Gyvenimas

2021.09.04 22:00

Ne tik gamtinio, bet ir kultūrinio klimato kaita – sugrįžta viešas gėdinimas

knygos ištrauka
LRT.lt2021.09.04 22:00

Išgyvename ne tik gamtinio, bet ir kultūrinio klimato kaitą. Taip teigė šviesaus atminimo filosofas, idėjų istorikas ir rabinas Jonathanas Sacksas lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Moralė“, kurią vertė Jolita Parvickienė. Pasak J. Sackso, kultūros klimato kaita pasireiškia tuo, kad žmonės prarado nuovoką, jog bendruomenė negali egzistuoti be bendrų moralės nuostatų, rašoma leidyklos „Tyto alba“ pranešime žiniasklaidai.

Tačiau žmonės vargiai gyvens juos tenkinantį gyvenimą be bendruomenės teikiamų naudų. Tiek materialinių, tiek psichologinių. Juk būtent pastaraisiais dešimtmečiais, anot autoriaus, ėmė kilti didesnės depresijos ir narkomanijos bangos, politika tapo skaldanti, o ne telkianti žmones, dar labiau išryškėjo ekonominė nelygybė.

Esminė knygos „Moralė“ žinia yra tokia, kad regint visus šiandienos iššūkius – visuomenių susiskaldymą, nelygybę, populizmą, neapykantos proveržius ir kt. – būtų klaidinga manyti, jog problemas galime išspręsti atlikę pokyčius politikoje ar ekonomikoje. Turime nepamiršti bendrų taškų, kurie mus jungia kaip visuomenę – nepamiršti moralės. Visuomenės kūrimas – namo statybos, o statybose nesvarbu odos spalva, lytis ar amžius. Svarbu tai, kaip prisidedi.

Kai pastaruoju metu visuomenė vis labiau pliekiasi socialiniuose tinkluose, užkimba už įvairių melagienų ir pasiduoda manipuliacijai, jūsų dėmesiui – „Moralės“ ištrauka „Viešo gėdinimo sugrįžimas“.

Knygos ištrauka:

2001 m. Nobelio fiziologijos premiją už ląstelės ciklo tyrimus pelnęs seras Timas Huntas 2015 m. Pietų Korėjoje Seule Pasaulinėje mokslo žurnalistų konferencijoje pasakė kalbą. Paprašytas pakalbėti apie moterų indėlį į mokslą jis nutarė pradėti pajuokaudamas: „Papasakosiu jums apie savo bėdas su merginomis. Jeigu jos yra laboratorijoje, nutinka trys dalykai. Arba tu jas įsimyli. Arba jos tave įsimyli. O jei kritikuoji, apsiverkia.“ Jis labai aiškiai parodė juokaujantis. Iš karto po šių žodžių tarė: „O jei rimtai...“ – ir toliau labai pozityviai kalbėjo apie moterų indėlį į mokslą.

Tačiau jo pastabos atsidūrė tviteryje ir pasklido žaibu. Atsakas kilo piktas ir negatyvus. Huntas buvo priverstas atsisakyti Londono universiteto koledžo Gyvybės mokslų fakulteto garbės profesoriaus vardo ir narystės Karališkosios draugijos biologijos mokslų apdovanojimų komitete. Jam buvo pasakyta, kad jeigu nedelsdamas neatsisakys, bus išmestas.

Keletas mokslininkių stojo jo ginti. Jos pasakojo, kokios didelės pagalbos sulaukė iš jo savo karjeroje. Jo žmona Mary Collins – pati žinoma mokslininkė. Tačiau medijų sukeltoje audroje nė vienai iš jų nepavyko atremti puolimo. Kone per naktį jis tapo atstumtuoju.

Savo knygoje „Taigi buvote viešai sugėdintas“ Jonas Ronsonas pasakoja apie Justine Sacco, kuri dirbo bendrosios komunikacijos skyriaus vadove interneto įmonėje IAC. 2013 m. gruodžio 20 d. ji skrido iš Niujorko į Keiptauną. Nusileidusi Hitrou oro uoste parašė keletą juokaujamų žinučių tviteryje. Vienoje rašė: „Keliauju į Afriką. Tikiuosi, nepasigausiu AIDS. Tik juokauju. Aš baltaodė.“ Pusvalandį laukė atsakymų, bet negavo nė vieno. Toliau skrydis truko vienuolika valandų, ir ji beveik visą laiką miegojo.

Nusileidusi pamatė, kad jos žinutė tapo populiariausia tviterio tema. Ji neteko darbo. Viso pasaulio tinklaraštininkai ir garsenybės ją pasmerkė. Per vienuolika dienų iki gruodžio pabaigos gūgle jos ieškota 1 220 000 kartų.

Naujojoje socialinių tinklų terpėje kone bet koks komentaras tampa ypač rizikingas. Štai ką Ronsonui sakė vienas žurnalistas: „Staiga socialiniuose tinkluose pasijutau nelyginant ant pirštų galų vaikštantis aplink nenuspėjamą, piktą, iš pusiausvyros išmuštą tėvą, kuris gali tau bet kurią akimirką užvožti. Siaubas.“

Socialiniai tinklai iš tiesų grąžino viešą gėdinimą, šiurkštų teisingumo vykdymo būdą, kurio būdavo griebiamasi tamsiaisiais amžiais prieš naujuosius laikus arba ir dabar dar imamasi ten, kur teisėsauga atrodo neveiksminga ir budrumo grupės, neturėdamos jokių oficialių įgaliojimų, primeta bendruomenei savo normas.

Vienu požiūriu šis naujasis gėdinimas gali būti svarbus ir pozityvus. Jis leidžia žmonėms, kurie kitokiems būdams neturi laiko, pinigų ar išteklių, atkreipti visuomenės dėmesį į smerktiną elgesį. Tinkami pavyzdžiai – seksualinis priekabiavimas ir pedofilija, kuriais buvo apkaltinti tokie asmenys kaip kino prodiuseris Harvey Weinsteinas ar Katalikų bažnyčios kunigai. Ir paviešinimas, ir gėdinimas šiuo atveju buvo priimtini.

Šiomis aplinkybėmis socialiniai tinklai suteikė balsą tiems, kurie antraip nebūtų jo turėję arba būtų buvę įbauginti kitų žmonių ar institucijų, turinčių galią ir stiprų teisinį palaikymą. Poveikis buvo teigiamas, įkvepiantis ir moraliai prasmingas.

Tačiau budrumu grįsto teisingumo bėda ta, kad nesilaikoma jokių teisinių normų. Nėra tinkamo proceso. Apkaltintas žmogus neturi galimybės paaiškinti savo požiūrį. Nėra procedūros nešališkai nuspręsti, buvo padaryta žala ar nebuvo, o jei buvo, tai kokia bausmė būtų derama. Užtat veikia minios taisyklės. O jei miniai duodama valia, tampa sunku atskirti, ar tikrai padaryta kas nors blogo, ar kaltinimus diktuoja piktavališkumas, noras atsiteisti ar kokios kitokios ne visai moralios priežastys.

Davidas Brooksas pasakoja Ričmondo, Virdžinija, hardkoro muzikos pasaulio narės Emily istoriją. Ji buvo grupės nario mergina, ir kai keliavo koncertuoti į Floridą, jiems paskambino ir pasakė, kad koncertas atšauktas, nes vaikinas kaltinamas nusiuntęs atvirai seksualinę nuotrauką kažkam, kam ji visai nepatiko. Emily atsisuko prieš jį ir įkėlė į feisbuką smerkiantį įrašą. Vaikiną išprašė iš grupės, jis prarado darbą ir buvo išmestas iš buto. Kiek vėliau, per visai kitą incidentą, pati Emily buvo apkaltinta dėl kibernetinių patyčių, vykusių prieš dešimt metų, kai dar mokėsi vidurinėje mokykloje. Dabar ji pati tapo neapykantos objektu, buvo nuvyta nuo pankų scenos, jautėsi traumuota ir vieniša. Visas gyvenimas, pasak jos, atrodė „baigtas“, tarsi ji būtų buvusi „pabaisa“. Kai ją apkaltinusio žmogaus paklausė, ar nesigaili, jis atsakė, kad priešingai – patyrė tikrą malonumą. Ji to nusipelnė, sakė jis. „Man nerūpi, mirusi ji ar gyva, nusišvilpt.“ O pamėginus prisibelsti į jo sąžinę paaiškėjo, kad vaikystėje jį tvirkino tėvas.

Brooksas apibendrino šį pasakojimą sakydamas, kad „fanatizmą dažniausiai kursto žmonės, mėginantys įveikti savo pačių psichologines traumas“. Apkaltinęs socialiniuose tinkluose, o ne akis į akį, „gali sunaikinti žmones, nors jų nė nepažįsti“. Ir priduria: „ir nėra asmeninių ryšių, kad galėtum atsiprašyti ir atleisti“.

Čia ir esmė. Mes lengvai pamirštame kai kurias svarbiausias moralinio gyvenimo skirtis: kuo skiriasi kaltės ir gėdos kultūros bei atpildas ir kerštas. Skirtumai fundamentalūs ir veda prie klausimo: ar teisingumas yra asmeninis, ar neasmeninis?

Gėdinimas yra senas atsakas į prasižengimą ir atsirado gerokai anksčiau, nei buvo įsteigti teismai ir nustatytos teisminės procedūros. Pirminis vienetas senaisiais laikais buvo ne visuomenė kaip visuma, o klanai, grupės, gentys. Genčių konflikto logika tokia: jei vienos grupės narys padaro ką nors blogo kitos grupės nariui, už užtrauktą gėdą – įžeistą grupės garbę – reikia atkeršyti. Antroji grupė atsiteisia pakenkdama pirmosios grupės nariui. Tada įsisuka atsakomųjų veiksmų ciklas, kuriam iš tikrųjų nėra galo. Gali būti, kad kaip tik toks ciklas pražudė Velykų salos gyventojus. Prisiminkite Montekius ir Kapulečius, Korleones ir Tataljas. Iš tikrųjų įstatymai ir teismai egzistavo ir abiejų šių išgalvotų konfliktų laikais, bet jie parodė, kad gentinė ištikimybė gali būti galingesnė už objektyvius teisminius procesus. Prancūzų mokslininkas René Girard’as knygoje „Smurtas ir šventumas“ teigia, kad religija atsirado kaip būdas atitraukti nuo smurto grupės viduje, nukreipti jį į ką nors grupės išorėje, tada tas kas nors paaukojamas ir grupės viduje atkuriama harmonija.

Hebrajiškojoje Biblijoje keršto kultūrą stengiamasi panaikinti, ir Albertas Einsteinas pavadino tai „beveik fanatiška teisingumo meile“. Žmonės kartais priešina vadinamąjį Senojo Testamento teisingąjį Dievą ir Naujojo Testamento gailestingąjį Dievą. Tai apmaudi klaida. Krikščioniškasis gailestingumas kildinamas iš hebrajiškojoje Biblijoje aptariamo atlaidumo. Pirmasis rašytinis tarpasmeninio atlaidumo pavyzdys yra Juozapo susitaikymas su broliais, kurie pirmiau pardavė jį į vergiją. Švenčiausia hebrajų kalendoriaus diena Jom Kipuras, Permaldavimo diena, yra dieviškojo gailestingumo šventė. Gailestingumas ir atpildas yra viena. Tai ne priešybės, bet du vienos moralinės vizijos aspektai.

Kerštas yra asmeninis. Man ir mano grupei tu padarei blogo, todėl atsilygindami aš ir mano grupė ką nors blogo padarysime tau. Atpildas – beasmenis. Toks yra ir teisingumas. Vadinasi, teisingumas – jau ne Montekiai prieš Kapulečius, bet ir vieni, ir kiti prieš neasmenišką, nešališką teisingumą. Nuosprendis ir bausmė tampa nebe aukos šeimos reikalu, o veikiau teisėjų, teismo ir teisėtvarkos sritimi.

Tad kerštas, vėl vykdomas per socialinius tinklus, yra platus socialinės atžangos žingsnis. Toks žingsnis yra ir vėl atsiradusi gėdinimo kultūra – viešas pasmerkimas be teismo, deramo proceso, prašymų sušvelninti bausmę, nusižengimo pobūdį atitinkančio sprendimo ir gailestingumo galimybės. Gėdinimo ir kaltės skirtis nukelia mus prie nepaprastai įdomaus XX a. intelektualinės istorijos skyriaus.

Po japonų surengtos Perl Harboro atakos 1941 m. amerikiečiai suvokė esantys priversti stoti į karą su šalimi, kurios kultūros nesupranta. Todėl paprašė antropologės Ruth Benedict, vienos iš geriausių, apie ją papasakoti. Ji taip ir padarė, o po karo jos veikalas The Chrysanthemum and the Sword („Chrizantema ir kalavijas“) buvo išleistas. Vienas iš svarbiausių jos įvardytų skirtumų buvo kultūrinis – amerikiečių kaltės kultūra, o japonų gėdinimo kultūra.

Kaltės kultūra moralę supranta kaip vidinį balsą – sąžinės balsą, kuris mums sako, ar elgiamės blogai, ar gerai. Gėdinimo kultūrose moralė laikoma išoriniu reikalavimu – ko žmonės iš mūsų tikisi. Jausti gėdą – tai patirti ar įsivaizduoti, kaip atrodai tave vertinančiųjų akimis. Gėdinimo kultūros yra nukreiptos į kitą. Kaltės kultūros nukreiptos į save.

Kaltės kultūrose aiškiai skiriami nusidėjėlis ir nuodėmė. Veiksmas gali būti blogas, bet veikiančiojo, kaip asmens, vientisumas nepažeidžiamas. Štai kodėl kaltę gali palengvinti apgailestavimas, prisipažinimas, nuostolių atlyginimas ir apsisprendimas niekada daugiau taip nesielgti. Kaltės kultūrose yra atgaila ir atlaidumas. Gėdinimo kultūra kitokia. Nusidėjėlis paženklintas dėme, kuri iki galo nenuplaunama. Gėdinimo kultūra atleidimo nesuteikia; siūlo šį tą panašaus, bet kitokio, tai yra susitaikymą, paprastai kartu su nusižeminimo aktu. Kaltės kultūroje prasminga išpažinti savo nuodėmes. Gėdinimo kultūroje tai visai neturi prasmės – veikiau nepaprastai svarbu slėpti nusikaltimą visais įmanomais būdais. Pasak Herberto Morriso: „Jei esame kalti, linkstame prisipažinti; jei esame gėdinami, stengiamės slėpti. Mums atrodo, kad kaltės atsikratome pasitaisydami, jei ganėtinai sekasi tą padaryti; o gėdos atsikratome, kai pasikeičiame.“

Bernardas Williamsas, mano daktaro disertacijos vadovas, puikioje knygoje „Gėda ir būtinybė“ atskleidžia kitą svarbų skirtumą. Primityviausia gėdos patirtis „siejama su regėjimu ir tuo, kad esi matomas“, bet tai siūlo įdomią mintį, kad „kaltė pagrįsta tuo, kad girdime savo teisiantį vidinį balsą – tai moralinis priesako jausmas“.

Man jau seniai atrodo, kad tokia yra tikroji dažnai kitaip aiškinamo pasakojimo prasmė – pasakojimo apie Adomo ir Ievos nuodėmę sode. Mano požiūriu, šis pasakojimas pirmiausia yra ne apie uždraustą vaisių ar seksą, ar pirmąją nuodėmę. Jis apie savitus regėjimo ir girdėjimo vaidmenis moraliniame gyvenime.

Pasakojimas prasideda nuo Adomo ir Ievos, kurie buvo nuogi, bet „nejautė jokios gėdos“ (Pr 2, 25). Atkreipkite dėmesį, kad čia Biblijoje pirmą kartą paminima gėda, kad ir jos nebuvimas. Žaltys sako moteriai, kad jei užvalgys vaisiaus, „atsivers jums akys“ (Pr 3, 5). Tai labai reikšminga. Juk ir iki tol jie nebuvo akli. Tai kuria prasme jiems atsivers akys? Atrodo, kad tai aiški užuomina apie moralinį vertinimą – „žino, kas yra gera, ir kas pikta“, – susijusį veikiau su vaizdu nei garsais. Moteris žiūri į medį ir mato, kad jis „žavus akims“. Toliau tekste priduriama, kad „medis žadėjo duoti išminties“, bet Robertas Alteris naujajame vertime verčia kaip „patrauklus žiūrėti“, laikydamasis Amoso Funkensteino pasiūlymo ir klasikinių aramėjiškų vertimų.

Pora užvalgė, jų akys atsivėrė, jie suprato esantys nuogi ir pasistengė prisidengti nuogybes. Čia kiekvienas elementas yra regimas nuo pradžios iki galo. Neabejotinai įdomiausia eilutė yra ši: „Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių“ (Pr 3, 8). Viskas joje keista. Garsai nevaikšto. O nuo Dievo nepasislėpsi. Iš tikrųjų, žinoma, Adomas ir Ieva, smarkiai orientuojasi į regėjimą. Todėl ir galvoja, kad galima pasislėpti. Todėl ir balsą supranta kaip vaikštantį, tarsi jį būtų galima veikiau pamatyti, o ne išgirsti.

Judaizmas drauge su tikėjimu neregimą Dievą, kuris sukūrė pasaulį žodžiais, yra pastanga pagrįsti moralinį gyvenimą ne viešąja nuomone, išvaizda, garbe ir gėdinimu. Dievas sako Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį“ (1 Sam 16, 7). Iš čia kildinama ir dieviškojo žodžio etika, ir svarbiausias judaizmo žodis Shema: „girdėk“ arba „klausykis“. Todėl toks svarbus vidinis balsas, sąžinė, kaltė, o ne gėda; atgaila, o ne atstūmimas; atlaidumas, o ne susitaikymas; individo vientisumas, neatsižvelgiant į jo ar jos darbus. Tai buvo ir išlieka vienas iš didžiausių lūžių etikos istorijoje, ir Vakarų civilizacijos turi būti labai dėl jo dėkingos.

Viešo gėdinimo ir budraus teisingumo sugrįžimas, žaibiškai sklindantys vaizdo įrašai ir tendencingos tviterio žinutės nėra žingsnis į drąsų naują pasaulį, tai grįžimas į labai seną ikikrikščioniškosios Romos ir ikisokratiškosios Graikijos pasaulį. Yra ir kitokių, geresnių būdų užsitikrinti teisingumą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt