Gyvenimas

2021.09.20 08:37

Senelių žemėje Auksė puoselėja gėlynus lyg iš pasakos: idėjų semiasi užsienio dizainerių soduose

Ieva Žigaitė, LRT.lt2021.09.20 08:37

Nedidelis Strazdų kaimas pakeri tuos, kurie vertina žiedų grožį ir mato įspūdinguose gėlynuose įdėtą darbą. Čia senelių sodyboje įsikūrusi sodo tinklaraštininkė Auksė Dobilienė puoselėja aplinką stengdamasi nesugadinti to, kas buvo ir kartu kurdama daugybės interneto sekėjų dėmesio sulaukiančius originalius gėlynus.

Nuo vaikystės A. Dobilienė močiutės darželyje skindavo bijūnus ir kitas gėles puokštėms – pamena, tai buvo savęs apdovanojimas po kambarių tvarkymo. Simboliška – šiandien moteris savo gėlynus puoselėja toje pačioje senelių žemėje Strazdų kaime.

Atsikėlė čia, kai su savo želdiniais nebetilpo penkių arų savų namų sklype ir būtent kaime įvyko savotiška transformacija – anksčiau kuo įvairesnius augalus kolekcionavusi moteris pradėjo kurti estetiškus, kruopščiai suplanuotus gėlynus.

Mokėsi to kursuose, internete, iš knygų, o gėlynų struktūras pirmiausia braižė popieriuje: „Pirmiausia – plotis, ilgis, stačiakampis, kvadratas ar kita forma gimsta, o paskui ją tiesiog pradedu pildyti, piešti augalus, mąstyti apie tai, kaip ir kada jie žydės, kaip jie atrodys pavasarį, rudenį. Po truputėlį gimsta pagrindas, paskui visa tai peržiūriu, atsisakau trečdalio augalų supratusi, kad eilinį kartą padauginau. Ir po to, kai širdyje lieka plius minus ramu, vaizdas, kurį akyse matau, tinka ir patinka, tada jau pradedu jį įgyvendinti realybėje.“

Žavingo gėlyno įkūrėja: svarbiausia – harmonija ir nesugadinti jau esančios aplinkos

Sodyboje A. Dobilienei norėjosi susikurti gražią aplinką, tačiau kartu ir neužgožti bei nesugadinti to, kas aplinkui. Teritorija didelė, bet, pasak pašnekovės, surasti tinkamą vietą naujam medžiui ar krūmui sudėtinga, o štai pasodintas rododendras gali atrodyti ir kaip svetimkūnis. Būtent dėl noro harmoningai įsilieti į aplinką, pasak A. Dobilienės, tenka ir ilgiau pagalvoti bei paplanuoti, o taip pat atsispirti spontaniškam emociniam impulsui įsigyti keliasdešimt naujų augalų.

Pirmąjį gėlyną – baltąjį su šviesiais žiedais – moteris įkūrė prie restauruoto ir juodai nudažyto senelio namo. Toliau, įkvėpta Nyderlanduose aplankytų kraštovaizdžio dizainerio Piet`o Oudolf`o sodų, siuntėsi augalus, susodino didįjį ir davė jam draugų vardą. Šiandien, sako, jis jau subrendęs, augalai – pačiame grožyje ir dekoratyviai atrodo nuo birželio iki šalnų ir net ilgiau, žiemą. Jį A. Dobilienė sako kūrusi norėdama imituoti pievoje esantį taką: „Kad dideli augalai tave suptų ir jaustumeisi kaip mažas pievoje bėgantis vaikas, kuriam jauku, saugu ir gražu. Šio gėlyno vidury esantis takas ir pasakoja šią idėją, o visa gėlyno forma atkartoja šalia esančio skardžio apvalų vingį.“

Naujausias A. Dobilienės kūrinys, kaip ji pati vadina – tai raudonojo suolelio gėlynas, turintis tris skirtingas erdves su savais augalais, spalvomis ir struktūra. Pirmoji skirta ramiai pasėdėti ir atsipalaiduoti, antroji – žengiant vingiuotu taku pastebėti kuo daugiau įvairiaspalvių augalų, trečioji – ramiai pasivaikščiojant grožėtis minimalia spalvų gama.

Beje, ramiai pabūti ir pasidžiaugti, šypsosi pašnekovė, kuo toliau, tuo ir jai pačiai pavyksta vis dažniau. Anksčiau vis norėjosi dar ką nors padaryti ar pataisyti, o šiandien A. Dobilienė sako, kad jos gėlynai neprivalo būti tobuli: „Pati esu pakankamai chaotiškas žmogus, kažką pradedu, kažko nebaigiu, sugrįžtu vėl. Žinau, kad esu tokia ir mano gėlynai yra tokie, ne iki galo išpuoselėti, bet jie neprivalo būti tobuli. Gėlynas – savotiškas žmogaus veidrodis. Apie žmogų gali labai daug pasakyti, kai pamatai jo aplinką, ką jis pasisodinęs. Net ir stebėdama draugų gėlynus, labai susieju jų charakterio bruožus ir jų aplinką.“

Be gausybės darbo, kurio didžioji dalis – pavasarį, prisipažįsta A. Dobilienė, gėlynai neklestėtų. Tiesa, net ir stropiausią įdėtą darbą gali nubraukti gamtos išdaigos, o ir augalų neįmanoma priversti augti taip greitai ir vešliai, kaip iš karto norėtųsi: „Visada norisi visko greitai. orisi – pasodinau ir kad kitais metais jau žydėtų, o dar pageidautina trigubomis apimtimis. Tenka suprasti, kad kiekvienas augalas turi savo augimo ir brendimo laiką. Jo nepaskubinsi, kitaip tiesiog nebus. Gali ateiti žiema ir nušaldyti tai, kas pernai buvo užaugę ir su tuo nieko negali padaryti. Turi susitaikyti ir vėl kantriai laukti rezultato. Supratau, kad kuo mažiau reikalauju iš augalų, tuo jie labiau nudžiugina.“

Gėlynus A. Dobilienė puoselėja 10 m., gyvenimo sako kitaip jau neįsivaizduojanti, o kiekvieną rytą pradedanti pirmiausia pasivaikščiojimu apžiūrėdama augalus: „Tokia rutina. Tikriausiai kažko labai trūktų, jei šio ritualo nebūtų. Išeinu, apeinu jei ne visą teritoriją, tai bent iki artimiausio gėlyno. Pasikraunu energijos ir iš karto atsiranda laimės, pasitenkinimo jausmas. Tada suprantu, kad dabar jau galiu gyventi toliau.“

Savo gėlynų vaizdais Auksė dalijasi tinklaraštyje „Garden stories“ , o neseniai jos pomėgis tapo pagrindine veikla – augalus ji daugina, tačiau gėlynų kitiems, nors ir prašoma, neplanuoja. Tačiau patarimais dalijasi ir išskiria penkis pagrindinius principus, kaip susikurti estetišką, įvairų ir dekoratyvų įvairiais metų laikais gėlyną.

Penki gėlyno kūrimo principai

Planavimas. A. Dobilienė teigia , kad kuriant gėlyną svarbu neskubėti ir gerai apgalvoti, kur ir kodėl augalai bus sodinami. Jei reikia, planuoti porą metų, braižyti popieriuje, nebijoti, bandyti, klysti, o iš klaidų mokytis. Ir dar – nedaryti kaip pas kaimyną.

„Pirmiausia galima bandyti popieriuje pavaizduoti, o paskui, atėjus į gėlyno ar želdyno vietą, susmeigti pagalius įsivaizduojant medžius ar kitus struktūrinius elementus ir jų aukštį“, – pataria sodo tinklaraštininkė. Ji rekomenduoja piešti ir ant numatytos vietovės nuotraukų, bet svarbiausia – įsivaizduoti ir pabandyti fiziškai pajusti, kaip toje erdvėje jausitės.

Augalų įvairovė. Norint dekoratyvaus gėlyno ar želdyno visais metų laikais, verta rinktis įvairius augalus. A. Dobilienė vardija: tai svogūniniai augalai, žydinčios daugiametės gėlės, dekoratyvinės žolės, medžiai, spygliuočiai, krūmai.

Sezoniškumas. Sodo tinklaraštininkės teigimu, verta pagalvoti apie tai, kaip augalai atrodo skirtingu metu: „Svarbu, kad viso sezono metu būtų kažkas įdomaus – žiedai, augalo struktūra, spalvos. Reikia pamąstyti apie tai, kad ir kovą, ir balandį, ir gegužę, ir taip visais mėnesiais iš eilės turėtume kažką, į ką akys galėtų nukrypti ir kuo galėtume pasidžiaugti.“

Gėlyno fonas. Trečiasis pašnekovės patarimas – gėlyną kurti prie fono. Tai gali būti namo siena, tvora arba augalų gyvatvorė. Tinkamame fone, tikina sodo tinklaraštininkė, atsiskleidžia spalvos, faktūros ir deriniai, o šaltu sezonu išryškėja augalų siluetai. Viename iš savo gėlynų tam panaudojusi skroblų gyvatvorę A. Dobilienė ją vadina idealiu fonu – vasarą prie jos pastebimi skirtingi žali augalų atspalviai, rudenį ir žiemą ji tampa bronzinės spalvos fonu, o ruduosius lapus numeta tik pavasarį, pradėjusi auginti šviežius lapelius.

Saikas. Gėlynų kūrėja pataria nesirinkti per daug rūšių ir veislių. Pasak jos, tvarkingiau ir įspūdingiau atrodo gausesnis būrys tos pačios rūšies augalų nei daug skirtingų, todėl tinklaraštininkė pataria turimą norimų augalų sąrašą peržiūrėti ir pasilikti penkis ar septynis.

r svarbiausia, pasak A. Dobilienės, – džiaugtis savo sukurtais gėlynais ar želdynais ir būti juose.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt