Gyvenimas

2021.09.26 16:45

Po įdomiausias Europos ir Amerikos mokyklas keliavę Meldaikiai: tik atrodo, kad jose daug chaoso

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2021.09.26 16:45

Pasaulyje yra pačių keisčiausių ir radikaliausių mokyklų, pavyzdžiui, vienoje jų mokosi 80 metų senolis, kitoje mokiniai gali neiti į pamokas. Yra ir tokių ugdymo įstaigų, kuriose mokytojus atsirenka patys mokiniai ir nusprendžia, kokio atlyginimo pedagogai verti, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja po įdomiausias Europos ir Amerikos mokyklas keliavę Mingailė ir Tautvydas Meldaikiai.

Anot psichologės Mingailės Žemaitytės-Meldaikės, įdomu tai, kad tos mokyklos, kurias lankė, labai koncentruojasi į emocinį raštingumą ir psichoemocinę būklę, bet joms puikiai sekasi ir su rezultatais. Tada supranti – nereikia priešinti šių dalykų, svarbiausia – nusistatyti prioritetus. Taip tampa nesunku rasti valandą per savaitę susėsti problemoms aptarti, santykiui kurti, galiausiai – savistabai skatinti.

Suprasti, ko labiausiai reikia šiuolaikiniams mokiniams ir kokie didžiausi pedagogų lūkesčiai, ne visada paprasta, bet reikia ilgai apie tai kalbėtis, sako jiedu. Pora, lankydamasi skirtingose Lietuvos mokyklose, įsitikino, jog vienas didžiausių jaunų žmonių, taip pat ir mokytojų poreikių – būti išgirstiems.

„Tokias sąlygas labai retai kada atrandame Lietuvos mokyklose, kai nuosekliai susėdama į ratą ir kalbamasi apie tai, kas svarbu šiandien, svarbu kiekvienam, nepaliekant nei vieno, netgi periferijose esančio mokinio, kuriam galbūt ne visada drąsu kalbėtis“, – pažymi pedagogas Tautvydas Meldaikis.

Kai tai darai nuosekliai, tada ir vystosi poreikių raštingumas, tada ir galima suprasti, kokia tai mokykla ir ko reikia šiai konkrečiai bendruomenei, mano jis. Tautvydas tiki, jog pats svarbiausias dalykas – kad vaikas norėtų eiti į mokyklą. Bet tai turbūt utopija, priduria Mingailė.

„Nebus taip, kad jis visąlaik norės eiti į mokyklą, bet tikrai yra tokių mokyklų, kuriose vaikai verkia, kai prasideda atostogos“, – pasakoja moteris.

Ne vieną tokią mokyklą pora pamatė Europoje ir Amerikoje. Daugiausiai jie lankėsi privačiose ir demokratinio ugdymo įstaigose. Mingailė ir Tautvydas sako, buvo labai gera iš pačių vaikų išgirsti, kad į mokyklą eiti – smagu. Tiesa, tokių mokyklų turime ir Lietuvoje, tik dauguma jų – privačios, tad prieinamos ne visoms šeimoms, pažymi Meldaikiai ir apgailestauja, kad mūsų šalyje vis dar tvyro milžiniškas atotrūkis tarp valstybinių ir privačių mokyklų. Tradicinėse švietimo ir ugdymo įstaigose, pasak jų, gaivių vėjų ypač trūksta.

Visose mokyklose, kurias lankėme, radome tris esmines ašis, už kurias dabar ir patys labai stipriai stovime ir kurių vėliavas nešame. Tai pasitikėjimas, laisvė ir atsakomybė.

T. Meldaikis

„Lankėmės, pavyzdžiui, Vokietijos demokratinėje mokykloje, valstybinėje, kurioje – daugiau nei pusantro tūkstančio mokinių. Ten išvystyta ta pati sistema ir veikia. Tada atrodo, o kaip jums pavyksta? Ir tada supranti, kad ten labai stipri bendruomenė, labai stiprus suvokimas, kaip reikia dalintis atsakomybe.

Ten – septyni departamentai, septyni mokyklos vadovai ir jie mokosi vieni iš kitų. Tos degančios mokytojų akys... „Mano klasėje viskas labai gerai, bet girdėjau, kad pas jus yra iššūkis, visi susitelkime tenai.“ Ten mokytojai nusiteikę geranoriškai. Tas dalijimasis ir apskritai mokytojų savitarpio pagalbos grupė, man atrodo, yra tas dalykas, kuris galėtų atsirasti kiekvienoje mokykloje, nes to labai reikia“, – mintimis dalijasi psichologė.

Nuotykių kupiną kelionių projektą „Wade into Adventure“ Mingailė ir Tautvydas suskirstė į kelis etapus. Pirmieji du – ekspedicijos po Europos bei Šiaurės ir Centrinės Amerikos mokyklas – jau įgyvendinti. Trečiajame pora planavo rinkti gerąją Azijos mokyklų patirtį. Deja, viešint Kosta Rikoje užklupo pandemija ir kelionės planus teko žaibiškai pakeisti. Humanitariniu lėktuvu jie buvo parskraidinti į Europą. Visgi pora sako, informacijos bei patirčių jau prikaupta tiek, kad dabar tik reikia jomis dalintis.

Įvairių pasaulio ugdymo įstaigų patirtis surinkusi pora: daug laisvės, bet tuo pačiu vaikams diegiamas ir atsakomybės jausmas

„Visose mokyklose, kurias lankėme, radome tris esmines ašis, už kurias dabar ir patys labai stipriai stovime ir kurių vėliavas nešame. Tai pasitikėjimas, laisvė ir atsakomybė“, – teigia Tautvydas.

Visgi jiedu neslepia, kad užsukus į daugelį netradicinių pasaulio mokyklų pirmas įspūdis būdavo, kad jose – pernelyg daug chaoso. Ir tik ilgiau pasisvečiavus tapdavo aišku, jog viskas ten puikiai sustyguota ir kiekvienas – tiek mokinys, tiek mokytojas – žino savo teises ir pareigas.

„Turbūt pats gražiausias dalykas, kurį atrasdavome tose mokyklose, tai buvo vidinė motyvacija, degančios mokinių, mokytojų akys. Kaip dabar atsimenu, lankėmės Olandijos sociokratinėje mokykloje, susėdome visi aplink tokį ilgą stalą ir to pokalbio metu prisijungė mokiniai, mokytojai, direktorė, ūkvedys, buvo užsukęs vienos mergaitės senelis tiesiog aplankyti. Atrodė, kad kiekvienas žmogus ten randa savo vietą ir jaučiasi tos mokyklos dalimi. Ta gyvybė ir toks tikrumas, apskritai toks gyvenimas mokykloje labai labai įkvepia.

Po to vaikai mums pasakojo apie savo atradimus nuo mašinų sukūrimo, „start-up`ų“ gimimo mokykloje, kompiuterio sistemų išradimų iki filosofijos, Tai Či, politikos. Tai taip platu ir kiekvienas žmogus gali atnešti bet ką. Jis, aišku, turi adekvačiai įvertinti, kokių resursų reikės, galbūt atrasti bendraminčių“, – pasakoja Mingailė.

Tačiau, anot Tautvydo, nesvarbu, kiek žmogui metų, jis gali atnešti idėją ir pamatyti problemos sprendimą. Visgi, kad ir kiek daug laisvės pažangiose mokyklose būtų, savo pareigas mokiniai išmano. Bendru sutarimu atsakingai nusprendžia ir dėl tvarkos, pavyzdžiui, kiek laiko mokykloje galės naudotis mobiliaisiais telefonais.

„Olandijoje buvo ta problema su telefonais, visi sulindę į telefonus, į planšetes, mokytojai nežinojo, ką daryti, sakė: griebėmės visko, patys pradėjome žaisti tuos žaidimus. Tas irgi šiek tiek atkreipė mokinių dėmesį: oho, jūs irgi norite suprasti, kas mums patinka. Po to jie susitarė padaryti eksperimentą – mokytojai leido daryti tai, ką mokiniai nori, prisijungė kartu, bet pabandė mokykloje mėnesį laiko pabūti be išmaniųjų technologijų. Kadangi ryšys stiprus, bendruomenė vieninga, vaikai sutiko ryžtis šiam eksperimentui.

Aišku, buvo visokių iššūkių, bet galiausiai po to mėnesio jie kvietėsi specialistus, kurie kalbėjo apie priklausomybes, apskritai apie tą žalą, ir jie atrado, kiek daug mokykla turi ir duoda, kiek daug ten galima visko veikti, ko negali veikti namuose ar su telefonu. Ir patys, remdamiesi savo patirtimi, priėmė sprendimą. Patys vaikai kalbėjo, kad turėjo priklausomybę, suprato, kad laiką reikia leisti kažkaip atsakingiau“, – prisiminimais dalijasi psichologė.

Ne visi jaučiasi geriau alternatyvioje mokykloje

Olandijoje pedagogas ir psichologė rado tokią mokyklą, kurioje per vienerius metus vaikai paruošiami baigiamiesiems mokyklos egzaminams. Drąsu? Taip, bet, sako, šis metodas puikiausiai pasiteisino.

„Vadinasi, vienuolika metų tu gali ieškoti savęs, tyrinėti pasaulį, suprasti, kas tau iš tikrųjų patinka, kas tau iš tikrųjų svarbu, tada per vienus metus tave paruošia visiems egzaminams, nes tu turi vidinę motyvaciją“, – aiškina Tautvydas.

Mingailę ir Tautvydą sužavėjusiose pasaulio mokyklose ypač akcentuojamas vienas svarbus dalykas, kurį būtų reikšminga mokykloje išsiugdyti kiekvienam, – tai noras mokytis visą gyvenimą. Mokymosi procesas turėtų būti siejamas ne su kančia, bet malonumu.

Danijoje jie lankėsi viso gyvenimo mokymosi mokykloje, kur susipažino su bene aštuoniasdešimties metų mokiniu. Danijos visuomenė, sako Mingailė, yra ta, kuri atrado, kas yra tas viso gyvenimo mokymosi džiaugsmas, o tai, visų pirma, susiję su streso nebuvimu mokantis.

Summerhill`o mokykloje turi ateiti į mokyklą, bet neprivalai eiti į pamokas, yra mokinys, kuris pabaigė tą mokyklą taip ir nenuėjęs į nė vieną pamoką, nemokėjo skaityti.

M. Žemaitytė-Meldaikė

„Kada mūsų smegenys patiria stresą, mes nenorime mokytis, o kartais mažiau yra daugiau. Šita kokybė toje mokykloje labai jautėsi. Dar nuostabus dalykas, kad ten labai gajus namų mokymas, bet suprasdami socializacijos poreikį tėvai buriasi į bendruomenę ir gali gauti 80 proc. finansavimą iš valstybės. Tai kokia palanki ir palaikanti besikuriančias mokyklas sistema“, – kalba ji.

Pora matė įvairiausių pasaulio mokyklų – ir labai drąsių, ir labai radikalių, net tokių, kuriose mokiniai patys samdo mokytojus ir nusprendžia, kokį atlyginimą jiems reikėtų mokėti.

„Summerhill`o mokykloje turi ateiti į mokyklą, bet neprivalai eiti į pamokas, yra mokinys, kuris pabaigė tą mokyklą taip ir nenuėjęs į nė vieną pamoką, nemokėjo skaityti. Yra dokumentika apie tą mokyklą ir jis pasakoja: pradėjau skraidyti, reikėjo pildyti formas ir išmokau skaityti. Ir matai, kad tai yra sąmoningas, laimingas, sėkmingas žmogus, kuriam gyvenime viskas pavyko“, – patirtimi dalijasi Mingailė.

Ar egzistuoja tobula pasaulio mokykla, kuri tiktų visiems? Ko gero, ne, sako Meldaikiai, bet jie užtikrina lankęsi tokiose, kurias drąsiai gali vadinti svajonių mokyklomis.

Mingailė pasakoja apie surastą, jos akimis, svajonių mokyklą: „Amerikoje buvo tokia mokykla, aš apsiverkiau jausdama, kad kažkas turi tokią mokyklą. Tai buvo savivaldaus ugdymo mokykla, tokių Amerikoje yra nemažai. Buvo įdomus faktas – ten mokosi apie 105 vaikai ir buvo 5 mokytojai. Aš sakau: kaip jūs susitvarkote su tiek vaikų? Sako: mes dažnai neturime ką veikti. Pasivaikščiojus po tą mokyklą ir pamačius, kaip yra įgalintos erdvės, kiek ten vaikas turi vietos būti ir mokytis pats iš savęs, su savo bičiuliais, atrodė vau – čia yra atsakymas! Mums reikia įgalinti, atverti savo erdves. Vienas vaikas pasakojo, kaip jie, statydami medžio namą, integravo matematiką, fiziką, finansinį raštingumą, daugybę dalykų, kurių reikia.“

Tikėdami, kad ir patys gali prisidėti prie teigiamų švietimo pokyčių, grįžę iš ekspedicijos psichologė ir pedagogas tuojau pat kibo į darbus – sukūrė ir pradėjo įgyvendinti Lietuvos švietimo projektą „Mokyklos odisėja“. Pasitelkusi nesmurtinės komunikacijos ir demokratinio ugdymo gaires pora darbuojasi keliose Alytaus mokyklose.

Kai ieškojo pasaulio mokyklų, kurias norėtų aplankyti, poros žvilgsnis krypo į tas, kurios nėra naujos ar eksperimentinės, bet dirba pagal senus, daugiau nei dvidešimt metų veikiančius pasiteisinusius modelius. Visgi aplankę daugybę skirtingų mokyklų jie aiškiai suprato – vieni mokiniai geriau jaučiasi alternatyvaus ugdymo ir švietimo įstaigoje, o kitiems priimtinesnė – tradicinė valstybinė mokykla.

„Pažįstu vieną šeimą, kuri keliavo iš vienos mokyklos į kitą ir galiausiai dabar jų sūnus mokosi valstybinėje mokykloje, sako, pagaliau radome vietą, kurioje jaučiame, kad viskas susidėjo į vietas. Tai tikrai kartais tie atsakymai yra kažkur arti arba toje pačioje tradicinėje sistemoje. Kad ir kiek daug mes išmokstame, sužinome apie tuos metodus, kad ir kokie jie nuostabūs, kiek daug visko stovi ant mokytojo, ant žmogaus, kuris veda ir kuris moko“, – pažymi Mingailė.

Plačiau – rugsėjo 4 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Įvairių pasaulio ugdymo įstaigų patirtis surinkusi pora: daug laisvės, bet tuo pačiu vaikams diegiamas ir atsakomybės jausmas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt