Gyvenimas

2021.09.21 08:56

(At)kurti svarbiausią iš ryšių – ryšį su savimi – pradėkite nuo mažų klausimų sau per dieną

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2021.09.21 08:56

„Sunku rūpintis kitais, kai viduje tuščia“, – pažymi LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ pašnekovė, „Tėvai ryšyje“ projekto autorė Renata Cikanaitė. Pradėti (at)kurti ryšį su savimi ji kviečia nuo mažyčių dalykų, pavyzdžiui, sėdint biure būti sau dėmesingam, klausti: gal man skauda nugarą ir norėčiau atsistoti, gal ištroškau ir norėčiau atsigerti? Dienos pabaigoje jaučiamės mylimi, bet pačių savęs, sako Renata.

Būna taip, kad pykstame, jog pasaulis mūsų nepastebi, kad esame jam neįdomūs, kad jis nusisuka nuo mūsų rūpesčių ar išgyvenimų. Bet kaip jis gali pastebėti mus, jei patys nematome savęs, jei ignoruojame ne tik savo norus, bet ir poreikius, jei net veidrodyje negalime pasižiūrėti sau į akis ilgiau nei akimirką?

Apie svarbiausią iš ryšių – ryšį su savimi, kuris yra visų kitų ryšių pagrindas, LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė kalbasi su tėvystės konferencijos organizatore, „Tėvai ryšyje“ projekto autore Renata Cikanaite.


– Kada tie žodžiai „ryšys su savimi“ atėjo į tavo gyvenimą?

– Tai nutiko, kai aš tapau mama. Taip būna labai dažnai, kad gyvename gyvenimą, kuriame viskas sudėliota labai logiškai, sklandžiai, o į gyvenimą atėjus vaikams supranti, kad tu nieko apie save nežinai, pradedi pykti nežinodamas kodėl, kad jie tave visiškai išmuša iš vėžių ir tu nesupranti kodėl. Viduje kirba tiek visko daug ir tu vėlgi nelabai žinai kodėl. Aš tai supratau su vaikais, kad tikriausiai nežinau, kas esu, kas man svarbu. Vaikai tarsi padeda atsigręžti į save, pasiieškoti.

– Nuo ko prasidėjo ta tavo pažintis?

– Nuo to, kad atsigręžiau į save ir supratau, kad tikriausiai gyvenime noriu veikti kažką kita, ne tai, ką veikiau iki tol. 15 metų buvau finansų direktorė, man atrodė, kad tai darbas man. Man ten viskas patiko, viskas buvo numatoma, logiška, du plius du – visą laiką keturi. Kai tapau mama, supratau, kad tai galbūt buvo mano gyvenimo dalis tam tikrą laiką, bet dabar noriu eiti kitur.

Pastebėjau, kad praleidžiu labai daug laiko domėdamasi visu tuo, kas vyksta mūsų galvose: kodėl sukasi tokios mintys, o ne kitokios, kaip ir kodėl mes pavaldūs kitų lūkesčiams, kodėl taip vaikai mumyse viską pažadina, kodėl vaikai, o ne kaimynai? Pajutau, kaip tame užsisukau. Pradėjau klausytis visokių konferencijų, skaityti knygas, konspektuoti. Užsirašiau į universitetą ir pamačiau, kad tai tapo mano gyvenimu, man tai pradėjo būti svarbu. Pradėjau norėti tuo dalintis su kitais tėvais, kurie atsiranda tokiose pačiose situacijose, kai atrodo: tau tiek daug metų, o tu visiškai nežinai, ką dabar daryti.

Net pats pavadinimas – „Tėvai ryšyje“... Daug kas man sakė: koks puikus pavadinimas, nes kaip svarbu būti ryšyje su vaikais. Pagalvojau: taip, iš tikrųjų, bet pradinė mintis buvo ne apie vaikus, o apie tai, kad mes neišsibarstytume tarp vaikų, darbo, su partneriu. Svarbu būti ryšyje su savimi, kad tai būtų tarsi bazė, iš kurios išteka visa kita.

– Kiek pradėjusi dirbti su šia tema susidūrei su skepticizmu? Kiek mus nuo ryšio atradimo su savimi vis dar sulaiko baimė būti palaikytam savanaudžiu, prisideda iš auklėjimo ir aplinkos atėję stereotipai? Net pats katalikiškas auklėjimas sako, kad pirmiausia turi rūpintis kitu, ne savimi.

– O iš tikrųjų sunku rūpintis kitais, kai viduje tuščia. Daug kur naudojamas pavyzdys – mašina, kuri važiuoja iki tol, kol turi benzino. Kai benzinas baigiasi, mašina nebevažiuoja, o mes save kažkaip įsivaizduojame kitaip, mums atrodo, kad mes vis dar galime pasirūpinti ir kitais: ir šeima, ir vaikais, ir namais, ir viskuo, net jeigu viduje tuščia. Tada rūpinimasis kitais būna labiau iš pareigos, susikaupia daug kartėlio.

Atrodo, ką tai pakeis, kad paklausiu savęs, ar noriu stiklinės vandens, ir atsigersiu, o iš tikrųjų tai keičia labai daug, nes gale dienos, jei du tris kartus per dieną į save kreipiamės, mes jaučiamės mylimi, bet pačių savęs.

– Lankau judesio praktiką pas mokytoją Justiną Kučinską. Jis taip gražiai pastebėjo, kad visos mūsų sveikatos problemos prasidėjo tuomet, kai pradėjome sau kelti nenatūralius uždavinius, pavyzdžiui, lipimą į kalną pakeitė 20 prisitraukimų. Lipimas į kalną – kiekvienam unikalus, o prisitraukimai – visiškai automatizuotas procesas. Automatizmas mums nėra natūralu. Kaip automatizmas veikia mūsų ryšį su pačiais savimi?

– Lygiai taip pat – kuo daugiau automatizuotų procesų mūsų dienoje, tuo mes mažiau esame ryšyje su savimi. Ryšys su savimi yra paprastas dalykas: kiek mes į save kreipiame dėmesio ir kiek save pastebime? Automatizuotuose procesuose nėra dėmesio, viskas vyksta savaime. Kuo labiau save pastebime per dieną, tuo mažiau turi būti automatizuotų procesų.

Turime padaryti pertrauką, sustoti. Net jei visą dieną dirbu biure, nuo to niekaip pabėgti negaliu, turiu sėdėti ant kėdės, kas irgi žmogui yra visiškai nenatūralu, turime padaryti tyčinius dienos pertraukimus, kad ir kas valandą sau duoti 2 minutes, paklausti savęs: kaip mano kūnas jaučiasi dabar? Gal pečiai įsitempę, gal nebegaliu sėdėti, man skauda nugarą ir noriu atsistoti, pasivaikščioti? Gal aš ištroškusi?

Atrodo, ką tai pakeis, 2 minutės dienoje, kad paklausiu savęs, ar noriu stiklinės vandens, ir atsigersiu, o iš tikrųjų tai keičia labai daug, nes gale dienos, jei du tris kartus per dieną į save kreipiamės, visa tai susikaupia, mes jaučiamės mylimi, bet pačių savęs. Tai labai svarbu – tai šviesūs momentai dienoje.

Mes retai galime pakeisti aplinką, net jei bandome ją keisti, tai yra nesibaigiantis procesas, visą laiką aplinkoje bus kažkas, kas mums netiks. Bet galime ne keisti aplinką, o tai, ką galime keisti, t. y. kaip mes jaučiamės, ar į save atsigręžiame, ką galime toje aplinkoje pastebėti, kur mums gera, kur ne, eiti ten, kur mums gera.

– „Nutildyti savo galvos balsą.“ Ką turi omenyje?

– Mes automatiškai per dieną pagalvojame tūkstančius minčių. Tas žymusis posakis: galvoju, vadinasi, esu. Mes tai priimame asmeniškai: kuo daugiau visko galvosiu, tuo daugiau „esu“, esu protingas. Iš tikrųjų gyvename su žmonėmis, jeigu reikėtų atsirinkti, kurios iš tų dešimčių tūkstančių minčių yra mano, jų tikrai būtų vienetai. Visos kitos – girdėtos frazės, per auklėjimą atėję, iš aplinkos atsinešti dalykai.

Tai daro įtaką mūsų nuotaikai, jausmams, emocijoms, kurios ateina, todėl labai svarbu surasti momentų, kai tos mintys „išsijungia“. Būdai, kaip tai padaryti, yra labai skirtingi ir priklauso nuo žmonių. Yra tokių, kurie sugeba tai padaryti išėję į gamtą, kitiems tai galbūt 5 minutės vedžiojant šunį, dar kiti gal mėgsta prisėsti ant kilimėlio ir daryti jogą, kiti gal klauso muzikos.

Visas pokalbis – rugsėjo 9 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt