Gyvenimas

2021.09.20 10:35

Rasti bendrą kalbą su paaugliais mokytojai padeda vienas principas: pirma duodu, tada gaunu

LRT.lt2021.09.20 10:35

Mokytoja Dovilė Pelegrimė randa kalbą su įvairaus amžiaus paaugliais. Ji įsitikinusi, kad kasdieniame mokytojo darbe privalu laikytis tam tikrų profesionalumo ir žmogiškumo principų balanso, kuris leidžia kurti gerą, ilgalaikį ir prasmingą ryšį su mokiniais. „Herojaus“ mokyklos pranešime žiniasklaidai mokytoja dalinasi kasdienėmis savo patirtimis mokant paauglius, bendravimo susitarimams, kuriems nevalia nusižengti, ir kodėl šiuolaikiniams paaugliams taip svarbu rasti sektiną pavyzdį bei kur jo ieškoti.

– Kasdieną bendraujate su įvairaus amžiaus vaikais ir paaugliais. Nuo ko pradedate pažintį su savo mokiniais?

– Pažintį su bet kokiu žmogumi visą laiką pradedu nuo vardo. Ne tik jo paklausiu, bet ir pakartoju garsiai. Man atrodo, kad vardas yra pats svarbiausias pirmas kontaktas, kuriuo dalinamės su kitais.

Siekdama pažintį gilinti ir parodyti žmogui, kad man jis išties svarbus ir įdomus, vadovaujuosi „give to get“ (liet. duok, kad gautum) principu. Pirma duodu, tada gaunu. Neužverčiu žmogaus klausimais. Pirma papasakoju apie save arba leidžiu mano aplinkai padėti man tai padaryti. Savo klasėje esu apsupta knygų apie Harį Poterį, Disnėjaus atributikos, dėlionių ir kitų daiktų, kurie pasakoja apie tai ką mėgstu. Tą pačią funkciją atlieka mano apranga. Pavyzdžiui, mėgstamiausias mano knygos apie Harį Poterį veikėjas yra Severas Sneipas, turiu jo burtų lazdelę, o mano švarko vidus yra pripieštas Peliukų Mikių veidais. Kai tai papasakoju arba rodau (jie mato patys) daiktus, mano pašnekovas neišvengiamai pasidalina atitinkama informacija apie save. Su kuo nors susipažįstant, labai svarbu parodyti, kad ir tu nori pasidalinti kokiais nors dalykais, kurie tau išties įdomūs apie kitą.

– Ar Jūsų manymu, egzistuoja tam tikros taisyklės, padedančios sukurti gerą ryšį?

– Taip. Kaip minėjau, visada vadovaujuosi „give to get“ principu. Negalima reikalauti iš žmogaus atsakymų į klausimus, į kuriuos pats nenori ar negali atsakyti. Man tai atrodo nesąžininga. Taip galima sukurti tik vienpusį ryšį. Negaliu tiesiog klausinėti mokinių ką jie veikia, mėgsta, kas jiems įdomu arba nuobodu, kas yra jų draugai, jei neketinu pati jiems papasakoti šių dalykų apie save.

Kitas principas – žodžio laikymasis. Jei dėl ko nors sutarėme, kad ir koks nenaudingas tas susitarimus kokioje nors situacijoje būtų kuriai nors pusei, privalu jo laikytis. Tarkime su mokiniu sutarėme, kad abu perskaitysime po 20 knygos puslapių. Tačiau abu sutikome, kad jei iki sutartos dienos 20 puslapių neperskaitysime, tądien turėsime perskaityti dvigubai tiek knygos. Susitinkame sutartos dienos rytą ir paaiškėja, kad mokiniui numatytų puslapių perskaityti nepavyko. Kad ir koks geras bebūtų mūsų santykis ir kad ir kaip mokinys tą akimirką būtų nepatenkintas mūsų susitarimu, privalau jį jam priminti ir paprašyti perskaityti 40 knygos puslapių. Vėliau atsitinka taip, kad vaikas arba suaugęs žmogus, pradeda tave už šiuos sprendimus gerbti, nes žino, kad tokia tavo pozicija teisinga. Juk buvote dėl to sutarę.

Taigi, norint sukurti gerą ryšį, svarbu kalbėtis, susitarti dėl tarpusavio bendravimo principų (ne vienpusių taisyklių, o principų – žodynas labai svarbu) ir laikytis savo žodžio.

– Skatinate mokytojus būti atvirais ir betarpiškais, tačiau išlaikyti aiškią mokytoją ir mokinį skiriančią ribą. Kaip Jums pavyksta tai padaryti? Kur yra toji riba Jūsų akimis?

– Esu reikli mokytoja, bet galiu būti ir labai gera savo mokinių draugė. Manau, kad taip atsitinka, nes vadovaujuosi „give to get“ principu. Mano mokiniai žino mano vertybes, įsitikinimus ir moralės normas. Jie žino ką aš mėgstu, ko nemėgstu, o mokydamiesi kartu su manimi tam pritaria, nes yra šios bendruomenės dalis. Taip pat jie supranta, kurias ribas galima peržengti, o kurių – ne. Pavyzdžiui, jie gerai žino, kad negali vieni kitų įžeidinėti, privalo laikytis savo žodžio ir t.t.

Mokykloje turime vieną susitarimą, kuris mums padeda neperžengti mokytoją ir mokinį skiriančios ribos. Tiek mokytojai, tiek mokiniai visus mokytojus vadina ir vardais, tačiau nepamiršdami ir mokytojo statuso. Todėl aš savo mokiniams, o taip pat ir kolegoms mokytojams, esu mokytoja Dovilė. Tai primena mokiniams, kad mes, mokytojai, esame tie žmonės iš kurių jie turi imti pavyzdį bei žinias, o kartu, kad esame žmonės, su kuriais tam tikrose situacijose jie gali bičiuliautis. Daugybę dalykų su mokiniais darome kaip draugų būrys: rengiame spektaklius, važinėjame dviračiais, darome rytinę mankštą. Tačiau pamokose susitinkame kaip mokytojai ir mokiniai. Riba atsiranda labai natūraliai, dėl tam tikro susitarimo, kurio mokinys žino privalantis laikytis, kitaip praras pasitikėjimą.

– Daug laiko praleidžiate dirbdama, bendraudama su paaugliais. Kaip apibūdintumėte šiuolaikinius paauglius?

– Dabar vaikai bręsta truputį greičiau, tai nėra naujiena. O riba tarp vaiko ir suaugusiojo darosi vis mažesnė. Savo mokinius mokau nuo antros klasės. Dabar jie jau šeštokai. Pastebiu, kad kai kurie vaikai net neišgyvena tarpinio etapo tarp vaikystės ir buvimo (manymo, kad esi) suaugusiu. Vieni paauglystėje yra vaikiškesni, kiti – labiau suaugę. Vieni siekia kuo greičiau suaugti, kiti, pasiekę vyresnį amžių, ilgisi vaikystės. Bet tarpinio etapo tarsi nelieka. Tačiau man labai įdomu stebėti ir bandyti būti jungtimi šių dviejų laikotarpių jų gyvenime, nes pati esu gan vaikiška suaugusioji.

– Kodėl mokyti paauglius įdomu? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

– Dirbti su paaugliais įdomu, nes šiuo savo gyvenimo laikotarpiu jie stipriai formuoja savo nuomonę. Todėl daugelis jų artimos arba tolimos aplinkos žmonių daro jiems didelę įtaką. Iš vienų jie perima vienokius principus, iš kitų – kitokius. Visa tai priklauso nuo šeimos, ugdymo įstaigos ir artimiausių draugų. Be to jie labai nuovokūs tiek akademinėse, tiek socialinėse srityse. Jie turi daug idėjų, kurios man net nešauna į galvą. Su jais įdomu bendradarbiauti. Paaugliai jau vienaip ar kitaip mąsto apie savo ateitį. Tai jautrus, bet be galo įdomus gyvenimo etapas.

Didžiausi iššūkiai su kuriais susiduriu kaip mokytoja – neleisti jiems padaryti daug klaidų šiame savo gyvenimo etape, o padariusiems, parodyti, kaip galima jas ištaisyti. Man atrodo, kad tų iššūkių būna mažiau, kai paaugliai laiką leidžia geroje aplinkoje puoselėjančioje tinkamas vertybes, aplinkoje, kuri savo pavyzdžiu rodo ką reikėtų ir ko nereikėtų daryti, kurlink siekti augti.

– Kaip sekasi rasti bendrą kalbą?

– Galbūt pasirodys šiek tiek nosis riesta, tačiau man išties neblogai sekasi rasti bendrą kalbą su paaugliais. Aš mėgaujuosi. Taip yra, nes domimės panašiais dalykais. Man patinka anime, bendrauti anglų kalba, važinėtis riedučiais, riedlentėmis, paspirtukais. Skaitau tuos pačius komiksus, žiūriu tuos pačius filmus ir serialus. Paaugliai jau yra daug ko skaitę, su daug kuo susipažinę, mes galime bendrauti įvairiomis visiems mums įdomiomis temomis.

– Dažnai stereotipiškai paauglius laikome nesukalbamais, maištaujančiais. Kaip elgiatės su šiomis, kartais laikinomis, o kartais prigimtinėmis, paauglių savybėmis? Ar mėginate jas ugdyti, puoselėti? O gal labiau gebėti valdyti?

– Aiškinimas jaunai, bręstančiai asmenybei, mano nuomone, neturi tiek daug įtakos, kiek nuoseklus rodymas, kas yra norma ir riba. Maištaujančių (arba nebūtinai) paauglių, darančių blogus pasirinkimus yra visur ir visada. Tai natūralu. Paauglystė bandymų metas. Tačiau, jei paauglys save formuoja geroje aplinkoje, kur rodomas geras pavyzdys, jis ilgainiui atsirinks, kas yra gerai, o kas – blogai. Žinoma, kartais reikia griežčiau pasakyti kai kuriuos dalykus, kada paaugliai peržengia tam tikras ribas, imasi žalingų įpročių. Tačiau svarbiausia sveika aplinka, kuri parodo, o ne aiškina ką ir kaip reikėtų daryti. Esu įsitikinusi, kad šeima, mokytojai ar draugai, o ne asmenybės, kurios yra labai toli nuo jų, socialiniuose tinkluose, ar kitur, turėtų jiems daryti didžiausią įtaką. Man, kaip mokytojai norisi paaugliams parodyti, kad nebūtina pavyzdžių ieškoti interneto platybėse, nes juos supantys žmonės taip pat yra įdomūs, žingeidus, stilingi, protingi, aktyvus ir gali turėti geros galios aplinkai, net jei kartais daro klaidų. Ir pati noriu būti sektinu pavyzdžiu.

– Apie ką kasdien pagalvojate eidama į mokinių pilną klasę?

– Kasdieną leidžiu su mokiniais, kurie ateina ką nors išmokti arba atvirkščiai – mokytis nenori. Todėl galvoju, kad padarysiu ką galiu geriausio, kad juos kažko išmokyčiau. Kaskart įžengusi į klasę, stengiuosi nuskenuoti klasės emocijų prognozę. Kartais iškart tenka keisti numatytą planą, nes tiesiog žinau, kad nepavyks įgyvendinti to, ką buvau suplanavusi. O kartais atvirkščiai, pavyksta padaryti kur kas daugiau, nei planavau. Taip pat dažnai pagalvoju, kad esu laiminga, nes galiu padaryti nors šiek tiek geros įtakos savo mokiniams arba palikti jiems įdomią, vertingą emociją.

Parengė Justė Litinskaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt