Gyvenimas

2021.08.21 07:00

Palikusi gyvenimą mieste, Angelina pasidavė senai aistrai – augalus pirko šimtais, kol įkūrė skintų gėlių ūkį

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.08.21 07:00

Ilgėdamasi gyvenimo arčiau gamtos, Angelina metė darbą informacinių technologijų srityje ir iš sostinės kartu su vyru persikėlė į vienkiemį Širvintų rajone. Ten ją ir apėmė augalų manija. Kai vyras pamatė, kad padėtis tapo sunkiai valdoma, žmonai pasiūlė ką nors daryti. Taip atsirado skintų gėlių ūkis, ir dabar Angelina gyvena su gamta – net darbus rikiuojasi pagal jos diktuojamas sąlygas.

Išeini pro savo namo duris į kiemą, o ten – gėlių darželis. Tik kiek didesnis už įprastą: jame besimainydami nuo pavasario iki vėlyvo rudens džiugina įvairiausi žiedai, kuriais apsodinta net 60 arų žemės. Maždaug tiek, kiek 10 standartinio dydžio nuosavų namų sklypų Vilniuje.

Taip atrodo kasdienybė skintų gėlių ūkyje „Gėlių upė“. Tiesa, jo įkūrėjos Angelinos Kurauskienės gyvenimas prieš aštuonerius metus atrodė visai kitaip.

Sostinės bruzdesį išmainė į vienkiemio ramybę

Kartu su būsimu vyru Angelina gyveno Vilniuje, ten baigė bakalauro ir magistro studijas, buvo įsitvirtinusi darbe, siekė karjeros informacinių technologijų srityje. Iš miesto ištrūkdavo tik savaitgaliais – skubėdavo į gimtuosius kraštus.

„Nuo pirmadienio iki penktadienio su vyru dirbdavome ir gyvendavome Vilniuje, o savaitgaliais grįždavome pas tėvus. Galėjome palyginti: gyvenimas mieste ir kaime buvo tarsi du atskiri pasauliai“, – portalui LRT.lt pasakoja Angelina.

Pradėjusi galvoti apie šeimą, pora suprato, jog ilgisi gamtos, trokšta nuosavo kiemo ir sodybos, nori, kad joje gimtų ir augtų vaikai. Pamažu ėmę žvalgytis, per porą metų susirado hektaro dydžio svajonių sodybą Musninkuose, Širvintų rajone.

Nors apie ūkį tada dar negalvojo, ieškojo sklypo, kuriame būtų užtektinai erdvės. „Norėjome, kad kaimynai nekvėpuotų į nugarą“, – juokiasi Angelina. O kad netektų gyventi vidury rugių lauko, po metų pora įsigijo dar 10 hektarų vienkiemį supančios žemės.

Augalus pirko šimtais, kol vyras pasakė: reikia ką nors daryti

Įsigijus sodybą, įvykiai klostėsi greitai, pamena Angelina: vasarą pora susituokė, po metų gimė pirma dukra. „Kurį laiką dar mąstėme, ką veikti įsitvirtinus kaime, o pirmaisiais metais sulaukdavome ir darbo pasiūlymų mieste, kvietimų grįžti. Gimus antrai dukrai tapo aišku: sodyboje norime praleisti kuo daugiau laiko“, – prisiminimais dalijasi moteris.

Priduria, kad po keletą metų trukusio įtempto darbo ir viršvalandžių laikas su vaikais priminė atostogas. Ir nors teko prisitaikyti prie pasikeitusios rutinos – įprasti pjauti žolę, rūpintis šildymu, kasti sniegą, – persikrausčius į vienkiemį ėmė atrodyti, kad atsirado daugiau laiko, sako Angelina.

Tą laiką ji skyrė domėjimuisi augalais. Dar vaikystėje puoselėjusi močiutės gėlių darželį ir be vargo atskirdavusi žoles nuo piktžolių, vėliau, kaip pati sako, susirgo augalų manija: ne tik iki smulkmenų gilindavosi į rūšis ir jų auginimą, bet ir pirkdavo. Tūkstančiais.

„Tada vyras ėmė sakyti, kad reikia ką nors su tuo daryti, nes pirkti augalus vien sau neatrodo labai ekonomiška. O pabaigos nebuvo matyti – atrodė, kad man tų augalų vis per mažai“, – šypsosi Angelina.

Vieną žiemą, vartant užsienietiškus interneto puslapius, moters akys užkliuvo už vienos amerikietės gėlių augintojos, už Atlanto sukėlusios skintų gėlių bangą, kuri vėliau atvilnijo ir Europon. Angeliną išsyk sužavėjo šeimų puoselėjami nedideli gėlių ūkiai, kuriuose svarbiausias principas – ne kiekybė, kaip, pavyzdžiui, olandiškuose gėlių ūkiuose, o ekologija, vienybė su gamta.

„Gerai, pabandysime auginti augalus skynimui ir mes“, – tada aplankiusią mintį prisimena moteris. Jau kitą vasarą ji pirmą kartą floristams pasiūlė įsigyti savo kieme užaugintų skintų vienmečių gėlių. Iš pradžių sumanė pardavinėti bijūnus – jų, vildamasi, jog pakaks, užsodino 50 krūmų, tačiau pirmų žiedų teko laukti trejus metus.

Augina ir eukaliptus, ir dekoratyvines morkas

Viskas prasidėjo nuo 7 arų gėlyno, o šiandien Angelinos ūkyje žydi 60 arų. Planas – gėlėmis apsodinti dar 30. Per sezoną gėlių ūkyje nuskinama apie 70 rūšių gėlių, o asortimentas keičiasi kas savaitę.

Gėlių ūkio šeimininkė nuolat ieško naujovių: jei augina tradicinius augalus, stengiasi, kad jie būtų neįprastų spalvų. Čia nerasi kardelių, astrų, žioveinių, tačiau gali pamatyti aukštyn galvas stiebiančių baltų saulėgrąžų šviesiu viduriuku, tamsiai raudonų dekoratyvinių morkų, eukaliptų, zundų, ančiasnapių šilingių, rasakilų, piliarožių.

Įprastai rausvos žvaigždūnės Angelinos darželyje – gelsvos ar persikinės spalvos, močiučių daržus puošiančios baltos ar rožinės kosmėjos – pilnavidurės, lašišinės spalvos. O kur dar galybė augalų įmantriais lotyniškais pavadinimais. Didelę dalį sėklų Angelina siunčiasi iš užsienio, mat Lietuvoje tokių augalų tiesiog nėra, tad ir lietuviškų pavadinimų jie neturi.

Nuskintos gėlės keliauja į floristų ar dekoratorių rankas, o tada jomis puošiamos šventės, renginiai. Angelina džiaugiasi – jau gerai pažįsta savo klientus, žino kiekvieno skonį, tad nesunkiai kiekvienam pagal pageidavimą priskina glėbius gėlių. Tiesa, juokiasi, kad pati gėlių puokščių per gimtadienius negauna: „Užtat gaunu gėlių trąšų, o skintų gėlių namuose dažnai pasimerkiu pati.“

Po pirmos šalnos daržas virsta gėlių kapinėmis

Angelina šypsosi: kaimas viliojo gamta, kurios mieste stigo. Dabar su gamta tenka gyventi kasdien – derėtis, jos klausyti, darbus rikiuoti pagal jos sąlygas. „Nuolat seku orų prognozes ir žinau, kada lis, kada pasirodys šalnos. Pradžioje dar pasitaikydavo staigmenų, bet per nugarą smarkiai tekštelėjus lietui supranti: chaosą suvaldyti gali tik atsakingai planuodamas darbus“, – apie „Gėlių upės“ tėkmę pasakoja moteris.

Gėlių ūkiu ji rūpinasi drauge su vyru, savaitgaliais į pagalbą atskuba dar dvi poros rankų. Darbai šiame ūkyje iš dalies primena žemdirbystę: viskas prasideda nuo sėjos, sodinimo, tada – auginimas, tarpuose – tręšimas, atramų tvirtinimas, galiausiai – skynimas. Pastarasis reikalauja ypatingų žinių.

„Svarbu nuskinti gėlę greitai – pačiame gražume, žydėjime. Tada, kad ilgiau laikytųsi vazoje, tinkamai ją kondicionuoti, prigirdyti vandens, o nužydėjusius žiedus svarbu nuskabyti“, – pasakoja Angelina.

Už lango jau rudenėja, vadinasi, ir šiųmetis gėlių sezonas pamažu artėja link pabaigos. „Kol sezonas tęsiasi, atrodo, niekada nesibaigs, tačiau baigiasi labai greitai – po pirmų šalnų. Išeini po nakties į lauką, o ten – juodų gėlių pilnas laukas, it kokiose gėlių laidotuvėse“, – sako Angelina.

Kurį laiką darbų ratas dar sukasi: tenka tvarkyti laukus, nuimti žalumynus, iškasti šaknis, o tada stoja žiema. „Tada apima keistas jausmas“, – sako gėlių ūkio įkūrėja. Klientams žiemą Angelina siūlo įsigyti džiovintų gėlių, o pati užsiima ne mažiau smagiais darbais: užsakinėja įvairiausias gėles, dėlioja spalvų paletę ir vėl ruošiasi naujam sezonui – kovą prasideda sėja.

Nepavyktų eiti toli, jei mintys suktųsi vien apie pelną

Persikėlus į vienkiemį, viskas pasikeitė, o ir jausmas apėmė visai kitoks, tikina Angelina. „Žadintuvu tapo nebe troleibusų ūžesys, o klykiančios gervės, birželį tvenkiniuose garsiai kurkiančios varlės, po stogu besikrapštantys ir vaikus maitinantys varnėnai“, – šypteli ji.

Žinoma, tenka iš anksto planuotis apsipirkimą parduotuvėje ar vizitą pas gydytoją, o iš pradžių trūko ir miestietiškų pramogų. Tiesa, dabar Musninkuose jau įsikūrė prancūziško stiliaus kavinė, kurioje galima pasivaišinti gardžia kava ar šviežiai keptomis bandelėmis, savaitgaliais veikia sendaikčių, šviežių daržovių turgelis – jame galima rasti ir kombučios.

Kaime glaudesnis ir bendruomenės ryšys, sako Angelina, nors atstumai tarp žmonių didesni. Kaimynais jie vadina net gyvenančiuosius už 5 kilometrų, tačiau puikiai juos pažįsta. Priešingai nei gyvendami Vilniuje, kur per penkerius metus nepažino nė vieno daugiabučio kaimyno.

Gyvenant kaime visko pakanka, o ko reikia norint auginti gėlės? Kantrybės, darbštumo ir užsispyrimo, sako Angelina. „Gamta visada gali ir pridaro pokštų. Pavyzdžiui, šiemet gal trečią kartą išpuvo trečdalis jurginų, bet ir toliau bandysime juos auginti. Beje, gėlių augintojas dar turėtų būti toks, kuriam pirmoje vietoje nėra pinigai. Jei mąstysime vien apie pinigus, gali būti liūdna“, – juokiasi gėlių ūkio šeimininkė.

Ji atvira – intensyvios priežiūros reikalaujančiame ūkyje kartais tenka pavargti, tačiau dėl to nesiskundžia. „Vis prisimenu kolegės žodžius. Sužinojusi, kad mes dar ir šilauoges auginame, ji man rašo: „Ir šilauogės, ir gėlės – tobulas gyvenimas.“

Pasipasakojau jai, kad kartais būna sunku, kad tą dieną kaip tyčia prasidūriau pėdą, išbėrė rankas, buvo problemų dėl nugaros… O ji man ir sako: „Tobulas nereiškia, kad lengvas.“ Ir išties – galbūt tobulų akimirkų būna, bet jos pasiekiamos ne visada lengvai“, – šypteli Angelina.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt