Gyvenimas

2021.09.27 08:56

Nuo mažens apie žirgus svajojusi Aušra įkūrė netradicinį žirgyną: vietos jame užtenka ir ligotiems ristūnams

Roberta Šukauskaitė, LRT.lt2021.09.27 08:56

Aušra Ratautė nuo mažų dienų jautė didelę meilę gyvūnams, ypač žirgams. Moteris paliko miestą ir kartu su savo žirgu persikėlė gyventi į kaimą. A. Ratautė dirba veterinare, Karaliaus Mindaugo profesinėje mokykloje dėsto anatomiją ir veterinarijos pagrindus, o sodyboje augina ne tik namų ieškančius kačiukus, bet ir senus, išskirtinių poreikių žirgus. „Mano tikslas – turėti galimybę padėti visiems gyvūnams“, – sako veterinarė.

Pirmas žirgas – iš paskolos

A. Ratautė pasakoja, kad nuo mažų dienų su žirgais ją siejo stiprus ryšys. „Mano senelis labai mylėjo žirgus, iki pat devyniasdešimties metų būdavo kartu su žirgais“, – pasakoja moteris.

A. Ratautė gimė ir augo Kaune, čia aštuonerius metus lankė žirgyną, iš didelės meilės gyvūnams pradėjo mokytis veterinarės specialybės, bet didžiausia svajonė buvo turėti savo žirgą. „Gyvenau pusantro kilometro nuo Veterinarijos akademijos, į mokslus eidavau pėsčiomis. Tuomet mane pakvietė dirbti gyvūnų priežiūros darbuotoja. Kol mokiausi, dirbau Stambiųjų gyvūnų klinikoje, įdomiausia buvo chirurgija, minkštųjų audinių operacijos. Pradėjusi dirbti pirmą darbą, supratau, kad jau galiu turėti savo žirgą. Pirmą žirgą nusipirkau iš paskolos, buvau trečiame kurse. Kai užsimaniau žirgo, žinojau, kad jeigu noriu imti paskolą, reikia būti išdirbus bent tris mėnesius, pralaukiau tą laiką, pasiėmiau paskolą ir nusipirkau žirgą“, – šypsosi A. Ratautė.

Tėvai jai yra didelė parama, A. Ratautė pasakoja, kad jie nenustebo dėl sprendimo įsigyti žirgą. „Mano tėvai mane palaikė ir leido išbandyti viską. Jeigu ir prieštaraudavo, jų prieštaravimas buvo – pagalvok, ar tikrai bus gerai, o ne griežtas draudimas. Pati prisidirbsi, pati būsi kalta“, – prisiminusi juokiasi A. Ratautė.

Iš didmiesčio – į kaimą

Įsigijusi žirgą veterinarė nenorėjo jo laikyti mieste, svetimame žirgyne. „Norėjau laisvės, kad jis galėtų vaikščioti, kada panorėjęs, pasivolioti, kad pievoje būtų daug žolės. Supratau, jog reikia turėti savo sodybą“, – pasakoja moteris.

A. Ratautė sako, kad sodybos ieškojo ilgai, prioritetas buvo, kad ji būtų netoli Kauno, moteris ieškojo sklypo pievose, planavo čia pasistatyti vagonėlį. „Kai pirmą kartą pasakiau, kad kraustausi iš tėvų buto į kaimą, tada ir mamai buvo ašarų. Gerai pamenu, kai išsikrausčiau į kaimą, jie pirmą kartą atvyko manęs aplankyti: buvau su žalios spalvos striuke, molinais botais. Mačiau iš jų veidų, kad galvoja: o Dieve, į kokį kaimą mūsų dukra išsikėlė. Mano tėvai manęs pagailėjo ir pasiūlė keltis kartu, kad iškart būtų stogas virš galvos“, – juokiasi moteris.

Veterinarė pasakoja, kad tėvai jai daug padėjo, vėliau patys išmoko būti su žirgais, nepaisant daugybės ūkio darbų, šeimai čia patiko. „Po poros metų susipažinau su savo vyru, nusprendėm čia statytis namuką ir įsikurti. Man patiko šitos vietos: miškai, ežeras, Birštonas netoli, labai geri kaimynai – duoda ganyklas nuganyti“, – pasakoja moteris.

Kiekvienas žirgas yra ypatingas

„Aušros žirgynas“ išskirtinis tuo, kad čia visi žirgai turi savo istorijas: vieni pirkti, kiti dovanoti žmonių, yra ir turinčių sveikatos sutrikimų, nejojamų žirgų. „Štai, Fėjai yra devyniolika metų, ji nejojama, nebent kartais užsodinu vaiką. Fėja gimusi su šiek tiek kreivesne kojyte, į senatvę šlubčioja, tad paliekam ją nieko neveikti. Fėja buvo dovanojamas arklys. Kai nuvažiavau pas ją, kumelė bandė mane numesti, neturėjau tokios patirties, kad žirgas taip nenorėtų manęs, bet ją pasiėmiau ir tikėjau, kad susikalbėsim. Mes išjojom kartu namo, ji nusiramino, pasikeitė, eidamos mes susidraugavom. Fėja labai gera, nors ir nejojama, pas mane bus iki savo gyvenimo galo“, – A. Ratautė pasakodama glosto šalia stovintį žirgą.

Žirgyne yra ir daugiau nejojamų žirgų, kurie žaliose pievose ramiai ėda žolę ir leidžia savo dienas. „Taip nutinka, kai savininkai išvyksta į užsienį arba gyventi į miestą, daug pas žirgą neprivažinėsi“, – sako moteris. Pas A. Ratautę gyvena ir išskirtinio dėmesio reikalaujančių žirgų. Pavyzdžiui, juodas eržilas yra alergiškas šienui ir gyvendamas žirgyne duso. „Jeigu šienas šiek tiek dulkėtas, jis dirgina žirgo kvėpavimo takus, jis stipriai kosėja. Savininkas pavargo gydyti žirgą, sužinojo, kad pas mane tokie gyvūnai gyvena laisvai, turi daug vietos ir geras sąlygas, – taip parsivežiau žirgą namo. Po trijų dienų eržilas nustojo kosėti ir jau ketvirti metai nė karto nekosėjo. Tokį žirgą laikyti sudėtinga, visos arklidės turi būti pritaikytos jam“, – pasakoja A. Ratautė.

Jos žirgyne visi žirgai gyvena sveikai, daug juda. Moteris pasakoja, kad smagu vakarais užlipus ant namo stogo matyti, kaip ganykloje laisvai laksto žirgai. „Šiemet susilaikiau nuo naujų žirgų, nors jau pamačiau vienos kumelės nuotrauką, bet dar vis mąstau“, – juokiasi moteris.

Nauja sporto šaka

Gyvendama tarp žirgų A. Ratautė atrado naują sporto šaką – bėgimą su žirgais. „Vieną dieną atkreipiau dėmesį, kad vesdama žirgą kartais ir pabėgu. Pastebėjau, kad su žirgais smagu ir lengva bėgti, tada supratau, kad reikia pradėti bėgioti būtent su žirgais. Sukūriau grupę „Bėgantys su žirgais“, norintys gali atvažiuoti, aš papasakoju apie žirgus, pasišukuojam, pasiimam ilgus pavadžius ir vedamės žirgą kaip šuniuką, ir bėgam kartu“, – apie naują aistrą pasakoja A. Ratautė.

Kartu su žmonėmis bėga ir nejojami žirgai, kurie gerai jaučiasi aplinkoje, nesibaido. Anot A. Ratautės, kol kas tai yra laisvalaikio užsiėmimas, o ne oficialus klubas. „Aš nežinau, ar tai yra iš jų sklindanti energija, neįsivaizduoju, kodėl, bet kai bėgi su žirgais ir ypač kai tavo bėgimo žingsniai sutampa su kanopų žingsniais, atrodo magiškai, net eina šiurpas“, – šypsodamasi pasakoja moteris.

„Aušros žirgyne“ vyksta ir kiti netradiciniai užsiėmimai, kai nejojama, o bendraujama su žirgais. „Būna, pasistatom palapines pačioje ganykloje, miegam jose, per gimtadienius prie žirgų nusinešam pavėsines, darom trijų, keturių dienų žygius, jojam į Kauną, su palapinėmis esame miegoję prie Kauno marių. Yra ir pėsčiųjų žygiai su žirgais ir šunimis, tada einam į mišką, jei turiu beglobių šunų, vedamės ir juos“, – pasakoja A. Ratautė.

Žirgai gali gydyti

Atvažiavus į žirgyną, didžiausia pramoga yra pajodinėti, bet A. Ratautė sako, kad iš tikrųjų stebuklinga yra tiesiog pabūti su žirgais, pašukuoti ir tada užvaldo geros emocijos. „Žinoma, joti irgi labai smagu, bet tai nėra prioritetas, man svarbiausias pats buvimas su žirgu. Daugelis, kurie jojo žirgyne ir vėliau įsigijo žirgą, ypač jei yra galimybė parsivežti jį į savo sodybą, pastebėjo, kad poreikis joti sumažėjo, užtenka bendravimo, buvimo su gyvūnu“, – teigia veterinarė. Pasak jos, žirgai gali ne tik nuraminti, bet ir pralinksminti.

„Pas mus atvažiuodavo neįgalieji pabūti su žirgais, jų paglostyti. Kai pamatai, kad autistiškas vaikas, kuris sunkiau reaguoja, yra be emocijų, prieina prie žirgo ir nusišypso, ir darbuotojai verkia, ir pats vos neverki iš laimės. Nerealu, ką padaro gyvūnas“, – sako A. Ratautė.

Ateities vizijose – didelė gyvūnų prieglauda

Šalia didelės meilės žirgams yra ir sunkūs, reikalaujantys laiko ir finansų ūkio darbai. „Būna sunkių akimirkų, bet viską mesti ir grįžti atgal į miestą niekada negalvojau. Būna minčių, kad galbūt reikėtų susimažinti žirgų, užklumpa buities rūpesčiai, natūralu, kai turi mažiau gyvūnų, ir rūpesčių būna mažiau. Tačiau visko atsisakyti niekada nemąsčiau. Yra naujų arklidžių statybos vizijų, noriu padaryti geresnį ir patogesnį gyvenimą žirgams ir kad jais būtų paprasčiau rūpintis man“, – sako A. Ratautė ir atskleidžia dar vieną savo svajonę.

„Mano svajonė yra turėti bendrą žirgų, šunų ir kačių prieglaudą, net ir karvę priglausčiau, jei reiktų. Šiuo metu esu ribota, negaliu visko sutempti į namus. Noriu, kad nereiktų pasakyti, jog neturiu vietos ir negaliu padėti gyvūnui. Manau, kad tai tikrai pavyks. Tik būdama jaunesnė galvojau, kad viskas pasidaro per dešimt metų, o dabar supratau, kad gali prireikti ir trisdešimties metų, todėl reikia gyventi šia akimirka, ne vien svajonėmis. Nenustoju svajoti, bet leidžiu sau gyventi ir dabartyje, džiaugtis tuo, ką turiu“, – mintimis dalijasi veterinarė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt