Gyvenimas

2021.08.14 07:00

Iš buto Vilniaus centre – į namą negyvenamame kaime: įsirengę dirbtuves, žiedžia puodus ir stato laivus

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.08.14 07:00

Iš buto kone pačiame Vilniaus centre Indrė su vyru persikėlė į namą negyvenamame kaime. Piligriminiame žygyje supratusi, kad trūksta erdvės skleistis kūrybiškumui, grįžusi metė darbą valstybinėje įstaigoje ir įsirengė keramikos dirbtuves. Pirmąsias – dar bute, antrąsias, iš molio ir šiaudų, – jau savo kieme. Dabar Indrė žiedžia indus, o jos vyras stato laivus. Džiaugiasi: konvejerį priminusios dienos nurimo.

Vilniuje gimusi ir augusi Indrė Butavičienė sako iki tol gyvenusi taip, kaip buvo priimta. Po mokyklos – studijos, po studijų – darbas pagal įgytą specialybę. „Taip ir dariau: baigusi mokyklą iškart įstojau mokytis, baigusi universitetą pagal specialybę įsidarbinau gydymo paslaugas teikiančioje valstybinėje įstaigoje. Gyvenau miestietišką gyvenimą – netrūko šurmulio, vakarėlių, koncertų.

Vis dėlto gana greitai, gal po poros metų, pajutau, kad tai nėra mano kelias. Supratau, kad ateityje neįsivaizduoju savęs nei gyvenančios mieste, nei dirbančios tokį darbą. Žinojau, kad reikės ką nors keisti“, – portalui LRT.lt pasakoja Indrė.

Ko gero, per keliones galva prasivalo nuo rutinos, o tada ateina labai ryškios, aiškios mintys, ką galėčiau ir norėčiau gyvenime nuveikti.

Iš kelionės grįžo su atsakymais

Atsakymas, ką keisti, atėjo savaime, kai 2016 m. Indrė su vyru leidosi į piligriminį žygį garsiuoju „Camino de Santiago“ (Šv. Jokūbo) keliu. „Ko gero, per keliones galva prasivalo nuo rutinos, o tada ateina labai ryškios, aiškios mintys, ką galėčiau ir norėčiau gyvenime nuveikti. Dažnai pasitvirtina, kad keliaujant kilusios mintys būna teisingos“, – sako moteris.

Po vienos ilgos žygiavimo dienos Indrė su vyru pasiekė ispanišką kaimelį. Prisėdo pakelės kavinėje. „Pamenu, dairausi aplink, o ten – be proto gražios, įvairiais raštais išmargintos ispaniškos keraminės plytelės. Sakau vyrui: „O tai kaip čia yra, kad aš dar nepamėginusi keramikos?

Tu įsivaizduoji, žmonės sėdi prie žiedimo rato ir žiedžia puodus! Turėtų būti fantastika.“ Visą likusią kelionę vakarais, gulėdama palapinėje, gaudydavau internetą ir žiūrėdavau vaizdo įrašus, kaip žmonės žiedžia“, – šypsosi Indrė.

Buvo aišku, ką daryti grįžus į Vilnių. Indrė susirado keramikę, pas ją pradėjo mokytis, o jos vyras pagamino pirmą koja spiriamą žiedimo ratą. Vėliau – elektrinį, paskui – ir žiedimo krosnelę, po jos – didelę krosnį. „Pamenu tą vaizdą: bute stovi krosnis, pro langą išvestas vėdinimas, viskas aplink nutaškyta moliu“, – pasakoja Indrė. Galiausiai suprato, kad laikas kraustytis ten, kur bus vietos visoms idėjoms.

Iš sostinės centro – į negyvenamą kaimą

Jau kurį laiką Indrė su tada dar būsimuoju vyru svarstė, gal įsigyti kokį žemės sklypelį – būtų vieta atokvėpiui, galbūt turės sodą, į kurį galės nuvažiuoti savaitgaliais. „Svajojimo procesas buvo ilgas, praėjo ne vieni metai, kol ėmėmės pirmųjų veiksmų. Galiausiai nusprendėme, kad nenorime labai nutolti nuo Vilniaus, tad įsigijome sklypą už 30 km nuo sostinės“, – prisimena Indrė.

Palikę gyvenimą kone pačiame Vilniaus centre, Naujamiestyje, Indrė su vyru išsikraustė į Rusėnus – kaimą, kuriame negyveno nė vienas gyventojas. „Senais laikais buvo planas užtvenkti šalia tekantį Dūkštos upelį, todėl visi iki vieno kaimo gyventojai buvo iškeldinti į gretimą Dūkštų kaimą.

Galiausiai planas nebuvo įgyvendintas, Rusėnai liko tušti, namai nugriauti, liko tik slėnis prie upelio“, – pasakoja Indrė. Šiuo metu kaimelis keliasi antram gyvenimui – čia jau apsigyveno 5 šeimos, planuoja atsikelti ir daugiau naujakurių.

Dienos priminė konvejerį – be normalių pusryčių, pietų... Atsimerkdavau tik savaitgalį, kai galėdavau išvažiuoti į mišką ir pabūti gamtoje.

Konvejerį priminusios dienos sustojo

Nors neturėjo jokios statybų patirties, nusipirkę sklypą Indrė su vyru pradėjo statytis namuką iš molio ir šiaudų. Aplinkiniams tokia mintis iš pradžių kėlė įtarimą. „Artimieji pradžioje bandė išgąsdinti – ką čia sugalvojote, ką tame kaime veiksite. Visgi matydami mūsų entuziazmą ir tai, kiek darbo įdedame, visi mus palaikė.

Pamenu, nuo pat pamatų visą namelį statėme patys, kaimynai padėjo sienas kimšti. Ko gero, nė vienos statybos kaime neįvyko be kaimynų pagalbos“, – sako Indrė. Savo rankomis pastatytame namelyje ji įsirengė keramikos dirbtuves, jas pavadino „Oakspot studio“.

Per porą metų greta dirbtuvių išdygo ir gyvenamasis namas, o tada gyvenimas pasikeitė iš esmės, sako Indrė: „Pamenu, gyvenant mieste visos dienos buvo panašios. Keldavausi apie pusę 5 val. ryto, pasportuodavau, pavedžiodavau šunį, 7 valandą jau pradėdavau darbą. Dienos priminė konvejerį – be normalių pusryčių, pietų... Atsimerkdavau tik savaitgalį, kai galėdavau išvažiuoti į mišką ir pabūti gamtoje.

Dabar mano laikas priklauso nuo manęs. Darbo valandas galiu planuotis taip, kaip man patogu. Vis dar keliuosi anksti, mat labai mėgstu ankstyvus rytus, bet jie tapo kitokie. Lėtai geriu kavą, valgau pusryčius, jei noriu, galiu valandai su šunimis išeiti į mišką pasidžiaugti lietumi.

Iš prieglaudos esame priglaudę du šuniukus. Man atrodo, dabar jie gyvena svajonių gyvenimą: turi didžiulį aptvertą kiemą, kartu einame į ilgus pasivaikščiojimus“, – džiaugiasi Indrė.

Kol Indrė žiedžia puodus, jos vyras stato laivus

Grįžusi iš pasivaikščiojimo miško takais, Indrė paprastai keliauja į savo dirbtuves, o jos vyras – į savąsias. Indrė žiedžia molinius indus ir vazas, jos mylimasis stato burinius laivus. Buriuoti mėgstantis vyras vieną dieną tiesiog pagalvojo: o kodėl laivo nepasistačius pačiam? Taigi, vieną jau pastatė, kitą – stato, trečią – planuoja. „Jeigu turi idėjų, kaime jas įgyvendinti paprasčiau. Gali tiesiog įsirengti dirbtuves ir jose užsiimti, kuo tik nori“, – šypteli Indrė.

Jeigu turi idėjų, kaime jas įgyvendinti paprasčiau.

Keramika – pagrindinė Indrės veikla, mylimas hobis, meditacija. Tikisi, ateityje taps ir vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. „Esu girdėjusi keramikus sakant, kad turi nužiesti 10 tūkstančių indų. Tik tada pradėsi žiesti tikrai gerai“, – sako pašnekovė.

Kiekvieno jos rankose gimstančio indo kelionė – ilga. Iš pradžių Indrė minko molį. Judina, kol nelieka oro burbuliukų. Tada sėda prie žiedimo rato. Indą žiedžia. Paskui palieka jį džiūti, sutvirtėti. Vėliau indas vėl keliauja ant žiedimo rato – reikia nutekinti indų ąseles, kojeles. Tada vėl džiūsta – savaitę, o žiemą – ir pusantros. Galiausiai vyksta pirmasis, vadinamasis biskvito, degimas. Išimtus iš krosnies indus Indrė glazūruoja savo gaminta glazūra, tada dar sykį kiša į krosnį.

Moteris neslepia, kad stalčiai ir spintelės braška nuo jos eksperimentų – juk visus indus pirmiausia reikia išbandyti patiems. Pažiūrėti, ar jie patogūs, patvarūs naudoti. Į savo internetinės parduotuvės lentynas keramikė krauna tik pasitvirtinusius gaminius.

Žengus pirmąjį žingsnį, antras būna lengvesnis

Indrė neslepia – prieš iškeisdami miestą į kaimą įsivaizdavo, kad gyvenimas arčiau gamtos bus romantiškas. Toks jis ir yra, tik dar tenka išmokti būti darbščiam, šypteli moteris. „Nesame labai nutolę nuo miesto, tad nepavadinčiau mūsų kaimo žmonėmis, labiau esame užmiesčio gyventojai. Bet net jei nesi tas tikrasis kaimo žmogus, stambus ūkininkas su didžiuliais plotais daržų ir gyvuliais, vis viena teks nemažai prižiūrėti namų aplinką, ypač vasarą. Bet, aišku, įpranti“, – kalba Indrė.

Tiesa, kiemo darbai Indrei visai svetimi nebuvo – nors yra tikra vilnietė, kaimo skonį ir kvapą pažino dar vaikystėje, vasarodama pas senelius. „Seneliai – tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės – gyveno kaimuose, vasaromis pas juos praleisdavau daug laiko. Iš vaikystės turiu daug gražių prisiminimų, galbūt ir dėl jų iš dalies norėjau kraustytis į kaimą“, – svarsto Indrė.

Pokyčiai visada į gera. O, žengus pirmąjį žingsnį, antras būna lengvesnis.

Į miestą moteris grįžta retai, dažniausiai tik su reikalais. Sako, didmiestis nebetraukia. „Miestas labai išvargina. Daug šurmulio, mašinų, piktų vairuotojų... Mums niekada nekilo minčių, kad paskubėjome persikraustyti į kaimą. Dabar, kai pražydo visos gėlės, daržai ėmė duoti derlių, kai vaikštai ir matai savo darbo vaisius, gyvenimas čia teikia išties didelį pasitenkinimą“, – atskleidžia ji.

Indrė įsitikinusi: jei galvoje kirba kokia nors mintis, verta įsiklausyti, nes ieškoti laimės žmogui neturėtų trukdyti nei darbas, nei įsipareigojimai, nei gyvenamoji vieta. „Pokyčiai visada į gera. O, žengus pirmąjį žingsnį, antras būna lengvesnis“, – primena Indrė. Tam atvejui, jei kartais kiltų dvejonė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt