Gyvenimas

2021.09.20 17:33

Įkvepianti Indrės istorija: aš vaikštau kitaip, vizualiai negražiai, bet tai netrukdo man gyventi

Alytausnaujienos.lt2021.09.20 17:33

Alytiškei Indrei Babarskaitei vaikystėje teko iškęsti keletą operacijų, nuolatinį reabilitacinį gydymą, įvairias kitas procedūras, kad galėtų vaikščioti. Dabar ji vaikšto, nemažai keliauja, daug kuo domisi, savanoriauja, bet, kaip pati sako, dar nežino, kokias studijas ateičiai pasirinkti. „Viliuosi, kad savanorystės patirtis man padės atsirinkti, ką iš tikrųjų norėčiau veikti“, – sako Indrė. Ją kalbina Aldona Kudzienė.

– Su tavimi, Indre, susipažinau kelionėje. Turbūt ne pirmą kartą į keliones vyksti viena, be artimųjų palydos? Keliauti juk mėgsti?

– Keliauti mėgstu. Po užsienio šalis keliauti dar teko mažai, tik pradedu pildyti šį savo norą, tačiau po Lietuvą esu nemažai pakeliavusi. Dievinu pajūrį, tačiau visa mūsų šalis yra nepakartojama, išskirtinė, tuinti labai gražią gamtą, daug nuostabių lankytinų vietų ir man labai gera čia gyventi.

Dažniausiai kelionėse būnu ne viena, o su artimaisiais, vienai keliauti šiek tiek baisu ir ne taip įdomu.

– Teigiama, kad žmogaus galia yra jo viduje. Tu puikiai įsilieji į visuomenę ir tavo turima judėjimo negalia daugelio net nepastebima. Kokie dalykai tau gyvenime suteikia daugiausia jėgų?

– Aš pati neišskiriu savęs iš kitų, aš noriu visur dalyvauti ir būti kaip visi. Priimu situaciją kokia ji yra: negalia iš manęs ne atėmė, o davė – ryžtą, stiprybę, optimizmą, brandą.

Stengiuosi džiaugtis mažais dalykais, nebūti užsidariusi tarp keturių sienų. Aš galiu būti laiminga ir stipri, o tai nepriklauso nuo mano negalios. Mano negalia ir yra mano didžiausia jėga!

– Augai ir mokeisi visuomet sveikų judrių vaikų apsuptyje. Ar diskriminacijos apraiškų lėtesnio judėjimo pagrindu teko pajusti? Numojai ranka ar ėmeisi kovos?

– Labai džiaugiuosi, kad nuo pat mažens iki pat dabar esu tarp sveikųjų, niekada nesu išskiriama, kad aš kitokia, ar kad kažko negaliu dėl savo judėjimo padaryti. Visuomet, jei reikia, sulaukiu pagalbos, tačiau diskriminacijos nepatyriau, kovoti neteko, jaučiuosi visur kaip visi ir tuo labai džiaugiuosi, kad esu suprasta ir priimta.

Mes kiekvienas esame unikalus ir nepakartojamas. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, kad neįgalumo tema būtų kalbama daugiau, kad žmonės suprastų, jog negalia yra ne kliūtis džiaugtis gyvenimu ir gyventi visavertiškai!

– Išskyrus šeimą, savus namus, kur būdama jautiesi saugiausiai? Turbūt daug žmonių buvo ir yra šalia tavęs, kurie skatina ir padeda?

– Aš galiu būti visur, viskas priklauso nuo nusiteikimo, nes aš pati kuriu savo gyvenimą tokį, kokio noriu.

Nemėgstu rutinos ir buvimo vienoje vietoje. Turiu be galo stiprų artimųjų ir draugų palaikymą, kurie skatina judėti pirmyn, nepasiduoti, tai įkvepia siekti užsibrėžtų tikslų ir nepasiduoti, įgyvendinti visas svajones.

– Su kokiais nepatogumais susidurdavai vaikystėje ir kokių atsiranda dabar? Turbūt su metais keitėsi ir tavo požiūris į save, gyvenimą?

– Vis dar sulaukiu retkarčiais keistų žvilgsnių ir komentarų, gailesčio. Kartais žmonės galvoja, kad jei esi neįgalus, negali gyventi visavertiškai.

Norėčiau, kad žmonės pamirštų žodį „invalidas“, nes tai menkina, priverčia pasijausti prastesniu. Kai kam tai kelią juoką. Norėčiau, kad jei žmogus pamato žmogų su negalia, nesvarbu, kokia ji bebūtų, užuot žiūrėjęs išpūtęs akis, juokęsis ar apkalbėjęs, nebijotų klausti apie jo negalią, atsiklaustų, ar pagalba reikalinga, nebijotų pažinti ar užkalbinti tokio žmogaus.

Taip, pačiai asmeniškai teko išmokti priimti save, susidraugauti su savo negalia, kuri dabar tapo mano galia.

Galiu drąsiai pasakyti, kad, kai išmokau mylėti save ir priimti save tokią, kokia esu, ir aplinkiniams tai pasidarė lengviau. Viskas juk prasideda mūsų pačių galvose ir mūsų mintyse.

– Ar kartais pamąstai apie tai, kaip gyventum, jei likimas būtų skyręs didesnę eiklumo galią?

– Turbūt gyvenčiau labai panašiai, nes aš ir dabar gyvenu visavertiškai. Dalykai, ko negaliu, tai – bėgioti arba šokti, važinėti dviračiu ar nešioti aukštakulnių, bet tai man ne problema. Visa kita aš galiu kaip ir visi.

Aišku, prie to, kad galėčiau savarankiškai vaikščioti, labai stipriai prisidėjo mano mamos palaikymas, ieškojimas įvairiausių išeičių, kaip man padėti.

Vaikystėje teko iškęsti keletą operacijų, nuolatinį reabilitacinį gydymą, įvairias kitas procedūras, bet to rezultatas yra tai, kad aš galiu vaikščioti.

Teko gydytis pas nuostabius Vilniaus Santaros klinikų ortopedus, kurie daro stebuklus ir lengvina neįgaliųjų gyvenimą, mane asmeniškai pastatė ant kojų, nes jei ne visos operacijos ir reabilitacijos Druskininkų vaikų sanatorijoje „Saulutė“, turbūt dabar nevaikščiočiau.

Taip, aš vaikštau kitaip, vizualiai negražiai, bet tai netrukdo man gyventi.

– Ar dažnai būni nuliūdusi?

– Stengiuosi neliūdėti, o šypsotis! Šypsena visuomet pataiso situaciją, kartais, aišku, tenka paliūdėti, nes būna atvejų, kurių neįmanoma pakeisti, bet jie nėra dažni. Laiminga ir stipri visada net nenorėčiau būti. Kartais reikalinga ir naudinga leisti sau parodyti visas emocijas, nei vaidinti, jog viskas gerai ir galiu kalnus nuversti, nors taip nėra.

– Jei neklystu, esi įsigijusi ir kelias profesijas. Bandei įsidarbinti? Koks būtų tavo svajonių darbas? Ką labiausiai mėgsti veikti?

– Aš save dar tik bandau atrasti, tai, kas man patinka, iki galo nežinau. Po mokyklos baigimo mokiausi kosmetologijos paslapčių. Bet nepatiko, matyt, nebuvo mano sritis, aš tai mečiau.

Baigiau juvelyriką, ten išmokau gaminti papuošalus, tačiau juvelyre nedirbu, nors sekėsi gan neblogai ir visai patiko, įsidarbinti nebandžiau.

Dabar savanoriauju Alytaus miesto bendruomenės centre, čia man labai patinka, smagu dirbti su jaunimu ir prasmingai praleisti laiką, įgauti patirties. Jaunimas mane labai šiltai priėmė ir skatina veikti, galbūt ši savanorystės patirtis man padės atrasti tai, ką noriu iš tikrųjų veikti.

Studijuoti neskubu, kol neatradau tai, ko noriu, bet, manau, jau kitais metais būsiu tvirtai apsisprendusi. Kol esu jauna, galiu išbandyti viską, nenoriu veikti to, kas man visiškai nepatinka.

Laisvą laiką skiriu pasibuvimui gamtoje, skaitau knygas, mėgstu eksperimentuoti virtuvėje, leisti laiką su draugais ir artimaisiais.

– Kliūčių, kurių galėtų ir nebūti, daug yra tavo gyvenimo kelyje? Kalbu apie tai, ar Alytaus valstybinės ir gydymo įstaigos yra pritaikytos ir sunkiau judantiems žmonėms?

– Pastebiu, kad įstaigos tampa vis labiau pritaikytos neįgaliesiems, tačiau dar daug kur to trūksta, kai kur pritaikyta atmestinai.

Būčiau labai laiminga ir dėkinga, jei prie įstaigų neliktų nelygių šaligatvių ir aukštų šaligatvio bortelių, nes ne visur yra įrengti nusileidimai. Kai kur prie laiptų trūksta turėklų arba nėra pandusų, liftų, kas sunkina neįgaliesiems patekimą į įstaigą.

Yra kur tobulėti, tikiuosi, jog artimiausiu metu neliks įstaigų, nepritaikytų sunkiau judantiems. O aš pati visur prisitaikau pagal savo galimybes arba nebijau paprašyti pagalbos.

– Esi komunikabilus žmogus, lengvai užmezgantis pokalbį su įvairaus amžiaus žmonėmis. Tai tavyje atėjo su genais?

– Na, aš lengvai pokalbį užmezgu tik tuomet, jei pati saugiai ir gerai jaučiuosi toje aplinkoje ir matau, kad žmogus, kurį noriu užkalbinti, tam yra nusiteikęs.

Man patinka bendrauti, megzti naujas pažintis ir nemanau, kad žmogaus amžius tam yra kliūtis. Kaip tik labai įdomu ir smagu pabendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis, išgirsti jų patirtis, nuomonę.

O ar tai manyje atėjo su genais, turbūt, kad taip, nes mano aplinkoje visi labai komunikabilūs ir bendraujantys. Aš pati dar tik mokausi bendravimo meno, bet, manau, kad visai neblogai pavyksta.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt