Gyvenimas

2021.08.06 05:30

Juokais ištarta mintis virto realybe: apžavėtas Italijos, paliko sostinę ir Likėnuose įkūrė didžiulį vynuogyną

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.08.06 05:30

Iš Biržų krašto kilęs Aringas Pašečiūnas, parsiviliojęs iš pačios Žemaitijos sostinės kilusią žmoną Justiną, prieš 10 metų grįžo į tėviškę ir sumanė: alaus kraštą pavers mažąja Italija. Būtent ten pamatęs vynuogynus pasijuokė, kad tokį įkurs ir savo kieme. Taip sodyboje atsirado pirmieji 70 vynmedžių, o dabar Aringas – vieno didžiausių vynuogynų Lietuvoje šeimininkas. Juokiasi, kad tai jo vienintelis hobis. Tiesa, nepigus.

„Visas mūsų šeimos gyvenimas iš esmės sukosi aplink Likėnus“, – savo istoriją portalui LRT.lt pradeda pasakoti Aringas. Šypteli, kad dukra Liepa ir sūnus Jonas – jau ketvirta karta, gyvenanti šimtametėje šeimos sodyboje.

Miestietiškas gyvenimas neprilipo

Mineralinių vandenų ir karstinių įgriuvų krašte augęs Aringas baigęs mokyklą, kaip priklauso, nutarė paragauti miestietiško gyvenimo. Įstojo į universitetą, sostinėje baigė bakalauro ir magistro studijas, susirado žmoną, darbą, butą.

„Vis dėlto Vilnius man neprilipo. Kaimo vaikui gyventi ant asfalto buvo nekas – norėjosi pievos, daugiau erdvės, mažiau kaimynų, lėtesnio gyvenimo. Tiesa, pastaroji iliuzija neišsipildė“, – dabar šypsosi vyras.

Kurį laiką kaimas buvo tik mūsų gyvenamoji vieta. Tik paskui pagalvojome, kad būtų keista neišnaudoti jo teikiamų galimybių.

Nors gimtinės šauksmas buvo stiprus, iš pradžių Aringo neapleido dvejonės – ką sugrįžęs veiks, iš ko gyvens? Atsakymus sudėliojo pats gyvenimas, reikėjo tik sulaukti. „Buvo garsioji 2008-ųjų krizė. Žmonių, dirbančių statybų sektoriuje, finansinė padėtis buvo sudėtinga, o aš tuo metu, baigęs bakalaurą, kaip tik šioje srityje pradėjau karjerą. Taip susiklostė, kad mane susiradę užsakovai pasiūlė įgyvendinti projektą Biržuose.

Iki tol su žmona ilgai svarstėme, kad reikėtų bėgti iš Vilniaus, bet neturėjome nei pajamų, nei veiklos, kuria galėtume užsiimti. Darbo pasiūlymas buvo tarsi spyris į sėdimąją, po kurio pasiryžti tapo lengviau“, – prisimena Aringas.

Mintį parsivežė iš Italijos

Aringas juokiasi, kad iš Vilniaus grįžę į Biržų kraštą pirmuosius keletą metų su žmona tiesiog vaidino miestiečius kaime. „Kiekvieną savaitgalį būdavo draugai, išvykos, pramogos – jų trūko, nes gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Kurį laiką kaimas buvo tik mūsų gyvenamoji vieta. Tik paskui pagalvojome, kad būtų keista neišnaudoti jo teikiamų galimybių“, – pasakoja vyras.

Šypteli, kad juodu su žmona vadino save tikrais trihektarininkais. Turėjo 3 hektarus žemės, tik panaudoti ją nutarė ne visai įprastu būdu. Sako, kad teritoriją užsodinti sodu, joje auginti javus ar skersti kiaules pasirodė per mažai egzotiška.

„Būdama motinystės atostogose Justina pradėjo verslą – ėmė prekiauti audiniais iš Italijos. Vykdavome pas tiekėjus, tad tekdavo pasižvalgyti po šalį. Stebėdavome vynuogynus, vynines, galvodavome, kaip gražu, smagu. Pradėjome juokauti, kad vynuogių reikia užsiauginti ir patiems – pažiūrėsime, gal ir Lietuvoje kas nors išeis“, – pasakoja Aringas.

Pradėjo nuo 70 vynmedžių

Juokais ištarta mintis netrukus virto realybe – ilgai nesvarsčiusi šeima savo sodyboje pasodino pirmuosius 70 vynmedžių, o tada prasidėjo ieškojimai ir atradimai: laikina Aringo mokykla tapo „YouTube“, vadovėliais – knygos iš „Amazon“, mokytojais – bendraminčiai iš Latvijos.

„Mums patiems buvo naujiena, kad vynuogės auga ir Šiaurės šalyse – Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje. Prieš maždaug 40 metų šiaurinėse Amerikos valstijose, Kanadoje buvo išvesta šalčiui atsparių vynuogių veislė. Išsiaiškinome, kad ir Europoje jos puikiai auga – tos vynuogės gana atsparios mūsų kraštui būdingoms tradicinėms vynuogių ligoms, tad yra galimybė jas auginti ekologiškai“, – kalba vynuogyno „Šiaurės uoga“ šeimininkas.

Kadangi dirbu statybų sektoriuje, kur tenka patirti nemažai streso, išėjimas pagenėti vynmedžių, paskabyti šakelių ar pjauti žolės man – proga pailsėti, pabėgti nuo darbinės realybės.

Aringui kraunant vis sunkesnį žinių bagažą, didėjo ir vynuogynas. „Parašę projektą, vynuogynui įrengti gavome Europos Sąjungos fondo paramą. Tai mūsų svajonę smarkiai timptelėjo į viršų, mat be finansinės pagalbos būtų buvę neįmanoma turėti ką nors panašaus“, – sako vyras.

Vaizdas nenusileidžia Europos vynuogynams

Per keliones pasigrožėjęs ne vienu standartiniu Europos vynuogynu, Aringas nutarė, kad ir Biržuose kurs tokį patį. Padarė kaip taręs – vienas iš nedaugelio Lietuvoje šalčiui atsparias vynuoges augina vynmedžiais aukštu kamienu. „Kokybe jos nenusileidžia pietinėms vynuogėms. Tiesa, valgytojų gomurys pripratęs prie kiek kitokio skonio“, – šypteli vyras.

Aringas neslepia – vynuogyne tikrai netrūksta veiklos, bet darbais jis to nevadinantis. „Kadangi dirbu statybų sektoriuje, kur tenka patirti nemažai streso, išėjimas pagenėti vynmedžių, paskabyti šakelių ar pjauti žolės man – proga pailsėti, pabėgti nuo darbinės realybės“, – sako vyras.

Derlių vynuogės duoda rudenį. Nuraškius uogas, medžiai paliekami žiemoti. Pavasariop ateina metas vynmedžius genėti – pašalinama apie 90 proc. užaugusios medienos. Pavojingiausias laikas prasideda gegužę ir trunka iki birželio pradžios – tuo metu, kai vynmedžiai pradeda sprogti, paprastai pasitaiko ir pragaištingų šalnų.

„Mūsų vynuogės atsparios šalčiui, gali atlaikyti ir –40 laipsnių, bet kai prasprogsta lapeliai, pražūtingas gali būti ir vos laipsnis šalčio. Todėl vynuogyne esame įsirengę sistemą nuo šalnų. Kai jos užklumpa, automatiškai įsijungia siurbliai ir ima purkšti ant vynuogių vandenį. Tada visi skuba fotografuoti, nes viskas apšąla ir labai gražiai atrodo“, – pasakoja vynuogyno šeimininkas.

Vynuogyną vadina brangiu hobiu

Šiandien Aringo šeimai priklausančioje sodyboje vynmedžiais apsodinta apie 80 arų žemės – čia auga apie 1,5 tūkst. dešimties veislių vynmedžių. Viską – nuo rimtų iki smulkiausių darbų – šeima atlieka savomis rankomis.

„Esu nuobodus žmogus, neturiu kitų hobių – vynuogynas vienintelis, padedantis neišeiti iš proto“, – šmaikštauja Aringas. Priduria, kad hobis nepigus – nors iš jo gauna pajamų, vien iš vynuogyno pragyventi 4 asmenų šeimai nepavyktų.

Iš savo kieme užaugintų uogų vynuogyno šeimininkai spaudžia ekologiškas sultis. „Didžiausią derlių vynuogės duoda rudenį, kai tuo metu prekyboje būna obuolių, kriaušių, kitų vaisių. Konkurencija didžiulė, o nuskinta vynuogių kekė šaldiklyje gali stovėti maždaug savaitę. Todėl pagalvojome, kad vynuoges geriau perdirbti. Šiemet bus pirmi metai, kai mūsų įranga parengta sultims spausti – spausime, pasterizuosime ir pardavinėsime vynuogių sultis“, – pasakoja Aringas.

Ant rankos išsitatuiravau apynio spurgą – kad senelis nepyktų, jog nepratęsiau jo tradicijų.

Vyndarystės meno šeima nesiėmė dėl kelių priežasčių. „Lietuvoje vynuogių vyno gamyba nereglamentuojama. Tik vaisių ir uogų, išskyrus vynuoges. Beje, nurimome ir paskaičiavę vyno gamybos savikainą. Lietuva – ne Italija, kur būtų galima užauginti didelius vynuogių plotus ir gauti daug kokybiškos žaliavos, todėl vyno butelio kaina išeitų tokia, kad retas žmogus įpirktų“, – kalba Aringas.

Kad nepritrūktų egzotikos, rąstuose augina šitakius

Nors vynmedžių auginimo srityje sako buvęs balta varna, Aringas džiaugiasi, kad tiek jo, tiek žmonos tėvai užsidegimo neslopino, priešingai, padėjo įsirengti vynuogyną. Gal tik senelis būtų pirštu pagrūmojęs, svarsto vyras.

„Mano senelis visą gyvenimą augino miežius, apynius ir virė alų. Juozo alus mūsų kraštuose buvo geriausias. Todėl ant rankos išsitatuiravau apynio spurgą – kad senelis nepyktų, jog nepratęsiau jo tradicijų“, – šypteli vynuogyno įkūrėjas.

Kad kasdienybėje nepritrūktų egzotikos, vynuogyno šeimininkai augina ir šitakius – iš Japonijos kilusius grybus, dar vadinamus valgomaisiais danteniais. Tiesa, šią vasarą derliaus mažai, mat grybams per karšta, trūksta drėgmės.

Šitakių auginimo procesas – neeilinis, grybai auga medžių rąstuose. „Rąstą būtinai reikia nupjauti vidury žiemos, kad vanduo jame būtų užšalęs. Medis turi būti šviežias, kad jame negyventų kitų grybų. Praėjus šalčiams, į rąstelius įterpiama grybiena. Tada metus laukiama, kol grybiena pasiskleidžia po visą medį. Na, o kitais metais – grybų derlius“, – pasakoja Aringas, šitakių grybienos parsivežęs iš Šveicarijos.

Kaip auginami šitakiai, galite pamatyti Pašešiūnų ūkyje viešėjusios LRT TELEVIZIJOS laidos „Beatos virtuvė“ įraše:

Pradėjo nuo vienos dovanotos vynuogės: Biržuose klesti Pečešiūnų šeimos vynuogynas

Dabar daug žmonių parvyksta iš emigracijos, iš miesto grįžta į kaimą, tačiau tikiu, kad kai prieš 10 metų draugams pasakėme apie savo planus, ne vienas mums nematant pasukiojo prie smilkinio pirštą.

Vietą pamėgo jaunavedžiai

Biržų apylinkes puošiantis vynuogynas neretai tampa fotosesijų vieta, šį išskirtinį kampelį pamėgę ir jaunavedžiai. „Gerai, nereikia vykti į Italiją“, – šypteli Aringas. Vynuogyno įkūrėjai ateityje ketina rengti edukacijas apie vynuogių auginimą, pasakoti, kur panaudoti vynuogių sultis, rudens mėnesiais galbūt rengs ir degustacijas. O kol kas gyvena nė dienos nesigailėdami dėl sprendimo grįžti į Likėnus ir įkurti vieną didžiausių vynuogynų Lietuvoje.

„Dabar daug žmonių parvyksta iš emigracijos, iš miesto grįžta į kaimą, tačiau tikiu, kad kai prieš 10 metų draugams pasakėme apie savo planus, ne vienas mums nematant pasukiojo prie smilkinio pirštą. Ko gero, žengti tokį žingsnį galėtų ne kiekvienas – juk reikia mėgautis ramybe, erdve ir kuklesniais socialiniais ryšiais. Vis dėlto mes dėl savo sprendimo niekad nesigailėjome“, – šypteli Aringas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.