Jokūbo kriauklė – savotiškas piligrimų simbolis. Tuo metu dėl koronaviruso dirbo tik maisto parduotuvės, tad pradėjau jaudintis, kur ją gausiu. Po poros dienų šią kriauklę radau viduryje miško. Arba situacija naktį, kai pristigau vandens – lyg iš niekur išniro džipas, sustojo ir pasiūlė man „Coca-Colos“. Yra ne vienas toks pavyzdys. Ar tai ne stebuklai?..

Nekeliu sau iššūkių, bandau mėgautis kiekvienu kelionės momentu. Vadinasi, jei ką sutiksiu – skirsiu jam laiko, kad susipažinčiau. Iškart pajuntu, ar žmogus nuoširdžiai nori bendrauti, ar esu jam įdomus. Kartais sutikęs žmogų praleidžiu su juo kalbėdamas visą dieną. Kai matau, kad pokalbis baigtas – judu toliau. Taigi atsisakiau idėjos per dieną įveikti tam tikrą kilometrų skaičių ir tai iš tikrųjų sunku.

– Turbūt įdomiausias klausimas: kiek porų batų teko pakeisti? Ar daug dalykų teko pakeisti per šią kelionę?

– Per šią kelionę batus keičiau tik kartą, tiesa, antroji pora jau ne kartą tvarkyta, tad greitai teks įsigyti trečią porą batų. Šiais laikas nėra gaminama taip, kad ilgai tarnautų. Stengiuosi visus savo daiktus išsaugoti kuo ilgiau, kol jie atlieka savo funkciją. Pavyzdžiu, metalinis vandens buteliukas su manimi keliauja jau daugiau nei 27 metus. Jis apdaužytas ir negražus, bet savo funkciją atlieka, tai kodėl jį keisti?

P. S. Deja, tai tik mažas trupinėlis pokalbio, kurį jums galėjau papasakoti. Naujausiomis mano žiniomis, Emmanuelis, sulėtinęs tempą, jau yra visai netoli Šeduvos. Galbūt mūsų keliai dar kartą susikirs kažkur visiškai netikėtai…

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt