Gyvenimas

2021.09.01 08:31

Maži žingsneliai, kurie padės išsukti iš persivalgymų ir grįžti į sveiko santykio su maistu kelią

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2021.09.01 08:31

Prie santykio su savimi kūrimo smarkiai prisideda socialinės medijos, tad emocinio persivalgymo terapeutė pataria jose sekti tuos, kurie rodo tikrą žmogų. LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ šįkart – apie dietas, kurios neturi nieko bendro su laime, ir kokie maži žingsneliai padės išsukti iš persivalgymų ir grįžti į sveiko santykio su maistu kelią.

Savęs alinimas, savigrauža, persivalgymo priepuoliai ir žlugdantis santykis su savo kūnu – kur ieškoti nepakankamumo šaknų, nuo ko pradėti lopyti santykį su maistu ir kaip lėkštėje matyti džiaugsmą, o ne kaltę? Laidos viešnia – Londone gyvenanti emocinio persivalgymo terapeutė, knygos „Lieknėju paskutinį kartą“ autorė Ieva Gerčienė. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Kas pastūmėjo rinktis tokią profesiją, keliauti į pagalbą žmonėms, turintiems polinkį į emocinį persivalgymą?

– Mano pačios asmeninė patirtis. Aš tik vėliau supratau, kad turėjau persivalgymo sutrikimą. Man dabar 40 metų, o kai tai prasidėjo, buvo turbūt 15-a, tai viskas buvo senokai. Tuo metu toks dalykas, kaip persivalgymo sutrikimas, net nebuvo diagnozė, bet dabar žvelgdama atgal aš suprantu, kad greičiausiai turėjau šį sutrikimą. Kas yra tai patyrę, žino, kad tai be galo varginantis dalykas. Tai tikrai prilyginčiau bet kokiai kitai priklausomybei, kuri gadina gyvenimą.

Pamažu man pavyko iš to išsikapstyti ir gimė noras padėti kitoms moterims, nes mūsų yra labai daug. Džiaugiuosi, kad apie tai kalbame, nes pagrindinis dalykas, ką girdžiu iš daugybės moterų, kai jos ateina pas mane kalbėtis: pirmą kartą apie tai garsiai kalbu, atrodo, kad aš kenčiu viena. Atrodo didžiulė gėda: negi neturiu valios ir nuolat prisivalgau?

– Jeigu reikėtų apibrėžti, kaip atpažinti savyje emocinio persivalgymo ženklus?

– Ką labai svarbu atskirti, emocinis valgymas ir persivalgymo sutrikimas yra ne visai tas pats. Žmogus, kuris kartais emociškai pavalgo, nebūtinai patiria tuos baisiuosius persivalgymus. Jeigu kalbėtume apie tai, kaip savyje atpažinti būtent emocinį valgymą, pirmiausia, ko gero, reikėtų atkreipti dėmesį, kodėl mes apskritai turėtume valgyti, kas yra maistas mūsų gyvenime.

Valgyti mes turėtume tik tada, kai esame alkani, sustoti, kai pajuntame sotumą, – kaip sutvėrė gamta. Alkis ateina tada, kai į kūną reikia įdėti maistinių medžiagų. Tačiau jeigu pradedame pastebėti, kad mintys sukasi apie maistą visai ne tada, kai esame alkani, o tiesiog: nes nuobodu, susinervinome, patiriame stresą, jaučiamės vieniši, yra liūdna, kažkas užgavo, didžiulis skausmas, viduje tuštuma, tai vienas iš požymių, kad mums būdingas emocinis valgymas.

– Iš pačios patirties, praktikos, ateinančių klienčių – kas būna tie trigeriai, kai nusikapstote į pačią pradžią?

– Labai įvairiai. Labai daug kam tai prasideda nuo vaikystės. Suaugusieji, aišku, tai daro iš rūpesčio, bet jeigu truputėlį apvalesnis vaikas, mergaitės ir turbūt berniukai nuolat girdi: tau nereikėtų to torto valgyti, mūsų Linutė turi didelį apetitą... Vaikas užauga nuolat tai girdėdamas. To storo žmogaus savivaizdį nešiesi per visą gyvenimą.

Kitas dalykas paradoksalus – tie suaugusieji siunčia mums prieštaringas žinutes. Esu tą girdėjusi ne iš vienos klientės: iš pradžių būna visai smulkutis vaikas, kuris nieko nevalgo, o suaugusieji iš to rūpesčio kažkaip peržengia tą ribą, kad tas vaikas vis dėlto pradeda valgyti ir sočiai, jį tiesiog atmaitina. Paskui patys suaugę sako: dabar jau tau reikia mesti svorį.

Labai dažnai, be abejo, noras sulieknėti moterims kyla paauglystėje. Tikrai ne viena klientė sako: atsisuki atgal, pasižiūri į savo nuotraukas, kai buvo 15–17-a, ir supranti, kad viskas su manimi buvo gerai, bet kažkur kažką išgirdai. Manau, kad prie to anksčiau labai prisidėjo žurnalai, dabar prisideda socialinės medijos.

Dalinuosi ir savo patirtimi. Buvo toks mergaičių žurnalas „Panelė“, kurį pirkdavau kiekvieną mėnesį. Kiekviename žurnale būdavo skyrelis „Lieknėjimo istorija“. Tai buvo labiausiai laukiamas mano skyrelis, kai buvo pats noro sulieknėti pikas, kai niekaip nesusitardavau su tuo savo kūnu. Išsikirpdavau, turėjau susisegusi segtuve tas lieknėjimo istorijas ir skaitydavau semdamasi įkvėpimo.

Dukrai stengiamės neakcentuoti išorės. Aiškinu, kas yra mūsų kūnas, kam jis reikalingas. Ji daug skaito, tai kalbame apie tai, kad ir protas aštriau veikia, kai valgai sveikesnį maistą, bet jokiu būdu ne per tai, kad „būsi stora“.

<...> Rimante, aš tau noriu padėkoti: seku tave ir tu dedi savo vaizdo įrašus ir be makiažo, ir be jokių filtrų. Tai be galo svarbu. Kas liečia santykį su savo kūnu, tai gydantis dalykas – apsupti save net ir socialinėse medijose tokiomis paskyromis, kurios rodo, kaip iš tikrųjų atrodo normalaus žmogaus kūnas, veido oda ką tik atsikėlus, pavargus ar nepasidažius. Jeigu apsupame save paskyromis, kurios rodo tik tobulus kūnus, veidus su filtrais, iškrypsta realybė, į save veidrodyje pradedi žiūrėti kitaip. Užtai tai daug kam gali būti trigeris valgymo problemoms atsirasti.

– Abi esame mamos, augini dukrą, pamažu žengiančią į paauglystę. Ar tu brėži kokias nors ribas? Kaip savo dukrai komunikuoji apie maistą, saldumynus?

– Būtinai brėžiu, bet niekada nesu pateikusi kaip motyvacijos, kad „būsi stambi“, – jokiais būdais. Pastebėjau įdomų dalyką: Anglijoje niekada nesu išgirdusi komentaro apie vaiko figūrą, o dabar pradėjo iš atminties plūsti tetų komentarai „kokia daili, liekna“. Tą kalba jau mažoms mergaitėms.

Dukrai stengiamės neakcentuoti išorės. Jeigu yra kažkokie sveikesnės mitybos pasirinkimai, aiškinu, kas yra mūsų kūnas, kam jis reikalingas, taip pat per tai, kas vaikui įdomu. Pavyzdžiui, mano Izabelė daug skaito, tai mes kalbame apie tai, kad ir protas aštriau veikia, kai valgai sveikesnį maistą, kalbi apie dantis, kad genda, kad pilvą gali skaudėti, bet jokiu būdu ne per tai, kad „būsi stora“, kas galėtų pasakyti taip grubiai.

– Jeigu pradėtume tvarkymosi, pripažinimo sau kelionę, ar yra kažkokie įrankiai, nuo ko reikėtų pradėti?

– Vienas iš dalykų – reikia „legalizuoti“ visą maistą, kad neliktų draudžiamo maisto. Bet čia ir prasideda iššūkis. Moterys sako: jeigu aš sau leisiu valgyti viską, tai per duris išvis netilpsiu. Bet tada kitas žingsnis – išmokti vėl girdėti savo kūną. Jeigu mes esame išvargintos to dietinio mąstymo, nieko nebežinome. Jeigu paklaustume moterų, kurios laikosi dietų, ar klausaisi savo kūno alkio, sotumo, ar pagal tai sprendi, kada tau reikėtų valgyti, didžioji dauguma pasakytų: ne, valgau pagal valandas, valgiaraštį – kažkokias išorines taisykles.

Jeigu norime sugrįžti prie savo esmės (juk niekas negimėme persivalgytojai), labai svarbu, kad neliktų draudžiamo ir leidžiamo maisto, atrasti ryšį su savo kūnu, išmokti jį girdėti. Tai pirmi maži žingsneliai.

Visas pokalbis – rugpjūčio 5 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt