Gyvenimas

2021.08.30 16:37

Tardymo izoliatoriuje savanoriaujanti pora: mes tokie patys, kaip ir jie

LRT.lt2021.08.30 16:37

Kauno tardymo izoliatoriaus nuteistuosius jau daugiau kaip 16 metų lanko savanorių pora – Alma ir Jonas Baltrušaičiai, rašoma įstaigos pranešime žiniasklaidai. Jie įkūrė labdaros ir paramos fondą ,,Alfa – 1“. Įstaigoje jie bendrauja su nuteistaisiais, suteikia jiems psichologinę ir moralinę paramą, vykdo sielovadinę veiklą, teikia labdarą ir pagalbą suimtiesiems bei nuteistiesiems.

Įkalinimo įstaigoje pašaukimą ir jo prasmę atradusių savanorių paprašėme atsakyti į klausimus apie jų veiklą.

– Kaip Jums kilo idėja pradėti savanorystės kelią įkalinimo įstaigoje? Kiek laiko vykdote savanorišką veiklą Kauno tardymo izoliatoriuje?

– Gyvename Kauno nepilnamečių pataisos namų-tardymo izoliatoriaus kaimynystėje, Kaune, Technikos gatvės šlaito apačioje. Kartą tamsų rudens vakarą vaikščiojome tuščia Technikos gatve, nebuvo matyti nei mašinų, nei žmonių.

Tamsoje švietė tik mažas izoliatoriaus viršutinio aukšto langelis, mes ėjome į jį nekreipdami dėmesio, tačiau jis atrodė kaip švyturys, kviečiantis nepraeiti pro šalį, bet mes pro šalį praėjome. Netrukus pasigirdo garsus šauksmas „Mama! Mama! Mama!“ Tas garsas buvo mistinis, tarsi iš aukštybės gelmių. Mano žmona Alma pradėjo dairytis, kur ta mama, kurią kažkas taip skausmingai ir be vilties šaukia, tačiau gatvė buvo visiškai tuščia, mes buvome vieninteliai žmonės, o Alma – vienintelė mama. Supratome – tai kvietimas mums. Kitą dieną, aš, Jonas, nuvykau susipažinti su kaimynais ir situacija Kauno tardymo izoliatoriuje.

Apsilankius išaiškėjo, kad kvietimas buvo tikras ir mūsų ten labai reikia. Kreipėmės į savo bažnyčią ir partnerius JAV, kurie netrukus apsilankė įstaigoje. Jų ir savivaldybės bendra pagalba buvo pastatyta moderni sporto salė, o mes pradėjome lankytis nuolat, organizuodami įvairius renginius ir terapines veiklas, teikti labdarą. Nuo to įsimintino kvietimo nuolat dirbame ne mažiau kaip 16 metų.

– Kaip Jus priėmė tardymo izoliatoriuje bausmę atliekantys nuteistieji? Gal galite nupasakoti savo įspūdžius pirmųjų apsilankymų įkalinimo įstaigoje metu ir kaip jaučiatės dabar?

– Pirmieji kartai – šokas abiem pusėms – mums, nes neįsivaizdavome, kaip gali būti tokiose įstaigose visapusiškai sunku, nepaisant administracijos pozityvių pastangų ir neblogų buitinių sąlygų, o jiems, kad kažkam iš visuomenės iš viso jie gali rūpėti be smerkimo ir kaltinimų.

Dabar jau situaciją pažįstame, nors tai nėra lengva, ir vis dar nuolat patiriame jaudulį susitikimų metu. Iš naujai ateinančių susitikti jaunuolių sutinkame tą patį – iš pradžių smarkų nepasitikėjimą, tyrinėjimą, bandymą nustatyti mūsų bendravimo asmeninę naudą mums, ar mes juos lankome dėl kažkokios naudos tik sau. Visada kelias bendrauti ir kurti ryšį toks pats: po truputį kuriamas pasitikėjimas, atsiveriama, pradedama kalbėti apie patirtis, vaikystę, bėdas, skaudulius bei jų priežastis. Bandome išeities ieškoti kartu, remiamės tikėjimu ir Dievo žodžiu.

Esminis dalykas – mes ateiname pas nuteistuosius su mintimi, kad mes tokie patys kaip ir jie, daug kartų pažeidę ne valstybinius, bet Dievo, moralinius įstatymus, o tai Dievo akyse tas pats, tad mes esame vienodi nusidėjėliai, tik mes turime daugiau galimybių, bet tai nesuteikia mums teisės jų smerkti, kaltinti ar teisti. Galime tik kartu mokytis, tobulėti, stengtis augti dvasiškai.

– Ar kas pakito per tuos metus Jūsų santykyje su nuteistaisiais?

– Vienintelis dalykas, kas pakito – tai mūsų patirtis, nes daug mokomės, skaitome, bendraujame su tarptautiniais partneriais Good News Jail and Prison Ministry. Kalėjimų kapelionų organizacija nuolat moko mus naujausių tarptautinių metodų, kaip teikti pagalbą šiems žmonėms. Tai leidžia mums efektyviau ir kokybiškiau teikti pagalbą laisvės atėmimo vietose esantiems žmonėms. Per tiek metų išmokome efektyviau dirbti, greičiau užmegzti kontaktą su globotiniais, tačiau žinome, kad reikia nuolat mokytis toliau.

– Kokių pastangų prireikė užmegzti ryšį su bausmę atliekančiais asmenimis? Gal galite papasakoti apie patirtus iššūkius savanorystės kelyje?

– Ypatingų pastangų nereikia, reikia iš esmės mylėti artimą, kitus žmones, neteisti jų dėl klaidų, nepaisant jų situacijos sudėtingumo ir bausmės dydžio. Dauguma žmonių, esančių laisvės atėmimo vietose, sulaukia didelio pasmerkimo iš visuomenės ir net pačių artimiausių žmonių, kai nelabai kas gilinasi į jų konkrečius atvejus ir aplinkybes. Lengviausia pasmerkti ir nurašyti.

Mezgant ryšį kartais trūksta elementarių priemonių ar galimybių jas taikyti: didelė pagalbininkė būna kava, arbata, sausainiai, kitos malonios smulkmenos, kuriančios jaukumą, artumą, namų atmosferą, deja, kai kurių įstaigų administracija tai griežtai draudžia, nes esą prieštarauja jų pačių nustatytoms vidaus tvarkos taisyklėms.

Mums tai nesuprantama, tai tikras iššūkis, apsunkinantis mūsų bendravimą ir ryšio užmezgimą, ypač dirbant su moterimis. Atsižvelgdami į mus konsultuojančių psichologų rekomendacijas, mes turėtume kurti ryšį ir naudodami minėtas pagalbines priemones, kurios yra itin svarbios, nors gal taip neatrodo. Vis dėlto kartais įstaigoje sukuriama dirbtinių kliūčių, taip sudėtingiau teikti dvasinę, psichologinę, moralinę pagalbą.

Kartais tai būna tiesiog būdas nuteistajam pasijusti visaverčiu, su mumis lygiu žmogumi. Labai norėtume, kad tokios neadekvačios dirbtinės kliūtys netrukdytų mums vykdyti veiklų.

– Kokias veiklas inicijuojate? Kaip į jas įsitraukia nuteistieji?

– Veiklas inicijuojame pagal konkrečius poreikius. Labai svarbu šiems žmonėms neleisti pamiršti gyvenimo laisvėje ir tam reikalingų įgūdžių, taip pat formuoti naujus įgūdžius, reikalingus darbo rinkai, formuoti ir stiprinti pagrindines vertybes, kurios neleistų žmogui grįžti atgal, o padėtų pozityviai integruotis visuomenėje.

Mes vykdome tokias veiklas: organizuojame asmenybės ugdymo ir terapines veiklas – darnių santykių kūrimo mokymai, anglų kalbos pamokos, vairuotojo teisių įgijimas, kūrybingumo užsiėmimai, meninė terapija, biblijos studija, tradicinių švenčių minėjimai, susitikimai su įvairiais žmonėmis ir organizacijų atstovais, pagal galimybes išvykos, koncertai, labdara.

Noriai dalyvauja tie žmonės, kurių poreikius šios veiklos atitinka, o mes orientuojamės į tuo metu esančių daugumos žmonių poreikius. Jie, beje, kinta.

– Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, ar buvo kokių gražių ar teigiamų atvejų, kai nuteistieji teigiamai pasikeitė, kažką gero padarė ar bent jau ėmėsi žengti teigiamų pokyčių keliu?

– Visada džiaugiamės, kai mūsų globotiniai keičia savo gyvenimo kelią. Turime ne vieną pavyzdį, kai mūsų suteikta moralinė pagalba paskatino taip pat savanoriauti ir padėti tiems, kam labai reikia. Daugeliu atvejų, žmonės, kurie su mumis bendravo ir dirbo, įsidarbina, sukuria šeimas, gyvena laikydamiesi visuomenės normų, lanko bažnyčią.

Tačiau mūsų dideliam liūdesiui dalis žmonių vis dėl to grįžta į laisvės atėmimo vietas arba savo patirtas traumas išlieja per agresiją artimoje aplinkoje. Tai yra silpna vieta ir matome, kad su išėjusiais irgi reikia dirbti. Priklausomai nuo jų bausmės trukmės – kuo ilgiau buvo laisvės atėmimo vietoje, tuo ilgiau turi būti padedama – suteikti atitinkamą realią integracinę pagalbą ir dėmesį. Teikiant pagalbą, mūsų nuomone, ji turi būti daugiau mentorystės pagrindu, o ne griežtos kontrolės ir bausmių.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų savanoriauti, bet nedrįsta pradėti savanorystės įkalinimo įstaigose?

– Pirmiausia – be pašaukimo ir meilės žmonėms pradėti nepatariame. Visi savanoriai turi būti apmokomi pagrindinių taisyklių. Pradedantys savanoriai turėtų eiti kartu su patyrusiais savanoriais. Geriau būtų su stipriomis moralinėmis vertybėmis, dažnu atveju tai tikintys, žmonės ir einantys ne dėl algos ar kitos naudos.

Taip pat svarbi nepriekaištinga savanorio reputacija visuomenėje. Savanoris turi turėti kuo pasidalinti – asmenine patirtimi, žiniomis, įgūdžiais, tikėjimu, malda, darbine karjera ir panašiai. Žmogus, einantis tik pasidairyti, nepritaps, kita vertus, tai ne pramoga ir ne šou, tad reikia eiti itin pasiruošus, pagarbiai ir su tikslu padėti.

Bendradarbiavimas ir pagalba turėtų būti iš visų pusių, taip pat ir iš administracijos. Savo misijoje padėti itin galime pasidžiaugti geranoriška Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos ir socialinių darbuotojų pagalba ir pagarba mums.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt