Gyvenimas

2021.08.21 18:09

Pasaulį apskriejęs nutikimas Niujorke atskleidė: viena baisiausių žmonijos ligų – abejingumas

knygos ištrauka
LRT.lt2021.08.21 18:09

„37 mačiusieji žmogžudystę nepranešė policijai“ – tai The New York Times antraštė teksto, pasakojančio apie kaimynų abejingumą, kuris kainavo jaunos moters gyvybę. Ir tai viena iš daugybės istorijų apie vieną baisiausių žmonijos ligų – abejingumą. Tačiau vienas įtakingiausių ir populiariausių šių dienų Nyderlandų mąstytojų, istorikas ir rašytojas Rutgeris Bregmanas sako, kad iš tiesų viskas yra kiek kitaip, rašoma leidyklos „Tyto alba“ pranešime žiniasklaidai.

„Žmogus iš prigimties nėra blogas, o evoliucija pagrįsta vieni kitų pasitikėjimu“, – teigia R. Bregmanas. Bet jeigu žmonės iš prigimties geri, kodėl pasaulyje tiek neteisybės ir kančios? Lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Žmonijos gerumas“ R. Bregmanas kviečia leistis į nuotykį ir į žmogaus prigimtį pažvelgti kiek kitaip, apversti savo požiūrį.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Catherine Susan Genovese mirtis

Noriu papasakoti jums paskutinę istoriją iš septintojo dešimtmečio. Jos praleisti negalima. Tai dar vienas pasakojimas, atskleidžiantis skaudžią tiesą apie žmogaus psichologiją. Tik šįkart ne apie tai, ką žmonės padarė, bet ko nepadarė. Ši istorija negali nepriminti, ką nesuskaičiuojama daugybė vokiečių ir olandų, prancūzų ir austrų, daugybė kitų europiečių kalbėjo apie milijonus žydų palietusią tragediją: „Mes nieko nežinojome.“

1964 m. kovo 13 d., apie penkiolika minučių po trečios valandos nakties, Catherine Susan Genovese, pravažiavusi pro lentą, skelbiančią „Nestatyti automobilių“, paliko savo raudoną fiatą šalia metro stotelės Austino gatvėje.

28 metų Kitty, kaip ją visi vadino, buvo tikra padūkėlė. Ji ėjo iš proto dėl šokių, o draugų turėjo daugiau nei laisvo laiko. Kitty mylėjo Niujorką, o Niujorkas mylėjo Kitty. Šiame mieste ji galėjo būti savimi. Čia ji buvo laisva.

Tą naktį spaudė šaltukas. Kitty skubėjo namo, nes šiandien kaip tik sukako metai nuo jos draugystės su Mary-Ann pradžios ir ji nekantravo apkabinti draugę. Taigi Kitty greitai išjungė automobilio šviesas, užrakino dureles ir pasuko trumpiausiu keliu, vedančiu į jos butą. Kitty turėjo nueiti tik 30 metrų.

Deja, jauna moteris nenutuokė, kad išmušė paskutinė jos gyvenimo valanda.

„O Dieve, jis mane nudūrė! Gelbėkit! Gelbėkit!“

3.19 val. nakties. Visas rajonas turėjo pabusti iš miegų nuo klyksmo. Įsižiebė kelios šviesos. Kai kuriuose languose sušlamėjo užuolaidos ir nakties tylą perskrodė balsas. „Palik merginą ramybėje“, – riktelėjo kažkas.

Bet užpuolikas grįžta prie Kitty. Jis duria dar kartą. Mergina verkdama ir šlubčiodama pasuka už kampo. „Aš mirštu! Mirštu!“

Niekas neišėjo į lauką. Niekas neiškvietė pagalbos. Niekas nepaskambino policijai. Dešimtys kaimynų slėpėsi už savo namų sienų, smalsiai pro užuolaidų plyšelį stebėdami prieš akis vykstantį tikrą realybės šou. Viena pora pasistatė prie lango kėdes ir užgesino šviesą, kad geriau matytų.

Trečią kartą grįžęs užpuolikas surado Kitty jos daugiabučio namo laiptų apačioje. Kažkur viršuje ramiai miegojo Mary-Ann.

Žudikas duria dar kartą. Ir dar kartą.

Tik 3.50 val. policija sulaukia pirmo skambučio. Skambina ilgai dvejojęs kaimynas. Policininkai prisistatė į įvykio vietą per dvi minutes, deja, buvo jau per vėlu. „Aš nenorėjau, kad mane paskui įpainiotų į tyrimą“, – teisinosi skambinęs kaimynas.

Šie aštuoni žodžiai – „Aš nenorėjau, kad mane paskui įpainiotų į tyrimą“ – apskriejo visą pasaulį.

Iš pradžių Kitty mirtis mažai ką sudomino. Tai buvo tik viena iš tais metais Niujorke įvykdytų 636 žmogžudysčių. Nepaisydamas visų tragedijų, miestas gyveno savo gyvenimą. Tačiau po dviejų savaičių Kitty vardas pasirodė visuose laikraščiuose. Jos mirtis įėjo į istoriją. Ne dėl to, kad tai buvo neeilinė žmogžudystė, o būtent dėl jos liudininkų reakcijos.

1964 m. kovo 27 d., Didįjį penktadienį, laikraščio The New York Times pirmame puslapyje pasirodžiusio straipsnio antraštė išrėkė visuomenę sukrėtusią tiesą: „37 mačiusieji žmogžudystę nepranešė policijai“. Straipsnis prasidėjo tokiais žodžiais: Ilgiau nei pusę valandos 38 dori ir įstatymus gerbiantys Kvinso gyventojai stebėjo žudiką, kuris persekiojo moterį ir, tris kartus ją užpuolęs, subadė peiliu Kju Gardenso kaimynystėje.

Straipsnis tvirtino, kad, jei ne aplinkinių abejingumas, Kitty galėjo likti gyva. Kaip prasitarė vienas policininkas, „būtų pakakę vieno skambučio“.

Žurnalistai, fotografai ir televizijos žinių komandos kaip medų užuodusių vapsvų spiečius metėsi į Kju Gardensą, kur gyveno Kitty. Žiniasklaidos atstovai negalėjo atsistebėti, koks švarus, tvarkingas, padorus ir respektabilus šis rajonas. Iš kur toks nepaaiškinamas jo gyventojų abejingumas?

Tai bukinantis dabartinės televizijos poveikis, nusprendė vienas. Ne, kaltas ne kas kitas, o feminizmas ir išlepę šiuolaikiniai vyrai, tikino antras. Gal tai tiesiog tipiška anonimiško gyvenimo mieste apraiška, svarstė dar kiti. Labai primena vokiečius, po žydų genocido kartojusius, kad jie nieko nežinojo, tiesa?

Didžiausio palaikymo ir pritarimo sulaukė Abe`o Rosenthalio, The New York Times vyriausiojo redaktoriaus ir vieno įtakingiausių savo kartos žurnalistų, mintys. „Tai, kas įvyko šalia daugiabučio namo Austino gatvėje, – rašė jis, – buvo simptomas, atskleidžiantis, kaip sunkiai serga žmonija.“ Ta liga vadinasi abejingumas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt