Gyvenimas

2021.08.13 05:30

Nenušliaužiotų takų ieškanti šiaulietė gidė: reikia perskaityti knygą, kad pasakytum vieną sakinį

Emilija Breiterytė, LRT.lt2021.08.13 05:30

Audronės Grosienės rankose – šiaurietiškojo ėjimo lazdos. Ji – gidė, kuri pradėjo nebemėgti miesto, išlipo iš autobuso ir suderino savo pomėgius – vaikščiojimą su lazdomis ir istoriją. Audronė veda ekskursijas už miesto. Tai neįprastos ekskursijos – jų metu smalsuoliai su istorija susipažįsta eidami su šiaurietiškosiomis lazdomis.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Su Audrone Šiauliuose susitikome šalia Salduvės piliakalnio. Jis nuo Šiaulių miesto centro nutolęs mažiau nei 5 kilometrus. Tai viena iš pirmo Audronės maršruto ne mieste vietų.

Audronė pasakoja, kaip prieš 4–5 metus pradėjo vaikščioti aplink Salduvės piliakalnį – tuo metu čia buvo labai miškinga vietovė, pušynai. Išvaikščiojusi pradėjo tyrinėti, ką praėjo, ką matė, kurioje vietoje į tvorą atsimušė. „Tik tada supranti, kad gali tokį dalyką parduoti, nes esi gidas“, – pasakoja Audronė.

Miestas ūžia abiejose ežero pusėse

Pirmą maršrutą Audronė pavadino „Šiapus ir anapus“. Netoli mūsų susitikimo vietos – Salduvės piliakalnio – yra Talkšos ežeras. „Vienoje pusėje ežero – miestas, o kitoje, kaip aš sakau, – rojus.

Ten kaip avily bitės dūzgia miestas, gausmas. Nueini į kitą pusę ežero, atrodo, kad medžiai, lapai – viskas šnara, paukščiai čiulba, bet tu girdi ir miesto gausmą. Išvedi žmones tarsi už miesto, nors tai kartu yra ir miestas. Tai kitoks miestas.

Aš tame žygyje pabandžiau įrodyti, kad Šiauliai prasidėjo ne nuo bažnyčios, ne nuo Saulės mūšio, o prasidėjo už ežero – anapus. Miesto ieškojimas nuo galvos prie kojų“, – pasakoja gidė.

Audronė svarsto, kodėl ir šauliuko skulptūra („Auksinio berniuko“), esanti netoli Talkšos ežero, bet jau miesto pusėje, yra nusisukusi nugara į miestą, kodėl skulptorius jo neatsuko kitaip, kodėl jis neina į miestą. „Mūsų šauliukas turi vardą – Vingaudas jis yra“, – teigia Audronė.

Jai gaila, kad žemėlapiuose ir vietovėse ne viskas pažymėta. Pavyzdžiui, Vingaudo piliakalnis net Vikipedijoje yra, o žemėlapyje nepažymėtas. Ten įrengtos liuteronų kapinės.

Turiu taisyklę sau, kad gidas turi žmogų vesti per viską – per istoriją, per padavimus ir per šiandieną.

„Šiapus ir anapus“ maršrutas apima ir Žuvininkų kaimą, mūsų susitikimo vieta – Salduvės piliakalnis – Žuvininkų. Gidė pasakoja, kaip Žuvininkai su Šiauliais mainais gyveno, per ežerą luotais plukdydavo prekes ir jomis keisdavosi. „Jūs mėsos – mes jums žuvų. Taip buvo“, – sako Audronė ir priduria, kad galima šiek tiek pameluoti, pagražinti – tam yra legendos, padavimai.

„Istoriją galima perfrazuoti, juolab jeigu nėra tikrų veikėjų“, – teigia gidė.

Pelkėse gyveno velniai

Kitas Audronės maršrutas Šiauliuose – aplink Talkšos ežerą. „Įdomus jausmas, kai apeini ežerą, žiūri į žemėlapį, kokią apėjai trajektoriją, ir tas ežeras – tavo nugalėtas“, – sako gidė.

Dabar čia yra du ežerai – Talkša ir Ginkūnai. Juos jungia kanalizuota Kulpės upė. Audronė pasakoja, kad kažkada čia buvo trys ežerai, o tai išduoda viksvynai, durpynai ir likęs gabalėlis Gubernijos pelkės, kuris ir dabar nenusausintas.

„Turiu taisyklę sau, kad gidas turi žmogų vesti per viską – per istoriją, per padavimus ir per šiandieną. Istorija – tai, kas jau buvo. Padavimai – tai ta pati istorija, tiktai žmonės ją dažnai perdaro. Tose istorijose slepiasi vietos pavadinimas, kodėl jis toks.

Būsiu prasta gidė, jeigu pasakosiu tik padavimus apie velnius ir raganas. Aišku, reikia žiūrėti ir į publiką. Kiekvieną istoriją gali supaprastinti iki šešiamečio ir iki brandaus amžiaus klausytojo. Aš privalau susipažinti apskritai, kas tai yra pelkė, ką ji slepia“, – kalba Audronė.

Anot gidės, negali tiesiog praeiti pro pelkę nesupažindinęs žmogaus ir su šiandiena – kodėl jas iškasėme ir kodėl dabar atkuriame.

Gali turėti daug gražių idėjų, bet reikia kompanijos.

Šlapynės saugomos pagal tarptautinę Rasmaro konvenciją, prie kurios 1993 metais prisijungė ir Lietuva. Dabar mūsų šalyje saugomos 7 pelkės: Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės gamtiniai rezervatai, Žuvinto biosferos rezervatas, Nemuno deltos regioninis parkas, Adutiškio–Svylos–Birvėtos šlapžemių kompleksas ir Girutiškio pelkė.

Apie šią konvenciją pasakoja gidė ir žmonėms: „Pelkės – tai ekologija. Tu tiesiog negali praeiti, turi žmogui papasakoti, supažindinti.“

„Besiruošiant maršrutui, kaip mėgstu sakyti, kartais reikia perskaityti knygą, kad pasakytum vieną sakinį. Arba turi perskaityti daug, kad 10 minučių pasakotum, nes negali žmogaus užlaikyti ir pasakoti visko, ką žinai. Turi tai daryti trumpai, glaustai, įdomiai, suprantamai“, – kalba gidė.

Vedasi autobusą žmonių

Išnaršiusi įvairias vietas aplink Šiaulius, Audronė norėjo daugiau. „Gali turėti daug gražių idėjų, bet reikia kompanijos. Tą kompaniją suradau – savo dukrą Raimondą sugundžiau“, – pasakoja apie veiklos plėtrą.

Audronės dukra Raimonda Karalienė pabandė ėjimą su lazdomis, paskui jas pati nusipirko, metė pagrindinį darbą ir taip maršrutai aplink Šiaulius išaugo į „Ėjimas su pliusais“ veiklą po visą Lietuvą.

Tiek Raimonda, tiek Audronė yra šiaurietiškojo ėjimo instruktorės, o Raimonda – ir sveikatingumo trenerė. Į jų organizuojamus žygius eina labai įvairūs žmonės – ir šeimos su vaikais, ir garbaus amžiaus, ir pavieniai asmenys.

„Vaikams reikia nesakyti kilometrų ir jie nueina labai daug, pasistrikinėdami <...>. Vaikai man labai patinka, nes paprastai nori lyderiauti, būti dėmesio centre, todėl eina kartu su manimi priekyje, viską papasakoja“, – sako ji.

Audronė pasakoja, kad jų ėjikas yra kitoks, nes žmonės nori sužinoti, pro kur eina. Anot gidės, neina žmonės, kurie nori tik eiti. „Veikla todėl ir pavadinta „Ėjimas su pliusais“, nes mes ne žygiuojame, mes einame tiek, kiek žmogui malonu.

Mes neskaičiuojame kilometrų, žingsnių, nekalame medalių, nekabiname jų ant kaklo, diplomų neteikiame, nerašome. Mes žmogui rodome vaizdus, vietas. Vaizdais žmogui įrašome, garsiai išpasakojame. Mūsų visiškai kitokia misija“, – pasakoja Audronė.

Ji savo maršrutų ir žygiais nevadina – tik žygeliais.

Eina žmonės iš visos Lietuvos. Pavyzdžiui, kai žygis organizuojamas Šiauliuose, susirenka žmonės ne tik iš Šiaulių, bet ir iš aplinkinių vietovių – Pakruojo, Joniškio, Kuršėnų, Radviliškio. Jei žygis netoli Vilniaus ar Kauno, susirenka tie žmonės, kam šis žygis arčiau.

Gidė juokauja, kad į žygelius vedasi autobusą, t. y. apie 60 žmonių, nes žino, kad tiek yra pajėgi suvaldyti.

Ieško nenušliaužiotų takų

Maršrutų kūrimas užtrunka. Audronė pasakoja, kad kartais suradus maršrutą neužtenka jo įveikti vieną kartą: „Grįžusi namo dar kartą žiūri – kažką esi praėjusi, kažko ne – važiuoji vėl.“

Kai reikia kokį maršruto gabaliuką dar kartą pasižiūrėti, Audronė vežasi anūkus arba drauges, nes miške vienai nelabai drąsu. „Tada jau galutinai susidėliojame viską. Du kartai yra minimalu.

Būna, kad kitą kartą jau nori atnaujinti maršrutą, vėl ką nors truputį įdedi. Įdedi, nes kiti žmonės eina antrą kartą ir jiems reikia ko nors naujo“, – sako Audronė. Šiandien ji turi apie 20 maršrutų.

Kurdama maršrutą „Dubysos šilas“ gidė pastebėjo, kad miškui dar nesužaliavus būna viskas aišku – matyti visi takeliai, bet žygiuojama, kai miškas jau žalias.

Mes ieškome nenušliaužiotų takų.

Anot pašnekovės, būtina rodyklėmis žymėtis kelią: „Pralėkė viesulas, užvirto mano visi keliukai, atrodo, jau nebe toje vietoje vedi žmones.“ Ji džiaugiasi, kad buvo kelius pasižymėjusi rodyklėmis.

Kartą užsnigo Protėvių takas, esantis Neries regioniniame parke: „Jis yra ilgas ir gana klaidus <...>. Gerai, kad buvome susižymėję, nes tuos takus užsnigo. Tai buvo ne ėjimas, o klampojimo mankšta.“

Audronė juokiasi, kad rodykles reikia susikurti tokias, kad galėtum atskirti saviškes, nes rodykles naudoja ir kiti žygeiviai, dviratininkai.

Eidamos į pažintinius takus, Audronė su Raimonda juos prailgina. Anot pašnekovės, pažintinių takų maršrutai dažnai būna per trumpi, o norisi rasti ką nors naujo ir sujungti.

„Mes ieškome nenušliaužiotų takų. Mums norisi atrasti ne tai, kas atrasta ir ką regioninis parkas yra sukūręs, stendų prirašęs“, – sako gidė.

Maršrutai kartais randasi atsitiktinai, o kartais patraukia vietovė. Būna, kad maršruto idėja ir nepasiteisina. Dubingių piliakalnio ir netoliese esančio pažintinio tako Audronei sujungti nepavyko, nes ten privati žemė ir praėjimo negalima – užsėti kviečiai, užsodinti daržai.

„Man pats įdomiausias ir yra tas laikas, kada ieškau maršrutų. Labai smagu atrasti“, – sako ji.

Gelbėtojas paklydo pats

Į mišką Audronė eina apsiginklavusi keliais žemėlapiais. Jie visi – telefone. Gidė sako, kad su „Google Maps“ paklysi, nes jis miške rodo tik žalią tašką. Reikalingos bent dvi programėlės, kad vienai užstrigus būtų kita.

„Jau žinau, ką reiškia kvartalinė ir kas kiek jos būna. Kvartalinės būna kas kilometrą, jeigu pasiklydai, eik kvartaline <...> ir visada išeisi į kelią“, – teigia ji.

Miško kvartalinė atrodo kaip tiesus keliukas, o kvartalinių susikirtimo vietose stovi stulpeliai, ant kurių užrašyti kvartalų numeriai, jie kartais gali būti pakabinti ir medyje.

Telefono ryšys miške veikia gerai, jei iš ekskursijos grupės kas nors nuklysta, pasiskambina. Audronė pasakoja apie nutikimą, kai žygyje prie Kauno marių atsiliko nuo grupės dvi moterys. Pašnekovės teigimu, kai žmogus pasimeta, jam suveikia ir baimė, jis nebegalvoja, iš kur ir kaip atėjo.

„Mes nusiuntėme gelbėtoją, savo viešųjų ryšių specialistą Kristiną, kuris visada eina paskutinis ir surenka visus kritusius. Kadangi jis pražiopsojo tas dvi moteris, (su Raimonda, – LRT.lt) sakome – eik, ieškok, nes žinai, mes tave čia jau vedėme.

O kai mes jį vedėme, jis iš mūsų juokėsi, sakė, kad čia viskas aišku, todėl nesupranta, ko mes čia dešimt kartų lakstome. Mes jį nusiuntėme gelbėti tų moteriškių, o viena iš jų paskui rašo, kaip buvo smagu – atsiuntė gelbėtoją ir gelbėtojas pasiklydo“, – dalijasi nutikimais Audronė.

Gilinasi ne į gamtą, o į istoriją

Audronės paklausiau, ar ji per ekskursijas supažindina ėjikus ir su gamta. „Regioninio parko gido tikslas yra atskleisti gamtą, paukščius, bet jis nesigilina į istoriją. Papasakoja, kodėl drugelis mėlynas ant mėlynos gėlytės, parodo, kaip atrodo inkilas.

Regioninis parkas apima savo regioną su visais objektais <...>. Retas regioninio parko gidas gilinasi į tai, į ką aš gilinuosi. Aš nesu paukščių žinovė, nesu augalų žinovė“, – sako Audronė.

Vis dėlto gidė prisiminė, kaip žygeivius supažindino su augalu, įrašytu į Lietuvos raudonąją knygą, – pataisais. Knygoje „Lietuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“ perskaitė, kad jų negalima rauti todėl, kad tai, ką nuskiname, atauga tik po 10 metų, nes jie yra jautrūs pažeidimams.

Gidė pasakoja, kaip „daktarai“ sakydavo, kad reikia gerti pataisų nuovirą, kai labai stipriai susivelia plaukai ir susiformuoja kaltūnas. Buvo sakoma, kad išgėrus pataisų nuoviro kaltūnas atšoks ir jį bus galima nukirpti.

„Buvo tokių, kurie sakė, kad jeigu jūs taip darysite, galite numirti, nes kas kaltūną nukerpa, tas numiršta. Tik vienas Vilniaus universiteto profesorius išdrįso parašyti, kad kaltūnas yra higienos stokos liga. Paskutinis kaltūnas Lietuvoje buvo nukirptas 1960 metais.

Aš iš kitos pusės supažindinu su augalu iš raudonosios knygos. Paimu įdomesnę istoriją, ir viskas“, – pasakoja Audronė.

Šią vasarą Audronė jau yra sukūrusi du naujus maršrutus. Eina kartą per mėnesį, o kitą ėjimą gidė numato rugsėjį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt