Gyvenimas

2021.09.24 05:30

Psichozės ištikta ir depresija ilgai sirgusi Laura: psichiatrijos ligoninėje ne taip baisu, vienintelis dalykas – durys be rankenų

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.09.24 05:30

„Pradėjau jausti, kad viskas slysta iš rankų ir aš truputį nebesiorientuoju erdvėje. Keletą dienų nemiegojau, ėmiau keistai kalbėti“, – būseną, kurios ištikta atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, prisimena Laura. Ten moteris išgirdo diagnozę: psichozė. Po 10 dienų grįžus namo Laurai atrodė, kad viskas praėjo, bet po kelių savaičių dingo apetitas, atsirado nepaaiškinamas nuovargis. Smogė depresija. Trejiems metams. Po jų – vėl ūminė psichozė.

„Neturiu jokių patarimų ar receptų, ką daryti kitiems, patekusiems į panašią situaciją, tačiau savo istoriją nutariau papasakoti todėl, kad dalijimasis gydo – ne tik tuos, kuriuos tai ištinka, bet ir tuos, kurie yra šalia. Jiems irgi tenka didžiulis krūvis“, – savo istoriją portalui LRT.lt pradeda pasakoti Laura Tulaitė.

Prieš depresiją ir po depresijos – savo gyvenimo patirtis dabar ji matuoja taip. Iki ligos Laura gyveno Vilniuje, dirbo grafikos dizainere. Po daugelio metų supratusi, kad kompiuterio ekranas neatstoja taip trūkstamo rankų darbo, Laura nutarė pradėti dirbti savarankiškai. Ėmė kurti papuošalus, drauge su vyru įkūrė sėkmingą papuošalų studiją „OKIIKO“.

Pradėjau jausti, kad viskas slysta iš rankų ir aš truputį nebesiorientuoju erdvėje. Keletą dienų nemiegojau, ėmiau keistai kalbėti. Vyras pradėjo suprasti, kad kažkas ne taip.

„Viskas įsisuko ir pasidarė labai įdomu: kelionės į užsienį, mugės, muziejai, parodos, klientai... Vis dėlto vienu metu su vyru pajutome, kad kuo toliau, tuo labiau norime išvažiuoti iš Vilniaus. Pamenu, kiekvieną savaitgalį bėgdavome iš sostinės.

Kaip tik tuo metu pradėjau blogai jaustis. Mane kamuodavo ilgos migrenos, paskutinė tęsėsi visą mėnesį. Dabar atrodo keista, kodėl nenuėjau pasitikrinti sveikatos, bet, matyt, didelis tempas buvo įprastas. Atrodė, kad viskas praeis.

Tada vienai dienai išvykau pailsėti pas vyro tėvus į Kauną. Migrena dingo akimirksniu. Supratau, kad į Vilnių nebegrįšiu. Ir iš tiesų grįžau tik kartą po mėnesio – pasiimti daiktų. Nors neturėjome tokio plano, su vyru netikėtai persikraustėme į Kauną“, – pasakoja Laura.

Pirmosios dienos psichiatrijos ligoninėje – it per miglą

Pora apsigyveno Žaliakalnyje – beveik toje pačioje gatvėje, kur Laura gimė. Netoli gyveno jos mama, sesuo. Atrodė, ramybė pamažu grįžta: Laura su vyru toliau sukosi darbuose, kūrė papuošalus, ėmė daugiau dėmesio skirti savo vidiniam pasauliui – meditavo, praktikavo dėmesingą įsisąmoninimą.

„Visgi, atėjus rudeniui, ėmiau keistai jaustis. Pradėjau jausti, kad viskas slysta iš rankų ir aš truputį nebesiorientuoju erdvėje. Keletą dienų nemiegojau, ėmiau keistai kalbėti. Vyras pradėjo suprasti, kad kažkas ne taip. Iš pradžių nusivežė mane pas savo tėvus, o tada į priimamąjį. Ten man atliko tyrimus, pažiūrėjo, ar nėra kokių fizinių priežasčių, kad kas spaustų smegenis ar panašiai. Paaiškėjus, kad fiziškai man viskas gerai, atsidūriau psichiatrijos ligoninėje“, – prisimena Laura.

Pirmosios dvi dienos psichiatrijos ligoninėje moteriai iš atminties beveik išsitrynė. „Matyt, man reikėjo stiprių vaistų, kad galėčiau atsipalaiduoti, išsimiegoti. Kai prabudau po tų dviejų dienų, man atrodė viskas gerai. Taip, buvau keistoje vietoje, žinojau, kad nutiko kažkas keisto, bet jaučiausi gana normaliai.

Aplink mane buvę žmonės taip pat atrodė normaliai, dauguma – panašaus amžiaus. Įsivaizduoju, kad žmonės, pagalvoję apie psichiatrijos ligoninę, iš karto prieš akis mato filmą „Skrydis virš gegutės lizdo“. Iš tikrųjų viskas ten ne taip baisu. Vienintelis dalykas tai, kad durys psichiatrijos ligoninėje yra be rankenų“, – kalba Laura.

Įsivaizduoju, kad žmonės, pagalvoję apie psichiatrijos ligoninę, iš karto prieš akis mato filmą „Skrydis virš gegutės lizdo“. Iš tikrųjų viskas ten ne taip baisu. Vienintelis dalykas tai, kad durys psichiatrijos ligoninėje yra be rankenų.

Po 10 dienų medikai, Laurai paskyrę trejus metus kiekvieną dieną gerti antipsichotikus, išleido ją namo. Ramiau netapo – tiek Laurą, tiek jos vyrą kamavo daugybė klausimų.

„Priežasties, kodėl man taip nutiko, ligoninėje nerado, nors klausinėjo daug: gal mane mušė, skriaudė, gal kas numirė. Atėjo ir studentai su klausimynais. Visgi išeinant gairių, ką man su tuo gyvenime daryti, niekas nepasakė. Tik girdėjau, kaip įspėjo vyrą: „Pasiruoškite, greičiausiai bus dar“, – sako Laura.

Neįmanoma atrodė net atsikelti iš lovos: „Galvą man plovė vyras“

„Jaučiausi lyg ne savo noru būčiau patyrusi savotišką nuotykį“, – jausmą sugrįžus namo iš psichiatrijos ligoninės prisimena Laura. Visgi keista būsena nesukliudė trumpam vėl įsivažiuoti į ritmą: moteris pasiruošė ir atidirbo kalėdinių mugių sezoną, su draugais pasitiko Naujuosius metus.

„Tačiau prieš šventes pastebėjau, kad visiškai nebenoriu valgyti, kas man absoliučiai nebūdinga. Negalėjau žiūrėti į maistą, atsikelti, labai greitai pavargdavau. Atsikeldavau, pasiklodavau lovą – pagulėdavau. Ištraukdavau indus iš indaplovės – pagulėdavau.

Neturėjau jėgų net žvilgsnio pakelti. Tokie dalykai kaip išsiplauti galvą atrodė neįmanomi – galvą man plovė vyras. Pamenu, Naujųjų metų išvakarėse apie savo būseną pasikalbėjau su viena drauge. Ji suprato, kas man yra. Padrąsino: yra vaistų, pasveiksi“, – prisimena Laura.

Supratusi, kad, greičiausiai, prasidėjo depresija, moteris kreipėsi į šeimos gydytoją ir psichiatrą. Visgi medikai išsyk Laurai ligos nediagnozavo – rekomendavo pavartoti vitamino D ir išsiuntė namo. Nuo antidepresantų Laurą bandė atkalbėti ir artimo rato žmonės, jie tikino, kad prie vaistų greitai priprantama.

Visgi Laura iš karto nuėjo pas kitą psichiatrą. „Tąkart medikas išrašė antidepresantų vos tik mane išvydęs“, – sako moteris. Psichiatras jai taip pat paskyrė lankytis Psichikos sveikatos dienos centre. Tiesa, ten eiti nesinorėjo, prisipažįsta Laura.

„Ten jaučiausi it sutrikęs vaikas, kurį pirmą dieną atveda į darželį ir kuriam nepatinka nei žmonės, nei ta aplinka, jis ten jaučiasi nesaugus. Vis dėlto tvarkingai kiekvieną dieną šešias savaites lankiau dienos centrą. Ėmė veikti ir paskirti antidepresantai, tad vienu metu man palengvėjo.

Pamenu, centre susibendravau su viena mergina, tarp mūsų užsimezgė artimas ryšys. Ji man sako: „Žinai, mes tikrai labai panašios.“ Ko gero, sveikam žmogui tai būtų puiki žinia, tačiau kai tokius žodžius tau pasako asmuo, kuris į tą pačią vietą pakliuvo todėl, kad bandė nusižudyti, šie žodžiai skamba kitaip. Jie neatneša džiaugsmo – sukelia baimę, nes pradedi suprasti, kad ir tau taip gali būti“, – prisimena Laura.

Priežasties, kodėl man taip nutiko, ligoninėje nerado, nors klausinėjo daug: gal mane mušė, skriaudė, gal kas numirė. Atėjo ir studentai su klausimynais.

Buvo baisu nieko nejausti: „Psichopatai nieko nejaučia“

Pirmieji depresijos metai buvo sunkūs, prisiminimuose – lyg apsitraukę rūku, sako Laura. Kadangi savijauta iki galo nepasitaisė, antraisiais ligos metais Laura paprašė medikų pakeisti antidepresantus. Nauji vaistai padėjo, tačiau nekontroliuojamai ėmė augti svoris.

„Visgi gydytojai kartojo, kad taip negali būti, nes nėra tokio vaistų šalutinio poveikio. Tik dabar suprantu, kad kūne galėjo kauptis visos užslopintos emocijos, neišreikšti jausmai, neišsakyti žodžiai“, – svarsto Laura.

Antraisiais ligos metais ji pradėjo lankyti ir psichoterapiją – iki tol apsilankymus privačiame psichoterapeuto kabinete varžė finansinės galimybės, o poliklinika tepasiūlė 5 nemokamus psichoterapijos seansus, atvirauja Laura. „Supratau, kad sirgti psichinėmis ligomis yra prabanga. Ne tik kad ilgą laiką negali dirbti – dar ir terapijos, kurios yra reikalingos, taip pat nepigios.

Po pirmųjų mano ligos metų mudviem su vyru teko susitvarkyti finansus, nes neturėjome santaupų – viską išleisdavome kūrybai, naujiems projektams. Kadangi dirbome kaip komanda, vienas kurti papuošalų vyras nebegalėjo, tad po 10-ies metų grįžo prie architekto darbo.

Pirmaisiais metais negalėjau sau leisti psichoterapijos, todėl tiesiog kabinausi į savo artimus žmones siekdama išbūti vieną dieną ir turėdama vilties, kad kitą dieną gal bus kiek nors geriau. Visgi kai liga ėmė tęstis antrus metus, mane apėmė neviltis.

Vaistai lyg ir apramino, galėjau judėti, vaikščioti, užsiimti kokia nors veikla, tačiau jaučiausi tarsi sustojusiame laike ir visiškai nejaučiau emocijų. Negali nei pykti, nei džiaugtis – visą laiką esi kaip ant lygios linijos, tarsi kokiame vakuume. Nieko nejausti gąsdino. Psichopatai nieko nejaučia“, – kalba Laura.

Kaina, kurią teko sumokėti už visą gyvenimą slopintas emocijas

Psichoterapeuto kabinete kalbėti buvo sunku, sako Laura, tad ji su specialistu atrado dailės terapiją – namuose nupiešti piešiniai palengvindavo dialogus. Būtent per juos į galvą atėjo daug supratimų, leidusių sujungti taškus ir atrasti gijas tarp praeities įvykių ir dabartinių reakcijų, atvirauja moteris.

„Kai šiandien savęs klausiu, ką rodo visa mano liga ir tie treji ligos metai, sakyčiau, kad jautrumą. Kiek save pamenu, visą laiką stengiausi jį užgožti ir į išorę transliuoti tik gerus dalykus. Juk tą skatina ir aplinka, norima matyti tik tavo pasiekimus.

Manau, tas perdėtas optimizmas, kuriuo skatinama gyventi – siek, turėk, būk sėkmingas, visada optimistas, – yra labai žalingas. Jis moko matyti tik vieną pusę ir ignoruoti kitą, negatyviąją. O ji juk niekur nedingsta. Jeigu ta pusė slopinama, pradeda kauptis kamščiai ir jie vėliau vienu ar kitu, dažniausiai ne pačiu maloniausiu, būdu prasiveržia.

Kai šiandien savęs klausiu, ką rodo visa mano liga ir tie treji ligos metai, sakyčiau, kad jautrumą. Kiek save pamenu, visą laiką stengiausi jį užgožti ir į išorę transliuoti tik gerus dalykus.

Pamenu, visą laiką norėjau būti gera mergaitė, geresnis žmogus. Kam? Juk ir taip viskas buvo gerai. Savo sąskaita transliavau mandagumą, bijojau užgauti kitą žmogų, bet ignoravau savo pačios emocijas. Dabar suprantu, kad veltui. Juk jautrumas – didžiausia žmogaus stiprybė, jis yra kaip kompasas, nurodantis, kur tavo ribos, kas tau malonu, kas nepatinka. Kai tai ignoruoji ir bandai prisiderinti prie išorinių sąlygų, tavo vidus sutrinka“, – kalba Laura.

Po pokalbio Laura atsiuntė laišką: vėl teko atsigulti į psichiatrijos ligoninę

Tik praėjusių metų rudenį Laura sako pajutusi, kad tarp jos ir ligos pradeda atsirasti atstumas – depresija arti, tačiau jau pasiektas kitas etapas. Grįžo pasitikėjimas gyvenimu, smalsumas. Įvyko ir trumpasis emocinis sujungimas, šypteli Laura, – po ilgos pertraukos ji vėl suprato, kas yra pyktis. Tik šįkart prieš nemalonų svečią ji neužsimerkė, nebandė jo slopinti, o priėmė ir, kaip pati sako, negatyvią energiją pakreipė kita linkme – ją išnaudojo tvarkydama darbinius reikalus.

Visos šios naujos-senos patirtys padiktavo, kad metas nutraukti antidepresantus. Duodama interviu, Laura pasakojo, kad jos vaistais kuriam laikui tapo dailės terapija, rašymo praktikos, dėkingumo dienoraštis, ilgi pasivaikščiojimai, padedantys susidėlioti mintis, moterų klubas, prie kurio veiklos ji prisijungė.

Visgi, po pokalbio praėjus trims savaitėms, Laura atsiuntė laišką. Ji rašė, kad, praėjus savaitei po mūsų susitikimo, dar sykį atsigulė į psichiatrijos ligoninę. „Vėl 10 dienų, diagnozė ta pati – ūminė psichozė“, – dėstė moteris. Rašė niekaip negalėjusi numatyti, jog tai pasikartos, nors antrą sykį ramiau jautėsi ir ji pati, ir šeima, draugai.

„Nutraukiau rašytines praktikas, išėjau iš moterų klubo, vėl ieškau psichoterapeuto. Ankstesnė mano psichoterapeutė visiškai užimta iki Naujųjų metų, manau, prie to prisidėjo pandemija. Pasilikau ilgus pasivaikščiojimus ir tikiuosi atgaivinti dailės terapiją.

Pati jaučiu, kad reikia mažiau stimuliuoti protą ir duoti daugiau dėmesio kūnui. Galiu tik pasidžiaugti, kad dabar jaučiuosi gerai ir labai tikiuosi, kad šį kartą tik tiek ir tebus – užteks gerti vaistus. Vėl grįžtu prie įprasto gyvenimo ritmo ir darbų“, – laiške rašė Laura.

Kai turėjau pasirašyti, kad sutinku gultis į ligoninę, klausiau vyro, ar jis nenorėtų pagulėti vietoje manęs.

Depresija nėra optimizmo ar požiūrio į gyvenimą klausimas

Jau per pirmąjį pokalbį Laura užsiminė – žodžiai, kad depresija gali tapti gyvenimiška pamoka ar net dovana, sergančio žmogaus toli gražu neguodžia. Visgi ji įsitikinusi – per tą laiką jai teko išmokti nemažai. Viena svarbiausių pamokų buvo išmokti atsiduoti kitų pagalbai.

„Pirmiausia reikia suprasti, kad tau reikia pagalbos, o tada išdrįsti jos paprašyti. Man regis, daugelis žmonių to nemoka, baiminasi, kad taip iš savęs atims savarankiškumą ar panašiai. Tiesa, kai mane prireikė pirmą kartą vežti į ligoninę, supratau, kad su manimi kažkas ne taip, bet sąmoningai pati pagalbos neprašiau.

Kai turėjau pasirašyti, kad sutinku gultis į ligoninę, klausiau vyro, ar jis nenorėtų pagulėti vietoje manęs. Natūralu, kad tokioje būsenoje prašyti pagalbos pačiai man nepavyko, todėl tiesiog atsidaviau į žmogaus, linkinčio man gero, rankas“, – kalba Laura.

Ji neslepia – liga, kai esi praradęs visišką kontrolę ir nežinai, kada tau pagerės, ne tik labai ilga, varginanti, bet ir kelianti baimę tiek pačiam sergančiajam, tiek jo artimiesiems. Anot Lauros, labiausiai padeda, kai artimieji ligos atveju nesistengia pernelyg tvarkyti sergančiojo gyvenimo ir spręsti jo problemų. Geriausia – tiesiog būti šalia ir matyti kito skausmą, pyktį. Paklausti, iš kur jis kyla, o ne slopinti savijautą patarimais ar raginimais „neisterikuoti“, „nesinervinti“, svarsto Laura.

„Kai tavo psichika ima maištauti, tu nesupranti, o ir niekas aiškiai nepasako, kas tau yra, todėl pasidaro labai baisu. Visą tą etapą prisimenu kaip savotišką mirtį. Atsiduri visiškoje duobėje, o tada tampi kaip kūdikis: pirmiausia tavimi turi kas nors pasirūpinti, tada tu išmoksti apsiversti, iškelti galvą, o tik tada stotis ir eiti.

Deja, žmonės aplink tikisi, kad tu iš karto eisi, kad depresija – tik tavo optimizmo, nuostatų, požiūrio į gyvenimą klausimas, kad žmonės patys gali save ištempti iš tos ligos. Tai ne visai yra teisybė.

Pirmiausia reikia suprasti, kad tau reikia pagalbos, o tada išdrįsti jos paprašyti. Man regis, daugelis žmonių to nemoka, baiminasi, kad taip iš savęs atims savarankiškumą ar panašiai.

Supratau, kad jeigu sergi fiziškai, galva nuo viršaus nuleidžia viską: ji atsiunčia viltį, suvokimą, ką daryti, ji priima sprendimus, kur tau nueiti, kaip kuo greičiau pagyti. Galva tave palaiko, o tada gyja ir kūnas. Kai serga tavo galva, jokie sprendimai nuo tos piramidės viršaus neateina. Viską apleidi, matai tik juodžiausius dalykus, prarandi ryšį su savo kūnu.

Todėl būtina suprasti, kad tau reikia visiškai kitokios pagalbos nei, tarkime, lūžus kojai ar reabilituojantis po pilvo operacijos. Tiek sergančiajam, tiek jo artimiesiems svarbu suprasti ir tai, kad po šešių savaičių psichikos dienos centre liga dažnai nesibaigia – gijimo procesas būna kur kas ilgesnis. Yra skirtingų depresijos etapų, ir kiekviename jų reikia skirtingos pagalbos“, – išgyvenimais dalijasi Laura.

Psichologinė pagalba

Psichologinės pagalbos tarnyba
Kontaktai
Emocinė parama teikiama jaunimui
Budi savanoriai konsultantai
Kasdien Visą parą
I-VI 18:00 - 22:00
Atsako per 2 darbo dienas
Emocinė parama teikiama vaikams, paaugliams
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
Kasdien Visą parą
I-V 18:00 - 21:00
Atsako per 2-3 darbo dienas
Pagalba teikiama suaugsiems
Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Atsako per 3 darbo dienas
Pagalba teikiama moterims ir merginoms
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai (Rusų kalba paaugliams ir jaunimui)
II-VI Kasdien 16-19 val.
Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius).
Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
I-V 16:00 - 20:00
VI 12:00 - 16:00
(išskyrus švenčių dienas)
Konsultuoja krizių įveikimo specialistai. Gali atvykti į vietą sutartu metu bei konsultuoti nuotoliniu būdu.
Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
I-VII 8:00 - 20:00
Psichologinės konsultacijos
Internetu emigrantams Pagalbą teikia profesionalūs psichologai.
Atsako per 2 darbo dienas
Pagalba nusižudžiusių artimiesiems
Pagalba teikiama nusižudžiusiųjų artimiesiems. Savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt
Atsako per 2-3 darbo dienas
tuesi.lt interneto svetainė skirta savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui
Informacija svetainėje pateikiama glaustai, atsižvelgiant į specifinius kiekvienos tikslinės grupės poreikius. Savižudybės krizę patiriančiam asmeniui suteikiama informacija apie įvairius pagalbos būdus ir jos teikėjus konkrečioje savivaldybėje, ir ko jis gali tikėtis, kreipdamasis pagalbos telefonu, internetu ar susitikęs su specialistu. Norintieji padėti išgyvenantiems savižudybės krizę šioje svetainėje sužinos apie rizikos ženklus, priežastis ir mitus apie savižudybes, ras patarimų, kaip tinkamai suteikti pagalbą. Specialistams pateikiama išsami informacija, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Svetainėje taip pat publikuojamos savižudybės krizę išgyvenusiųjų istorijos. tuesi.lt
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ministerija.
Skubi psichologinė ar psichinė pagalba psichikos sveikatos centre visada suteikiama be eilės

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt